Gegužė

PETRAS RAKŠTIKAS

Iš tavęs garuoja svogūnai, bulvės ir majonezas, iš tavęs eina kava, eina drauge su meduoliais, su paprikom, agurkėliais ir trupučiu parausvintų krienų, eina per kiemą, pro namą, po saule, po liepomis, po debesiu, virš žolių, akmenų ir sliekų karalysčių, eina kojomis, apmautomis kojinėmis ir apautomis batais, ant kurių virš liepų, virš namo, virš kiemo atsispindi saulė ir debesys, į kuriuos virsta svogūnai, bulvės ir majonezas, ir kava drauge su meduoliais.

Nešdami žalumą, eglių kamienai per samanas brenda į paupį. Žvejo atspindys su meškere ir su kuprine be garso sėlina vandeniu. Žingsnius iškukavusi gegutė nutilo, mat žveją sustabdė pliaukšt kažkas vandeny. Gyvindamos upės paviršiaus plokštumą, kai kurios žuvys garsiai pliaukši uodegomis, nors daugelis jų tai daro tyliai.

Šalia plačiai išsirietusio kelio, žalėjančio miško fone, kuris slepia vėją uodžiančių stirnų būrelį, ant juodos ir baltos spalvos stovo, ant mėlynos skardinės plokštelės, susikūprinęs baltas trečio kilometro ženklas. Vėjas nešioja deginamos žolės, drėgmės ir žydinčių ievų kvapus, tyrinėja pievas, pakrūmes ir išbarstytas miškų saleles, kurios prie horizonto susilieja į vieną ir žymi dangaus ir žemės karalysčių ribas. Ant raudono kilimėlio guli rusva lapė su melsvu liežuvėliu tarp dantų ir žibančių automobilių vairuotojų dėmesį traukia šalikelėn. Varna trepsi stulpo viršūnėje, nekantraudama pilką dangų išlesti iš nustipusios lapės akių. Grakščiai išsinėrusi iš mašinos nutrenkto kūno, lapės siela jau kelias valandas Veneroje gaudo kurmių, laumžirgių sielas ir kitokią tarpplanetinę fauną.

Piktai zirzia benzininis pjūklas, raikydamas medį, iš kurio trykšta pjuvenų ašaros. Sraigė ant tako trumpina ilgą gyvenimo šliūžę – apkūni, toliaregė bėgikė plonina liemenį, vyniodama ratus apie pušyną. Pažadintas mašinos variklio plerpimo rytas tranko duris, girgžda lovos, šnara rūbai, grikši sagos ir užtrauktukai.

Atletiška musė pakyla net ligi penkto aukšto, pazyzia prie lango ir vėl šoka į kiemą, kur šuo metodiškai kiauksi, šnekindamas ant virvės skalbinius plakantį vėją. Musei lekiant pro šalį, jis šiek tiek išsimuša iš ritmo.

Ant autobusų stotelės raudonas užrašas konstatuoja faktą, jog Diana – Žopa. Rusiškai antrasis žodis reiškia ties žmogaus viduriu esančią užpakalinę kūno dalį, kuri susijusi su sėdėjimu, tuštinimusi, su riebalų atsargomis, ta moterų dalis labiau išvystyta ir labai stimuliuoja vyriškosios lyties atstovų kūrybines galias. Tai patvirtina ant autobusų stotelės, po baltai žydinčia obelimi, raudonuojantis užrašas.

Rytas stato ant suolo namuką, kuriame tu pabudai, uždeda saulės karūną, apjuosia žaliu miško kaspinu, padžiauna gėlėtą pievą ir ant jos išleidžia muses su akliais kariauti prieš karvės uodegą. Iš dangaus ežero vanagas neria į žemę, pramuša miško juostą ir, pelę pačiupęs, skraidina ant medžio šakos, nuo šios pilka siela vikriai šmurkšteli į lapų kalną ir pasislepia dausų olose. Pieštukas brėžia naujo pasaulio ribas popieriaus lapo baltybėje, būdos skylės nimbą uždeda pamaldžiai kojas suspaudusiam šuniui, kuris seka iš Rygos į Stambulą aukso siūlą tempiantį vabalą, vabalas ado debesį, suveria paupyje pražydusių ievų girliandą, lenda į kriaušės lapiją, numuša vaisiaus žiedą, žiedas sklendžia į žolę aplenkdamas žemyn galva levituojantį vikšrą. Ant baltai pražydusio debesio kalno užnešusios tylą, svaiginančio skrydžio akimirkos byra žemyn, virš kiemo pikiruodamos susuka juodą ratą ir cypdamos atvirsta į kregždes.

