Apie paskutinius mamutus
EGLĖ KAČKUTĖ
Ilgesnį laiką gyvenant svečioje šalyje visuomet be galo malonu nueiti į tautiečio menininko renginį, ypač jei jis ne lietuvių bendruomenės, Lietuvos ambasados ar kitos atstovybės, o eilinis gyvenamos šalies kultūrinio gyvenimo įvykis. Toks buvo šių metų lapkričio 13 dieną Alinos Orlovos koncertas Martinji miestelyje (muzikos klube „Caves Du Manoir“) Šveicarijoje. Lietuvos spaudoje plačiai skelbiama, kad dainų autorė ir atlikėja gastroliuoja Prancūzijoje, apie tai aktyviai pranešė ir įvairūs Europos lietuvių internetiniai mazgai. Paaiškėjo, kad vienas koncertas rengiamas ir Helvetijoje. Nudžiugom, susimetėm ir nuvažiavom. Būrėmės, tiesa, skirtinguose taškuose. Kai kas Lozanoje (62 km iki Martinji), kai kas – Ženevoje (134 km), o kai kas net Ciuriche (248 km).
15 metais prieš Kristų romėnų įkurtas Martinji miestelis žymus ne tik antikiniais griuvėsiais, bet ir tuo, kad jame yra svarbus Šveicarijos privatus muziejus, garsėjantis grandiozinėmis laikinomis parodomis, Pierre’o Gianaddos fondas. Be to, Martinji supa žymiausi Šveicarijos slidinėjimo kurortai. Kodėl iš visos Šveicarijos Alinos Orlovos koncertui buvo parinktas būtent jis – nežinia. Kokia galėtų būti klubų ir šiuolaikinės alternatyvios muzikos scena Martinji – taip pat.
Apsiginklavę GPS, „Google maps“ ir kitais šiuolaikinio pasaulio išradimais, visi atvykome šveicariškai ir visai be humoro punktualiai – 15 minučių prieš koncerto pradžią. Mandagiai pamindžikavę prie geležimi apkaltų durų, lygiai 21 val., tada, kai turėjo prasidėti koncertas, buvome įleisti į tuščią buvusį vyno rūsį žemais akmeniniais skliautais. Kultūringai spausdami po plastikinę stiklinėlę vyno ar alaus, ėmėme laukti. Pradžioj kantriai, paskui jau susinervinę laukėme… valandą, kol atėjo dar būrelis vietinių klausytojų (mat po Orlovos turėjo koncertuoti vietinė grupė). Gerai, kad organizatoriams užteko sumanumo susierzinimą atskleidusiems laukimo žalą atlyginti alumi, nes klausymas jau grėsė virsti nemaloniu. 22 val. 15 min. prasidėjo koncertas.
Nežinia kokios kilmės dūmuose skendinčioje scenelėje pasirodė smulkutė, mėlyna jūreiviško stiliaus suknele vilkinti atlikėja. Perdėtas kuklumas, paaugliška laikysena, neužtikrintas balsas, kelių Europos kalbų kokteiliu pasveikinęs publiką, ir ilgas, naivokas didelių mėlynų akių žvilgsnis pramaišiui tai į publiką, tai į figūrą prie garso valdymo pultelio kūrė lolitišką įspūdį, o gal scenos įvaizdį. Jam antrino dainų tekstai („Open up your heart to me… I’m lost in all this world of misery“). Koncerto metu pianinu sau pritarianti Orlova dainavo visu kūnu, jaudinančiai ir paveikiai. Įspūdingai intensyvus, atmosferiškas jos balsas (prisipažinsiu, į pabaigą ėmiau baimintis, kad jis gali nutrūkti) tikėjo kiekvienu tariamu žodžiu ir leidžiamu garsu. Visa tai įtraukė į savitą ir vaizdingą jos kuriamą paauglystės meninę erdvę. Joje karštai tikima pasaulio grožiu ir gėriu („Ir mėnulyje nevyksta karas / O mėnuly – daug valgyklų / Kur nemokamos bandelės“), žavimasi trapiomis ir laikinomis jų apraiškomis („krasota pustoty, pustota krasoty, zolotaja lichoradka“), o kartu bijoma, kad visa tai gali būti netiesa, kad pasaulis gali pasirodyti esąs kraupus ir nedraugiškas („jesli čiudesa tol’ko v filmach / jesli čiudesa tol’ko v knižkach / komu ja molius“). Emocinę tos erdvės įtampą ir kuria nežinia, įspūdis, kad visa tai dar reikės patirti („Jei aš šokčiau pro langą / Tai tik lapkričio mėnesį“), tikroji drama dar neįvykusi, kaip elgtis, kol kas neapsispręsta.
Po vienos dainos rusų kalba šalia sėdinti klausytoja sušnabždėjo: „Kaip gerai, kad mes suprantame visas kalbas.“ Skambant romansui „Utomlionnoje solnce“ ir ypač lyriškai lopšinės „Baju bajuški baju“, žinomos iš kultinio animacinio filmo „Brėmeno muzikantai“, interpretacijai, galvojau, kad iš tiesų esame paskutiniai mamutai, kone iš prigimties mokantys lietuviškai ir rusiškai, vėliau išmokę kitų kalbų, kurias daug natūraliau dabar vartojame. Mano kartos emigrantams (ir ne tik) tėvynės ir vaikystės ilgesys sąlygiškai susijęs su kai kurių sovietinių laikų detalių ilgesiu, nes tai mūsų vaikystės ir paauglystės aplinka. Orlovos repertuaras ir jos kūrybinė persona pasižymi kažkuo autentiškai nostalgiškai sovietiniu („Aš paskutinis mamutas / Šioj įšalo žemėj / Mano iltys per trumpos… aš pavargau“) ir tai keistai žavu.
