Būties, mirties ir nemirtingumo pasauliai
LAIMANTAS JONUŠYS
Jaroslavas Melnikas. Kelias į rojų. Siurrealistinis romanas, apysakos ir apsakymai. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 341 p.
Jaroslavas Melnikas lietuvių literatūroje ryškiai turi savitą nišą, į kurią niekas rimčiau nepretenduoja. Štai ir šioje apsakymų ir apysakų knygoje dalį kūrinių sudaro mokslinė fantastika, juose veiksmas vyksta tolimoje ateityje. Kituose fantastinė plotmė įsiveržia į labai realistinę, buitinę mūsų laikų aplinką.
Apsakymo „Aliumininis šaukštas“ herojus su turistine grupe atsiduria iki tol nelankytos užsienio šalies mažame mieste. Jis eina pasivaikščioti vienas, nuklysta į siaurą gatvelę, kur visai nėra žmonių, bet viename kieme pamato pietaujančią šeimą ir nevalingai prie jų prieina. Pasirodo, ten jo seniai mirę tėvai ir jų sūnus, kuris lyg ir jaunesnis jo paties antrininkas. Atėjūnas priimamas natūraliai, kaip sūnus, lyg niekur nieko, bet palengva išryškėja veiksmo dalyviams nelabai perprantama kraupi mįslė. „Čia viskas buvo jam svetima, viskas, o jiems – sava. Ir Jegorovas negalėjo to suprasti“ (p. 50–51). Galiausiai personažas grįžta į turistų grupę, o skaitytojas palengva suvokia, kad ta visa nekalta užsienio kelionės situacija yra mirties zona – paties herojaus mirties.
Apysakaitės dydžio kūrinys „Nemirtingumas“ (pavadintas „siurrealistiniu romanu“) prasideda gyvenimiška tragedija: herojus sugniuždytas išeina iš krematoriumo, nes palaidojo žuvusią jauną žmoną. Tačiau parėjęs namo randa ją gyvą ir sveiką. Tada prasideda siurrealistinė kelionė, kurioje sapniškai klostosi skirtingos sąlyginės realybės plotmės. Kaip visada šio rašytojo kūriniuose, fantastika paradoksaliai įspūdingai siejasi su kasdienybės, buities elementais.
Novelė „Sugrįžimas“ iš pradžių atrodo kaip kokia pomirtinio gyvenimo parodija, bet pabaigoje įtaigiai plyksteli paprastas šio gyvenimo džiaugsmas. O pomirtinio gyvenimo siaubas – pragaras – gali pavirsti alkūniniu velenu, daug metų monotoniškai darbuotis mechanizme išlaikydamas žmogaus sąmonę, jausmus, prisiminimus (novelė „Viduje“).
Pirmoji knygos dalis pavadinta „Visada“. Tiesiogiai šios novelės nėra susietos, bet galbūt esminė užuomina glūdi paskutiniuose vieno teksto žodžiuose: „Tu vienas. Vienas šiame gyvenime. Visada“ (p. 115).
„Uodelis“, „Kelias į rojų“ – tik eseistiniai pasvarstymai. Kadangi jie paremti fantastinėmis prielaidomis, neapaugintomis įtaigesniu turiniu, įspūdis lieka blankokas. Tokio pat pobūdžio tekste „Laboratorija“ svarstoma apie Dievą kaip apie visagalį mokslininką, sukūrusį pasaulį. „Turbūt Dievo ir laboratorijos yra dieviškos, šiek tiek kitokios, jų net laboratorijomis pavadinti negalima. Nors ką mes galime žinoti?“ (p. 204) Iš tikrųjų nelabai ką galime žinoti, ir šie svarstymai nelabai prasmingi ir nelabai įdomūs, jie atrodo kaip rašytojo juodraštinės pastabos, kurios vėliau galėtų būti įdėtos į kokio nors personažo lūpas ar kaip kitaip panaudotos. Tiesa, kai kur juose esama distancijos bei ironijos, ir tada tai atrodo šiek tiek geriau, bet dar geriau Dievo „charakteris“ buvo sukurtas knygos „Pasaulio pabaiga“ apsakyme „Svečiuose pas Dievą“.
