„Mes“ ir „jūs – nediagnozuotieji“
Klubas „13 ir Ko“ (Respublikinė psichikos sutrikimų patyrusių asmenų ir jų draugų organizacija) įkurtas 1993 m. Tarptautiniu mastu jis bendradarbiauja su įvairiomis organizacijomis, kurioms priklauso gydytojai psichiatrai, psichiatrijos slaugytojai, psichoterapeutai, socialiniai darbuotojai, ligonių tėvai, globėjai, rėmėjai ir draugai. Su MONIKA NEMANYTE – klubo „13 ir Ko“ valdybos sekretore ir viena iš 11 tarptautinės organizacijos „GAMIAN-Europe“ valdybos narių – kalbasi Miglė Anušauskaitė.
– Klubas „13 ir Ko“ vienija žmones, patyrusius psichikos sutrikimų, ir jų draugus. Kiek apytiksliai klube yra narių? Ar skiriasi narių aktyvumas skirtinguose Lietuvos miestuose?
– Klube yra apie 100 narių. Jie nevienodai aktyvūs – vieni randa veiklos (tapo, kuria poeziją, rašo, verčia straipsnius, dalyvauja konferencijose), kiti ateina tik į kas mėnesį rengiamą susirinkimą. Žinoma, priimame narius iš visos Lietuvos, susirašinėjame su jais, bet atvažiuoti išgali ne visi. Mūsų klubas yra respublikinė organizacija, kituose miestuose yra panašių vietinės reikšmės organizacijų: moterų klubas „Bičiulės“, „Likimo draugai“ Kaune, klubas „Dvasinė šiluma“ Šiauliuose, „Modus vivendi“ Klaipėdoje ir kt. Aš pati kilusi iš provincijos, tad man išties liūdna dėl ten gyvenančių pacientų – jie turi mažiau galimybių rasti prasmingų užsiėmimų ir pasijusti nors kiek reikalingi.
– Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie klubo veiklos sritis? Kuriai iš jų (pacientų teisių gynimui, užsiėmimams, visuomenės informuotumo didinimui ir t. t.) šiuo metu labiausiai reikia dėmesio?
– Nors pacientų teisių gynimo projektas jau daugelį metų nefinansuojamas, mes ir toliau tęsiame šią veiklą ir laikome ją svarbiausia – teikiame teisines konsultacijas, stengiamės į viešumą iškelti svarbiausias problemas, kaip antai: teisinės neveiksnumo nustatymo problemos ir pažeidimai, smurtas psichiatrijos ligoninėse, pensionų gyventojų lytinio gyvenimo problemos (jie turi teisę gyventi poroje, bet jei susilaukia vaikelio, jis atiduodamas į kūdikių namus, kartais pasitaiko atvejų, kad vėliau įvaikinamas užsienyje). Dar viena mūsų veiklos sritis, kuri šimtu procentų pasiteisina – gerinti psichikos ligonių įvaizdį visuomenėje, leidžiant ketvirtinį žurnalą psichikos paslaugų vartotojams („Klubo „13 ir Ko“ žinios“ leidžiamos nuo 1998 m.); propaguojant psichikos ligonių meną ir kūrybą (rengiame dailės parodas, klubas jų suorganizavo per 40). Dažnai vadovaujamės Martino Lutherio Kingo šūkiu: „Žmonijos išsigelbėjimas – kūrybiškai neprisitaikiusiųjų rankose.“
– Kaip vertinate psichiatrijos paslaugas Lietuvoje?
– Lietuvos psichiatrijos paslaugos vertinamos kaip vienos prieinamiausių Europoje. Jos teikiamos ne tik ligoninėse, bet ir dienos stacionaruose (deja, ten vietų per mažai arba jie perpildyti). Daugėja krizių, dienos centrų, užimtumo kambarių. Lietuvoje pacientai gydomi moderniausiais vaistais, kurie pasižymi nedideliu šalutiniu poveikiu ir yra kompensuojami. Tačiau sveikstame ne tik dėl vaistų. Kai kreipiamės į psichiatrą, tikimės, kad jis su mumis pasikalbės, paklaus, kaip gyvename, patars, o ne tik išrašys vaistų. Klubas 6 didžiausiose ligoninėse atliko apklausas. Kone visose trečdalis pacientų skundžiasi gaunantys per mažai informacijos iš gydytojų apie gydymo būdus, vaistus, jų pasirinkimo galimybes, alternatyvas. Gydytojai teigia esantys per daug apkrauti dokumentacijos tvarkymu, tad ligoniams lieka mažai laiko, bet dėmesys pacientui tikriausiai priklauso ir nuo pačių gydytojų: ar jie myli savo ligonius, ar rūpinasi jais. Trūksta psichoterapinės pagalbos, psichosocialinės reabilitacijos paslaugų, nes už jas ligonių kasos nemoka.
