Buvau nevykėlis, kai Airija ūžavo

JULIAN GOUGH

Keltų tigro metais turėjai stengtis labai sunkiai dirbti, jeigu norėjai išvengti pagundos daryti pinigus. Siekiau tapti nepopuliarių romanų autoriumi. Mano draugė norėjo tapti pradedančiąja menininke. Mūsų draugai darė pinigus. Mes darėme meną. Ir viskas buvo puiku. Pagaliau gi šventa airių rašytojo pareiga yra visiškai atsiriboti nuo Airijos.

Tačiau, sutikus naują tūkstantmetį, natūralus šalies ekonomikos augimas pavirto į nekilnojamojo turto burbulą, kuris airių kojas kilstelėjo nuo žemės. Greitai „The Irish Times“ priedas, skirtas nekilnojamojo turto rinkai, tapo storesnis negu pats laikraštis. Ir visi mano draugai pradėjo pirkti vis brangesnius namus. Skola didėjo, o žiniasklaida tai vadino klestėjimu. Davidas McWilliamsas vienintelis iš finansų analitikų tiesiai ir aiškiai pareiškė, ką galvoja. Ekonomistas iš Dublino universiteto koledžo Morganas Kelly pateikė puikų tyrimą, analizuojantį visus istorijoje žinomus nekilnojamojo turto burbulus. Airija atitiko visus požymius, absoliučiai. Šalis buvo įkalinta.

Šį straipsnį elektroniniu laišku nusiunčiau visiems savo draugams. Vis dar gyvenau Golvėjuje, Laukinių Vakarų tyruose, bet jie persikėlė į pulsuojančią Keltų tigro širdį, Dubliną.

Klydau, jie nenorėjo apie tai nieko girdėti. Pagaliau jie vis turtėjo, o aš vis skurdau. Jeigu prabyli apie burbulą, kai visa tauta apsvaigusi nuo sėkmės, reakcija bus agresyvi. Airijos ministras pirmininkas ir tuometinis „Fianna Fáil“ lyderis Bertie Ahernas per televiziją aršiai užsipuolė tokius žmones kaip McWilliamsas ir Kelly, kurie „trinasi šalikelėje, rašinėdami ir aimanuodami… Aš nežinau, kaip tokie žmonės iš viso nenusižudo.“ Auditorija smagiai nusijuokė ir paplojo.

Tuo pat metu mūsų draugai pasigimdė vaikų ir persikėlė į didesnius namus. Bet pirmojo namo jie nepardavė ir jį išlaikė. Buvau apstulbęs. Kokios yra dvi auksinės investavimo taisyklės? Diversifikuok savo investicijų portfelį ir nesiskolink spekuliaciniais tikslais? Bet Airijos bankai dabar siūlė paprastiems darbininkams, jau turintiems dvi didžiules tokio pat turto ir tame pačiame mieste hipotekas, padvigubinti savo statymus.

Dabar jau kas antras pokalbis Airijoje sukosi apie nekilnojamąjį turtą. Savaitgalį žmonės imdavo atostogų, kad nusipirktų butus Bulgarijoje. Pernelyg užsiėmęs? Tuomet tau net nereikia keliauti. Vietinio nekilnojamojo turto agento kontoros languose švietė apartamentų Portugalijoje vaizdai. Draugai nustojo kalbėti su manimi apie nekilnojamąjį turtą, apie tą burbulą. Jie pykdavo, kai prabildavau šia tema. Mūsų susitikimai darėsi vis retesni.

Pradėjau jaustis tarsi „Titaniko“ ketvirtosios klasės keleivis, kuris pamato ledkalnį laivo priešakyje ir nubėga į pirmosios klasės šokių salę perspėti kitų keleivių… Tačiau visi toliau šoka. O jūs mandagiai palydimas lauk iš salės.

Jeigu Airijoje neturėjai nekilnojamojo turto ir nedarei rimtų pinigų, buvai ketvirtosios klasės keleivis. Paskolos, kainos, kokaino suvartojimas… Viskas augo kaip ant mielių. Mudu su drauge po Naujųjų metų vienai nakčiai apsistojome Bono viešbutyje ir stebėjome, kaip mūsų draugai perka vidutiniškos kokybės šampano butelius po 90 eurų, tarsi užsisakinėtų alaus pintas. Kažkas šūktelėjo: „Ei, klausykit, vakarėlio pabaigoje susimesime ir apmokėsime sąskaitą.“ Mudu su drauge žvilgtelėjome vienas į kitą. Mes turėjome keletą skatikų, planavome užsisakyti tik putojančio nealkoholinio gėrimo visam vakarui. Atsiprašėme, palikome savo smulkmę ir išėjome. Airija virto dvarininkų šalimi pati to nepastebėdama. O mes buvome smulkmė.