Obels viršūnėje – inkilas, ant kurio stogo varnėno žmona su kiaušiniais pilve ir be vyro svajingai apdainuoja išsirpusią ryto uogą. Keturbutyje, už praviro lango, Jonas J., gulėdamas lovoje, uoliai muša dešine pėda į kairiąją pagal bumbsintį rusiško „popso“ taktą. Alus taurėje – geltonas geltonas, tik šviesesnis nei kiaulpienės, o varnėno žmona ant taurės sienelių – juoda juoda ir net už musę mažesnė.

Raudoni ir žali vaikosi nenustygstantį juodai ir baltai margą. Du pilki po suoleliu slepia tuštėjantį rudą. Baltakepuris su lazda ir mažu gelsvu augintiniu apeina šunų pažymėtas lankytinas vietas, vis kairėn sukinėdamas galvą, mat pro šalį mina pedalus dvi paauglės, storais užpakaliais apglėbusios siaurutes dviračių sėdynes. Labai didelis, blizgantis, žalias šešiakojis vedžioja ant liepos šakos tupinčio žvirblio žvilgsnį. Kišenėje slėpdamas kairę ranką ir mojuodamas dešine, mėlynu treninguotas paspiria šiukšlę, pasivijęs priploja pėda, peržengia ir nuskuba išilgai tako.

Medžio kamieno ir horizonto susikirtimo taške zylė cik civik, civik, civik skaičiuoja akimirkas, kurias vėjas pačiupęs neša ir krauna į augančius debesis.

Autoriaus piešinys

Apie varnas ir plunksnas

Kai buvau maža varna, mokykloje mokė nedaryti klaidų. Laimė, kad nepamenu, kaip tai daroma, todėl sendama klydau vis dažniau ir klysdama padariau daug atradimų. Dabar esu balta varna.

Laikrodžio tiksėjimas taip užkniso monotoniškai kapodamas, lesdamas sekundes, taip išvargino, įkyrėjo, išdaužė, ištuštino, išbarškino smegenų talpyklą, kad puoliau prie lizdo krašto, norėdama nusižudyti, bet vidinis balsas grėsmingai pristabdė, ir pajutau, kad galvos talpykla ištuštinta, švariai išblizginta monotonijos šepetėliais, jai nebereikalingas joks ciksintis sargas, ji erdvi kaip dangus, kuris joje ir telpa, todėl mano šuolis akimirksniu virto skrydžiu, o šio teikiamas malonumas nusitęsė ilgą akimirką, kurios metu atlikau bandomąjį skrydį su pakranksėjimais, jungiančiais dangų ir žemę. Tada ir pražilau, nes buvo praėję labai daug laiko nuo pirmojo užgimimo, nuo išmoktos kalbos žodžių iki kar, kar, buvo sudegę daug tūkstančių saulių, begalybę kartų sumirksėjusios žvaigždės, tuk ir tak suplakusi širdis, daug kas jau buvo atsibodę, numirę ir užmiršta, bet kar, nuostabos kaaaaaaaar – atradimas!