– Esate vertusi tekstų apie antipsichiatrijos judėjimą. Prieš pusę amžiaus šis judėjimas, skelbiantis, kad psichikos sutrikimas – ne liga, o socialinis konstruktas, nemenkai sukrėtė visą psichiatrijos mokslą. Tačiau visuomenėje apie antipsichiatriją nėra plačiai žinoma. Ar klube „13 ir Ko“ yra praktikuojančiųjų antipsichiatriją?
– Klubo susirinkimuose daug diskutuojame šiomis temomis. Tikrųjų antipsichiatrijos šalininkų, „grynuolių“, aktyvių ir atkaklių antipsichiatrijos judėjimo propaguotojų, kurių veikla būtų panaši į jų šalininkų veiklą užsienyje, gal ir nėra. Mūsų klubą lankė Lina Čiukšienė, kuri pritarė kai kurioms šio judėjimo mintims, žavėjosi tokių aktyvistų kaip Judi Chamberlin (JAV), Peteris Lehmannas (Vokietija) veikla. Peteris Lehmannas yra parašęs knygą, kaip sėkmingai atsisakyti ir nebevartoti neuroleptikų, antidepresantų, normotimikų bei trankviliantų. Įvairių konferencijų metu net iš tribūnos Lina kreipdavosi: „mes“ ir „jūs – nediagnozuotieji“ – atseit mes visi turime savų keistumų, tik ne visi „nešiojame“ tas gėdingas diagnozių etiketes. Lina dalyvavo kitados garsiose televizijos laidose, tokiose kaip: „Autodafė“, „Prašau žodžio“. Juk tik keletas mūsų pacientų sutinka eiti į televiziją – o ji buvo drąsi. Laidoje „Autodafė“ Lina dar buvo pasislėpusi už širmos, o jau kitoje laidoje kalbėjo atvirai, kėlė klausimą, ar psichikos liga – tai nusikaltimas ar vis dėlto liga. Ji man pasakojo, kad pasveiko dėl psichoterapijos, jai neprireikė nuolat vartoti vaistų. Ji kėlė klausimą: kaip pacientai gali turėti viltį, jei net žodžio „pasveikimas“ nėra 2005–2010 m. Lietuvos psichikos sveikatos strategijoje, ką ir kalbėti apie pasveikimo koncepcijos egzistavimą. Lina taip pat buvo arši socialinės reklamos „Atsisukęs varžtelis“ priešininkė. Ji įkūrė pacientų organizaciją, bet ši, galima sakyti, nieko nespėjo nuveikti, nes šiuo metu Lina išvykusi, sėkmingai gyvena ir dirba Anglijoje.
– Kaip vertinate antipsichiatrijos šalininkų teiginį, kad pacientas turi pats nuspręsti, ar nori gydytis? Žiūrint iš šalies sunku atsakyti, nes, viena vertus, kalbama apie žmogaus laisvę ir jos ribojimą, kita vertus – apie globą, kuri žmogui gali būti reikalinga.
– Manau, gerai, kad mūsų visuomenėje dar egzistuoja priverstinis gydymas. Jei nežinočiau konkrečių atvejų – gal taip nesakyčiau. Esu sutikusi daug pacientų, kurie, apimti manijos arba ištikti ūmios psichozės, atsidūrė krizinėse situacijose, atliko daug nelogiškų veiksmų arba jų tuomet nesuvokė, svetimiems žmonėms išdalino savo daiktus, pinigus, pateko į avariją, sužalojo žmones ar net padarė nusikaltimų. Tenka pripažinti, kad yra būsenų, kai žmogus nekritiškai vertina savo veiksmus – tuomet reikalingas kitų įsikišimas, pagalba. Pagal Psichikos sveikatos įstatymą, žmogaus laisvė apribojama ne tik tada, kai jis pavojingas sau ir kitiems, bet ir kai jis pavojingas savo turtui (pagal Civilinį kodeksą). Pas mus prievarta guldoma apie 10 proc. visų pacientų, o užsienyje (išsivysčiusiose šalyse) – apie 70 proc.
Priverstinis gydymas nuo kriminalinės bausmės skiriasi savo esme – jo tikslas ne bausti, o gydyti ir parengti žmogų grįžti į visuomenę. Laiku suteikus reikiamą pagalbą, galima užkirsti kelią daugumai nusikaltimų: Neimegeno teismo psichiatrijos ligoninėje (Olandija) atlikti tyrimai rodo, kad psichosocialinės reabilitacijos ir resocializacijos programų taikymas sumažina pakartotinio nusikaltimo riziką nuo 18 iki 40 proc.
