Ei varnalėša!
SIGITAS GEDA
2008 metai
Reziumė
Kadangi mano problemų nemažėja, turėčiau užrašyti tai, kas svarbu. Galbūt ne vien man.
Išleisti lieka: poezijos rinkinys „Siuita Virginijai“ (guli RS leidykloje, sutarta su M. Vilučiu dėl iliustracijų).
„Koranas“ (lyg ir išjudėjo leidyba „Krontoje“). Čia laukia savo eilės ir dvi knygos vaikams. Vienai iliustracijas iki pavasario žada baigti Indrė Selenytė.
Prozos knyga „Žibuokliavimas per Velykas“ (išgulėjo bent trejetą metų vienoje leidykloje, bet pati leidykla bankrutavo…).
Dienoraščiai (vienas „tomas“ įteiktas „Vagai“, yra ir rekomendacijos – S. Parulskio ir L. Jakimavičiaus).
Straipsnių ir pokalbių apie literatūrą knyga. Yra parengta.
Vertimai. Svarbiausia, žinoma, R. M. Rilke (72 R. M. Rilkės eilėraščiai), G. Bennas.
G. Apollinaire’as (guli ant stalo).
P. Verlaine’as (nebaigtas versti rinkinys).
Šekspyras (nebaigti versti „Sonetai“).
Šiandien, regis, peržengiau per 80… Iš viso gi 154.
A. Achmatova ir O. Mandelštamas (vienoje knygoje), gal ir A. Mickevičius su A. Puškinu?
J. L. Borgesas, F. Garciá Lorca…
Kitkas? Dievai nematė. Daug kas skelbta, išmėtyta. Daugiausia, žinoma, „Šiaurės Atėnuose“. Kalnas publikacijų (po 5, 7, 10 eilėraščių), kai ko ir pats nenorėčiau matyt.
Dar apie „Sonetų“ vertimus
Jeigu aš teisus, ankstesnis vertimas nesiskaito su autoriaus soneto struktūra ar struktūromis. Jos yra, o lietuviškai – kaip moku, taip šoku. Sugriautas architektūrinis statinys.
Keista, kodėl A. Ch. taip peikdavo S. Maršako vertimus? Lygiai kaip ir M. Lozinskio „Dieviškosios komedijos“ vertimą į rusų kalbą.
Juk kitą supeikęs geresnis nebūsi… S. M. (gal esu rašęs) vertino D. Judelevičius, o ir ne vienas Šekspyro tyrinėtojas. Tiesa, ne visus, bet ragindavo mane įdėmiau įsiskaityti.
Į lenkų kalbą (kiek randu) jį vertę daug poetų, tačiau tokiu atveju irgi „košė“ – kiekvienas savaip, pasigendi „centro“ – lenkiško Šekspyro.
Gal kas žino?
Prezidentas ir Jėzus Kristus
JAV prezidentas Bushas Jėzų yra pavadinęs „įdomiausiu filosofu, kuris paveikęs jo prezidentavimą“…
Palestina, anot jo, turi būti vientisa, o ne kaip permatomas sūris…
Apie metodą
Galop vietoj žodžio „realizmas“ įsivyravo „realizmai“. Nieko baisaus, tik vienaskaita virto į daugiskaitą. Man tai patinka, bent vienas klausimas išspręstas…
Sausio 11, penktadienis
Atminties vietos
Žmonės nuolat jų ieško – kas unikalu jų sąmonėj, ar ten dar esama kokių salų, reikšmingų, netgi lemtingų ženklų… Pamirštos sąmonės ir pasąmonės salos.
Kada kokiam kino filme rodomas visas žmogaus gyvenimas, o į pabaigą perbėgama atmintinais kadrais, – toks vaizdas, toks vaizdas, tokia situacija… Pradedi galvoti, kad daugiau nieko ir nebuvo. Žmogus kaip vaizdų rinkinys, fragmentų kratinys.
Kas buvo svarbu, kas „signalizavo“ likimą? Kuri atminties vieta veikia, daro įtaką kasdienybėje?
Be abejo, savitumas gelmėj.
Dideli kūriniai
Turiu omeny „Sonetus“. Jie yra tokie universalūs, juose visko tiek daug, kad leidžiasi interpretuojami, t. y. gali pasukti taip ir taip… Todėl man patiktų bent 3–4 vertimų versijos. Viena gali būti, tarkime, rimta, kita šekspyriškai ironiška.