Vadinuosi balta varna ir pirma esu žodis, kuris baltas ir skraido, kuris gimsta, dauginasi neįskaitomų sapnų juodybėje, o sapnai dažniausiai gyvena tamsoje, iš kurios pareina šviesa, kaip teigia svajotojai, o nihilistai sako, kad sapnai gimsta šviesoje ir nugrimzta į užmaršties tamsą, bet žodžiai, priešingai nei fiziniai kūnai, išlieka ilgai, perduodami iš kartos į kartą, jie atgimsta vis kitose lūpose, vis kitokia intonacija plasnoja į dangų ir pasislepia jame, kad bet kada vėl atgimtų, kaip kad atsinaujina riedančio traukinio bildesys virš vis kitą upę kertančio tilto, ir būtų kartojami besimokančių aido vaikų, kurie atbėga, prisistato ir vėl slepiasi, o bangos nuneša vardą į krantą, tyliai ištaria AŠ ir sugrįžta į tylą, kurioje nėra net sekundžių, rodyklių, spyruoklės nėra, yra paslaptis, lyg gija, lyg šaka, ant kurios gerai laikosi balta varna, kuriai gera, kai giria, o kai keikia, tai dzin jai ir kvar, nes žino, kad gerumas, gėrimas, gyrimas, girios, gira ir pagirios – ne tas pats, bet tolimos giminystės saitais susieti žodžiai – paslapties neapčiuopiami šnabždesiai, pėdų brydė pajūryje. Prieš naktį varnos nutyla, nes ir pilką, ir baltą suryja tamsa.

Varnos yra atidžios, atsargios ir smalsios. Tai liudija jų eisena: žingsnis pirmyn – galva dešinėn, kitas žingsnis – galva kairėn, trečias – aukštyn, ketvirtas – po kojomis. Visa aplinka fiksuojama vienu metu ir be perstojo: kas naudinga, sveika, paslaptinga, nereikalinga, o kai ant žemės žingsniuoti pasidaro pavojinga, varna šoka į dangų ir keletą kartų kvarkteli. Jei nespėja pašokti į dangų, plaka sparnais ir karkia be perstojo, kol baigiasi karkimas, tada apsinuogina, parodo šviesią odą ir pasiverčia į katę, paukštvanagį, rečiau – šunį.

Pilkos varnos moka pritūpti ir pašokti. Draugystės labui atsiklaupčiau prieš jas, bet dėl savo išskirtinių plunksnų stoviu ant vienos kojos. Deja, ilgai stovėti negaliu, nesu gandras, todėl pakeičiu atraminę koją arba gražiai sukryžiuoju abi. Kraipau uodegą, pilkosios seka ją akimis, pakvarksiu ir jos pagiria, pritaria arba piktinasi. Taip ir susikvarksim. Geriausia būti nematoma varna, atsakinėti į visus pakvarksėjimus, tuomet ryšys gali išsilaikyti net ligi tamsos. Beje, kai kurios varnos visiškai nesupranta nei karksėjimo, nei kvarksėjimo, todėl reikalauja kalbėti žmoniškai. Aiškinu joms, kad visas pilkas varnas galima išbalinti naudojant balinimo priemones, dažus, filosofiją, bet, deja, jos tuo netiki, reikalauja parodyti savo piniginę, mašiną, namą, vaikus, visą judinamą ir nepajudinamą turtą, apsinuoginti ir panašiai, kas man, baltai varnai, kenkia, nes per ryšku, per spalvinga, vėl puolu kvarksėti eiliuotomis frazėmis, o paprastutės, dalykiškos, dažniausiai nuosavus kioskų verslus turinčios, atsuka apipešiotas, bet ryškiai paspalvintas papūgines uodegas ir tekšt, tekšt baltalais ant gražiai sueiliuotų sakinių, ir nulekia neatsisukdamos, mat tarp jų sklando juodasparnis gandas, kad baltosios varnos yra vargšės, prasi…, prasi… varnos, todėl su jomis nėra apie ką kalbėti, jos nesiorientuoja aplinkoje ir vertybėse, nežino realių daiktų kainų, bet nepykstu už tiesą, nes periodiškai dykai gaunu natūralios gamybos balto pigmento šaukštą, apie kurio brangumą verčiau garsiai nekalbėti, dar kokia nuskrendanti smalsutė atsisuks ir pamatys, kuo aš blizginu savo plunksnas, o esu garantuota, kad kiekviena pilkuolė paslapčia svajoja turėti nors vieną vienintelę baltą plunksną, jei ne ant krūtinės, tai bent sparne, uodegoje ar tarpkojyje, nors pastaruoju atveju iškils problema, kaip tą plunksną draugėms parodyti kojų neskėsčiojant ir nekilojant.