Iš antipsichiatrijos šalininkų esu girdėjusi apie specialius namus Berlyne – Runaway House – tai yra krizių centras tiems, kurie nenori gydytis psichiatrijos ligoninėje ir bijo, kad juos „nugydys“ ar kaip kitaip pažeis jų teises. Jie kreipiasi į įstaigas, kurioms vadovauja buvę pacientai, dar yra savanorių, socialinių darbuotojų. Ten su pacientu daug bendraujama, jį laiko už rankos, jei jis neramus – jį fiksuoja ne diržais, ne prie lovos pririša, o nuveda į minkštą, veltiniu išmuštą kambarį. Tada jis apsieina be stiprių antipsichozinių vaistų, kas būtų neišvengiama mūsų tradicinėse ligoninėse.
Dar mažiau žmonių yra girdėję apie tai, kas mediciniškai vadinama „ankstyvąja intervencija į psichozę“. Jei artimieji ar kiti pastebi, atpažįsta pirmuosius psichozės simptomus, žmogus turi kuo skubiau kreiptis į specialistus. Tuomet jam prireiks mažiau vaistų, jis greičiau sveiks, išeis iš ligoninės, gal net galės grįžti į darbą, taip pat ir reabilitacijos laikotarpis bus trumpesnis.
– Vienas pagrindinių antipsichiatrijos šalininko Thomo Szaszo argumentų – įsitikinimas, kad psichika neegzistuoja, taigi negali būti ir psichikos ligų. Anot jo, psichikos sutrikimai reiškiasi tam tikru (visuomenei nepriimtinu) elgesiu, taigi jie yra viso labo socialinis konstruktas. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?
– Nesutinku. Psichikos ligų priežastys kompleksinės. Joms gydyti šiuo metu taikomas biopsichosocialinis modelis, kuris į sveikimą įtraukia visus aspektus: medicininį gydymą vaistais, psichoterapiją arba savigalbos grupes, psichosocialinę reabilitaciją (užimtumą arba profesinę reabilitaciją), darbą ir būstą. Visi šie komponentai svarbūs, kai žmogus grįžta iš ligoninės po psichozės arba (kaip pavadinsi – nepagadinsi) sudėtingos gyvenimo krizės. Labai svarbu, kad pacientas gertų vaistus, savarankiškai nenutrauktų gydymo. Kad psichikos ligos išgydomos vien vaistais – taip pat netiesa. Labai svarbu, kad ligonį suprastų ir palaikytų artimieji, šeimos nariai, globėjai. Deja, yra faktų, kurie akivaizdžiai prieštarauja teiginiui, kad psichikos ligos tėra viso labo socialinis konstruktas. Profesionalai gydytojai jums plačiau paaiškintų apie genetinį paveldimumą, ligų paveldėjimo tikimybes. Aš pati galėjau įsitikinti šiuo skaudžiu faktu: vienoje psichiatrijos ligoninėje, tik ne tame pačiame skyriuje, gydėsi motina ir dukra, tėvas ir sūnus.
– Vis dėlto teiginys apie psichikos ligą kaip apie socialinį konstruktą turi šiokio tokio pagrindo – žmonės vengia bendrauti su tais, kurių elgesys ne visada toks, kokį esame įpratę matyti. Pavyzdžiui, itin didelis procentas lietuvių įvardijo psichikos sutrikimų turinčius žmones kaip nepageidaujamus kaimynus. Tai sukelia problemų tiek psichikos sutrikimų turintiems žmonėms, tiek visiems kitiems. Kokia turėtų būti visuomenė, kad šios problemos išnyktų ar bent pasidarytų mažesnės?
– Šiuo klausimu klubas net rengė konferenciją pavadinimu „Mes tokie pat žmonės…“ Taip, statistika mums itin nepalanki. Remiantis „Eurobarometro“ tyrimais, 68 proc. Lietuvos žmonių mano, kad psichikos ligoniai yra pavojingi, nors psichikos ligonių per metus įvykdomi nusikaltimai bendroje nusikaltimų suvestinėje Lietuvoje sudarė 0,2 proc. 2001 m. ir 0,6 proc. 2005 m. (96 proc. visų nusikaltimų padaro sveiki žmonės).
Vienas rezonansinis įvykis gali šluote nušluoti ilgametį įdirbį šviečiant visuomenę ir kalbant apie psichikos ligas. Apie mūsų klubą kasmet pasirodo apie 15 teigiamų rašinių, straipsnių. Deja, kita, kaip mes vadiname save – „mūsiškių“ – pusė dažnai pamirštama. Psichozės ištiktas arba nuo realybės atitrūkęs žmogus pats lengvai tampa kitų žmonių auka – jį gali apvogti, išnaudoti, net atimti nekilnojamąjį turtą, įtikinti pasirašyti kokį nors svarbų dokumentą arba kaip kitaip nuskriausti.