Užbaigiau man svarbų romaną apie šiuolaikinę Airiją, kurio herojai – nekilnojamojo turto pardavėjas ir buvęs „Fianna Fáil“ lyderis. Visiškai suprantama, kad niekas nenorėjo jo išleisti. Atvirai sakant, knyga niekam nerūpėjo. Per dešimtmetį Airijoje namų kainos patrigubėjo. Mes tapome turtingi. Istorija pasibaigė. Airija nugalėjo, o tu užsičiaupk.

Tuoj po to, kai knygą atmetė, gimė dukra, pritrūko pinigų ir per Naujuosius 2006 metus vienos Keltų tigro dvarininkės buvome išmesti iš nuomojamo namo. Ji buvo maloni moteris, bet užstatė tą namą norėdama nusipirkti daugiau nekilnojamojo turto. Ji negalėjo nuleisti nuomos mokesčio, nors tuo metu jau ir nuomos mokestis nebepadengė paskolos. Bet tai neturėjo reikšmės, nes nekilnojamojo turto kainos kilo net šuns būdai.

Tebeturėjome gerų draugų, net jei su jais ir nesusitikinėdavome. Draugų pora, dirbanti banke, pasiūlė mums išsinuomoti namą Dubline už pusę kainos. Tačiau kainos augo, burbulas pūtėsi ir greitai mes nebegalėjome mokėti net ir pusės kainos. Draugų pažįstama nuolat darbo reikalais kursavo tarp Dublino ir Los Andželo. Ji pasiūlė mums veltui apsistoti nedideliame namelyje Prancūzijoje. Emigravome nusipirkę „Ryanair“ bilietus po 50 euro centų kiekvienas. Pasiėmėme dvi dideles kuprines. Brangiausi daiktai buvo plieninis puodas sultiniui virti ir nešiojamasis kompiuteris.

Mes nesiskundėme ir išsilaikėme Airijoje per visus skurdo ir nedarbo metus. Bet negalėjome išgyventi pakilimo metais.

Namas buvo mažas ir mielas, keturis kilometrus nutolęs nuo artimiausios parduotuvės. Turėjome stumti mažylės vežimėlį pirmyn ir atgal per levandų ir javų laukus. Kai Airija klestėjo, mes, nevykėliai, sėdėjome po ąžuolu, rengėme iškylas ir dainavome. Vėliau leidėjas nupirko mano knygą. Susiradome naują butą pigiame ir nuskurdusiame Berlyno rajone, tarp tokių pat nevykėlių menininkų. Vokietis mokesčių inspektorius peržiūrėjo Airijos klestėjimo metu mūsų sukauptas pajamas, siekdamas susigrąžinti dalį mokesčių. Mūsų pajamos toli gražu nesiekė net minimalaus lygio. Jis švilptelėjo ir pasakė: „Sie leben auf Liebe und Luft.“ Jūs gyvenote meile ir oru.

Po metų laimėjau BBC nacionalinį apdovanojimą, skiriamą apsakymų autoriams, už istoriją, kuria sujungiau „Fianna Fáil“ su „Ozo šalies burtininku“. Skaitytojai manė, kad tai komedija. Buvau pakviestas į populiariausią Airijos televizijos pokalbių šou. Juodas ilgas limuzinas paėmė mus oro uoste ir nugabeno į prabangų penkių žvaigždučių viešbutį, pastatytą „Fianna Fáil“ remiančių nekilnojamojo turto plėtotojų lėšomis.

Tą vakarą, kai buvau paklaustas, kodėl palikau sėkmės spinduliuose besimaudančią Airiją, turtingiausią nedidelę Europos šalį, aš jiems papasakojau savo istoriją. Tada pasakiau, kad visas tas nekilnojamojo turto augimas buvo netikras. Tarsi stebėtum tautą, įtrauktą į keistą religiją, kai žmonės baksnoja į namus ir sako vienas kitam: „Matai tą namą? Jis vertas penkių milijonų eurų.“ O aš pasakiau, kad ne.

Ir toje studijoje spengiančioje tyloje supratau, kad kiekvienas čia sėdintis kaip investiciją yra nusipirkęs nekilnojamojo turto ir planuoja nusipirkti dar. Įkeitė tą savo turtą nupirkti vaikams namus, kurie greitai bus beveik nieko neverti. Jie buvo pasmerkti ir to nesuvokė. Ketvirtadalis tautos spoksojo į mane. Nemanau, kad aš kada nors anksčiau jaučiausi toks vienišas.

Grįžtu namo keletą kartų per metus ir susitinku su draugais vis pigesniuose restoranuose. Vis dar nieko neturiu, bet dabar galiu susimokėti už savo dalį.

Mes vis dar nesikalbame apie nekilnojamąjį turtą.