Kaip kad ir jo dramų, komedijų interpretacijos (spektakliai).
Tai, ką aš darau, tėra mano „pastatymas“!
Linksmasis žydelis
Padavėjai (vasarą, lauko kavinėj):
– Prašau man mėlynžiedės liucernos ūglių su trintom mielėm…
(Kas per valgis?)
Dainininkė, kuri pamiršta
Lilijana Ablėnaitė (praėjusio amžiaus – Juozo Tiškaus orkestras). Dabar jau močiutė.
– Kaip sako, s koroblia na bal… Leningrade prieina senukas ir sako: man labai gaila, jūs neturite jokio paruošimo… Rėkit kiek galit! Įstojau į Politechniką. Vandenis, buvau labai ciekava… 1939 metais su tėvais atvažiavom į Vilnių. Buvo labai baisu. Į mokyklą eidavom su lazdomis. Motina buvo mokytoja, jai pavyko perlaužti mokinius. Ateidavo į svečius…
Mačiau, kaip žmones nušaudavo gatvėj. Už nieką.
Vėjas, vėjas, vėjas…
Jį prisimenu skriejant Nemunu,
Saulė maudosi geltonuos žieduos.
(Čia iš jos dainos, įrašytos 1969 metais.)
Sąjūdžio 20-mečiui
Birželio 3-iąją turėtų būti didelis jo paminėjimas. Šiandien susirinko Sąjūdžio (I) iniciatyvinės grupės nariai, Tarybos nariai, Sąjūdžio deputatai.
Vitas T. sakė, kad atėjusi dirbti į jo dienraštį 27-erių mergina nieko nežino apie Sąjūdį. Bronius G., profesorius, važiavęs į Estiją (estų Liaudies fronto jubiliejinė konferencija) su moterimis ar merginomis iš mūsiškės Užsienio reikalų ministerijos. Visą kelią turėjo aiškinti, kas buvo ir ką reiškė Sąjūdis.
Visi žino, kad visur – ir sostinėj, ir rajonuose – sugrįžusi į valdžią nomenklatūra, baimės prasižioti dar daugiau nei 1988-aisiais.
Tai kas yra (kas buvo Sąjūdis)?
Tada buvo aišku, su kuo reikia susigrumti. Su monstru. O dabar su kuo? Su savais ir su pačiu savim.
Antras Sąjūdis nepripažįsta pirmo, trečias – antro… Partijos nusavina bet kurias idėjas.
Niekas niekuo nepasitiki.
Geriausia būtų, kad ką nors darytų mūsų… vaikai. Vieni prasigyvenę, kiti – pasitraukę į airijas ir amerikas.
– Mes baisiam dugne, – sako Zigmas V.
Visi viską žino, bet tik čigonėlis Radžis žibančiom akytėm klykauja: „Ką daryt?“
Sausio 12, šeštadienis
Poezija ir… fizika
Dainos žodžiai:
Žvaigždės pakilo aukštai,
Šaukia jas paukščių takai…
Tuotarp fizika aiškina, kad mūsų matomas Paukščių Takas tėra andainykščio sprogimo Visatoje likučiai…
Sausio 13, sekmadienis
Apie pasaulio pabaigą
Pagalvojau, kad tas, kuris pirmas ją sugalvojo, turi galingą vaizduotę. Tik pagalvokit: vienu metu pasaulis pakyla iš pelenų, – visi, visais amžiais gyvenę, stojasi ir nusilenkia Teisėjui!
O anas viską mato. Ir angelų trilijonai.
Kelsis visa, kas negyva ir gyva!
Fantastinė rekonstrukcija.
Dieviškasis telefonas
(Pasakojimas iš Jeruzalės)
Vienas smagus žydelis atvažiavo į Romą. Jį priėmė Šv. Tėvas ir t. t. Vienam kambary žmogus pamatė deimantais inkrustuotą mobilųjį:
– Kas čia?
– Čia telefonas, kuriuo mes pasikalbam su Viešpačiu.
– O kiek kainuoja?
– Doleris…
Grįžęs sinagogose pamato daug tokių telefonų. Klausia rabiną, tas paaiškina tą patį…
– O Romoje daug brangiau!
– Matot, ten tarptautinis, – atsako rabinas.
Pokalbis, nugirstas restorane
Moteris:
– Tu gi sakei, kad esi vegetaras.