Įtaigiausi tie Jaroslavo Melniko kūriniai, kuriuose pasakojama kokia nors istorija. Tokių įspūdingų apsakymų ir apysakų yra ankstesnėse knygose („Rojalio kambarys“, „Pasaulio pabaiga“, taip pat įtaigus daugiaplanis romanas „Tolima erdvė“). Yra tokių kūrinių ir šiame rinkinyje: pvz., apysaka „Siela“ – savitai keistas mistinis pasakojimas apie vyro ir paukštės (erelio) meilę, kurioziškai išsiplečiančią iki lytinių santykių. „Jei žmona ir paukštė kuo skyrėsi, tai paukštės naudai – visuomet tylios, taurios, artimos ir nepasiekiamos, kupinos paslapties ir savo tegul sunkaus, negailestingo gyvenimo, tačiau gyvenimo be sumaišties“ (p. 239). Lėkšto miesčioniško gyvenimo ir laisvės laukinėje gamtoje priešprieša nėra originali ir nėra šioje apysakoje originaliai plėtojama psichologine prasme. Tačiau prašautumėme pro šalį, jeigu šio autoriaus kūryboje ieškotumėme originalios psichologinio realizmo raiškos. Realistinės psichologinės situacijos, nors pačios savaime pateikiamos gana įtaigiai, nors ir kiek stereotipiškai, yra veikiau tik pagrindas, nuo kurio atsispiriama fantastiniam skrydžiui į kitas plotmes. Visa esmė atsiveria „Sielos“ pabaigoje, kurios čia neverta išduoti, nes ji gali skaidriai nustebinti tik skaitant visą tekstą.
Be kita ko, kai kurie kūriniai, bylodami iš fantastinio lygmens, atveria įžvalgų į šio mūsų netobulo gyvenimo esmę, tarkim, jo tarsi ir tragišką, bet vienintelę mums tinkamą lemtį – mirtingumą. Apsakyme „Kodėl aš nepavargau gyventi“ įsivaizduojamas ateities pasaulis, kuriame žmonės nebemiršta, nes, kūnui nepataisomai gendant, sąmonė perkeliama į dirbtinai sukurtą kitą, jauną ir sveiką kūną: „Kartais aš ilgiuosi tokio gyvenimo tragizmo, jis savaime išnyko, kai tik kūno palaidojimas tapo vien simboliškas, mirties parodija. Tikrų ašarų ir tikro sielvarto parodija. Dabar žmonės vis dažniau atgyvenusį kūną numeta į šiukšlyną, tarsi sudėvėtą daiktą, kurį pakeis nauju“ (p. 20).
O kitur („Trečiojoje akmeninėje“) tolimoje ateityje atsisakoma nemirtingumo siekio, nes „padaryta baisi išvada: „amžinai gyvenančiųjų“ pasaulis bus degeneratų ir bepročių pasaulis. Žmogaus psichika pritaikyta mirtingam gyvenimui ir taip smarkiai jos pertvarkyti neįmanoma“ (p. 288).
Kaip minėjau, kai kuriuos Jaroslavo Melniko kūrinius galima vadinti moksline fantastika, nors gali tikti ir metafizinės fantastikos įvardinimas. Geriausiuose tekstuose šiurpūs siužeto poslinkiai, netikėtai kylantys iš paprastos kasdienybės, išveda į tokias vaizduotės erdves, kuriose mįslingai vienas ant kito klojasi kerintys ir kraupūs būties bei mirties pasauliai. Nors daiktinė ir emocinė tikrovė atrodo mums visiems labai pažįstama, šiose tyliai atsiveriančiose alternatyviose plotmėse niekuo negali būti tikras, ir skirtingos realybės bei košmaro plotmės geriausiu atveju susilieja į įtaigų ir sukrečiantį reginį. O kartais į fantastinių situacijų lūžius pažvelgiama su humoru.