– Taigi sutinkate, kad žiniasklaida didele dalimi prisideda prie stereotipų kūrimo, jų išlaikymo ir keitimo. Ar manote, kad viešojoje erdvėje psichikos sutrikimų turintys žmonės pristatomi tinkamai? Jei ne, kas turėtų būti daroma?
– Klubo nariai dažnai kviečiami į konferencijas, mokymus, kuriuose kalbama apie bendravimą su žiniasklaida. Tai, be abejo, plati tema, bet mes savo ruožtu siūlome pradėti nuo pagarbesnių terminų vartojimo. Jau atsiranda patarimų knygelių žurnalistams, kaip vadinti psichikos sutrikimų patyrusius žmones – ne šizofrenikais, o sergančiaisiais šizofrenija, ne bepročiais, o išgyvenančiais krizę ir pan. Žiniasklaida formuoja psichikos ligonio kaip nusikaltėlio, keistuolio arba genijaus įvaizdį. Neįgalieji vaizduojami paviršutiniškai: jie žeminami arba, priešingai, jiems priskiriamos herojų savybės. Abu šie požiūriai tik prisideda prie psichikos ligų stigmatizavimo. Dar labai svarbu griauti mitą, kad psichikos ligos – nepagydomos. Iš tikrųjų psichikos ligos yra diagnozuojamos ir jų gydymo efektyvumas siekia nuo 60 iki 80 proc. Svarbu įsisąmoninti, kad psichikos liga – ne nuolatinė būsena. Ji gali praeiti, paūmėti, grįžti. Vienas iš keturių žmonių pasaulyje tam tikru gyvenimo laikotarpiu patiria psichikos sveikatos problemų. Tačiau daug žmonių sugeba su jomis susidoroti, jei tinkamu metu gauna paramą.
– Kaip manote, kokia tendencija žiniasklaidoje ryškesnė: sutrikusiam žmogui siūlyti kreiptis į specialistus ar skatinti žmogų pačiam spręsti savo problemas?
– Man labiausiai krenta į akis viena tendencija. Jau išryškėjus klinikinės depresijos simptomams, siūloma tvirčiau save suimti į rankas, atsikratyti liūdnų minčių, o dar baisiau, kai sergančiajam siūloma kreiptis į būrėją, astrologą, egzorcistą. Jei depresija įsisenėjusi – tai labai rimta liga, patarimai nebepadeda, tai dažnai cheminės pusiausvyros sutrikimas smegenyse ir reikia vaistų, jei laiku susizgribsi – vaistus vartoti reikės neilgai.
– Kuo sutrikusiam žmogui gali pakenkti apsilankymas pas būrėjus, astrologus?
– Laiku nesikreipiant pagalbos kyla įvairių pavojų. Jei žmogus serga depresija, ilgainiui ji gali išsivystyti į maniją arba psichozę, žmogus taps nedarbingas, neįgalus. Mano manymu, verčiau pavartoti vaistus trumpą laiką negu po visų krizių, po ligoninės juos vartoti visą gyvenimą. Yra žmonių, lengvai pasiduodančių įtaigai, tad gal kai kuriems padeda ir būrėjos, vyriausiosios ar kitaip pasivadinusios raganos. Galbūt žmonės, kurie į jas kreipiasi, net nėra ligoniai – jiems tam tikrais gyvenimo momentais reikia pagalbos, patarimo ar palaikymo.
– Johnas Sadleris, Teksaso universiteto psichiatrijos ir klinikinių mokslų bei medicinos etikos profesorius, kalbėdamas apie psichiatro vaidmenį, yra pasakęs, kad dažnai būna sunku atskirti – žmogus kreipiasi į gydytoją dėl tikros klinikinės depresijos ar dėl natūralaus žmogiško nerimo, nepasitikėjimo savimi ir pan. Kaip manote, ar pats žmogus gali nusistatyti diagnozę?
– Galima atlikti įvairius testus. Mūsų klubas taip pat kažką panašaus jau buvo siūlęs. Atsakai į teiginius, jei jau 5 teigiami – tai laikas kreiptis į gydytoją ir pan. Bet manau, kad nereikėtų užsiimti savigyda. Žmogus juk pats sau apendicito nenustatinėja ir savęs neoperuoja, o depresiją ar kokį nors psichikos sutrikimą mano galįs pats nusistatyti (arba klauso draugų patarimų, kaip gydytis).
– Kaip žiūrite į gausėjantį būrį žmonių, kurie kreipiasi į psichologus? Ar tai – tik šio amžiaus liga, ar tokių žmonių būta visada?
– Galėčiau atsakyti vienos savo draugės replika. Sužinojusi, kad 1 val. seansas pas psichoterapeutą kainuoja 100 Lt, ji paklausė: kas pas jus „terapinasi“ – vien tik turčiai? Aš manau, kad per mažai žmonių kreipiasi į psichologus. Psichologų paslaugos kai kuriems žmonėms akivaizdžiai per brangios.