Vyras:
– N-n-n… Suryčiau ir subinę, jei skaniai iškeptų.
Sausio 14, pirmadienis
Tai, ką žmogus užgyvena
Sentikis ilga barzda. Troleibuse, beveik mano amžiaus. Pasakoja, kad jo vyresnysis kariuomenėje jį „gerai išmokęs“.
– Neskubėk, po valandos bus kitaip.
Ir išties – po valandos ateidavo kitas „prikazas“. Šitos taisyklės jis laikęsis visą gyvenimą, dabar jos moko mongolidę, prisėdusią šalimais.
– Tu manęs klausyk, ką kalbu, o negalvok apie Puškiną arba savo vyrą…
Pražilusi moteris rausta, lyg jai būtų šešiolika.
Jis tarnavęs nuo 19 metų, kaip ir jo mokintinė – iš Pauralės.
– Tai vokiečiai jūsų nepasiekė?
– Ne.
– Bet kanonadą girdėdavot, čia vokiečių, čia mūsiškę?
– Taip.
– O aš dar kariuomenėj išmokau viską su daržovėm…
– Tai ką – ten neduodavo?
– Kas tau duos! Nei mėsos, nei svogūno… Gerai, kad už kareivinių tvoros augo svogūnų laukas… Ir kiaulidė buvo.
Suprask – nugvelbdavo „kai ką“…
– O 1962-aisiais visus perrengė civiliais, sugrūdo į laivus ir – į Kubą, raketų saugoti. Šiaip turėjom prisistatyti kaip žemės ūkio specialistai.
– Ir saugojot?
– Išmokė ir eidavom sargybą. Dieną, žinoma, kubiečiai, o naktį – mes. Mes ir tuos kubiečius turėjom sekti. Jie viską vogdavo: ginklus, šovinius, batus.
(Moteris klausosi dabar jau beveik susižavėjusi.)
– O mano tėvas (jo – ne mano! – S. G.) ir vokiečius saugojo, Subačiaus gatvėje, kur Puškino namai, – vokiečių belaisviai mums vandentiekio ir kanalizacijos griovius kasė, 3–3,5 metro gylio. Mainikaudavo viską į sriubos bliūdelį…
Ir maršalą Paulių saugojo (čia tai jau riečia! – S. G.), tą Lukiškėse laikė uždarę, kasdien jo kameroj parketą šveisdavo, Paulius turėjo adjutantą, kuris jam lovą paklodavo, nuprausdavo, apskusdavo.
(Trys šauktukai pagyvenusios ponios akyse. Čia ir išsiskiriam…)
Žinutės
Kai užėjo „siustas“, ėmiau ir parašiau vienai ypatai. Gale buvo „velnio nešta ir pamesta vidury kelio“.
Kas gi tau neatšaus. Ir gavau:
– Pats toks!
Iš karto sutikau, kad toks, o paskui pradėjau galvoti: „Ką tatai reikštų?“
Nešė, nešė ir pametė? Norėjo pasiglemžti? Kodėl būtent mus? Kur nešė, kam? Nepakėlė, tai ir pametė. Ar patys ištrūko?
Apie gamtą
1972-ųjų vasarą iš kažkur gavęs adresą tada smerkiamą savo poemų knygą „26 rudens ir vasaros giesmės“ nusiunčiau A. J. Greimui. Į Paryžių. Lošti tai lošti!
Nuėjo, rudenį gavau bene dešimt kartų atklijuotą ir vėl užklijuotą voką… Tame mūsų autoriteto atsakyme nebuvo didelių komplimentų, bet vienas sakinys (bent jau man) reikšmingas: „Sveikinu, jūs sulaužėte lietuvių poezijai būdingą peizažizmą.“
Taigi – ligi šiolei gamtą mes piešiame kaip žmogaus foną. Tuotarp šiuolaikinis mokslas gamtą traktuoja kaip „alcheminį kūrinį“. Gamta – alchemija.
Atsimenu, vieną vasarą vaikščiojom palei Nemuną su D. G. Aš jam ir sakau:
– Jei gerai įsijausi į gamtą, patirsi joje slypinčią magiją.
Tai žinojo viduramžiai, senieji meistrai – magai ir alchemikai, skaitantys gamtą kaip rašmenis, ieškantys brangakmenių, o ir Nebūto Kūrinio (alch. akmens) formulės.
