Susišukuokim

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

„Nueik į „Scanoramą“, išsiblaivysi nuo literatūros“, – gavau patarimą. Nuėjau, pamačiau, nepadėjo. Pilna žmonių, beveik grūstys, o juk nepaprašysi, kad atsitrauktų bent metro spinduliu. Prie A. Mickevičiaus bibliotekos stovintys pastoliai galutinai uždarė man Trakų gatvę; einant tuo mediniu koridoriumi būtina švelniai susiliesti su kitu žmogumi; sociopatui tai tampa neįvykdoma užduotimi, sudėtingumu panašia į antrą gimimą, kuris taip pat neįmanomas. Tiek pat streso ir „Vingyje“: raudoni kilimai nacionalinių premjerų proga, paparacai, kameros ir visi kiti, trokštantys, kad juos pamatytum (kitaip argi ten eitų?). Kaip tik taip skamba ir vujaristinis festivalio šūkis: AŠ TAVE MATAU. Esą žmonės labai vieniši, filmuose jie siekia artumo vieni su kitais, o juk įsibrauti į kito percepciją nėra taip paprasta; kai kuriems nėra paprasta įsibrauti net į savo. Kilimai, beje, galėtų būti auksiniai, sidabriniai, veidrodiniai, tik ne raudoni; galų gale pagaminti iš fototapetinio linoleumo – su lietaus balomis, kurias privalai simboliškai perbristi, kęsdamas tą klinikinį blaivinimą. Iš vienatvės – į priverstinį bendravimą, labinimąsi, erdvės dalybas.

Rubrikoje „Jauna Lietuva trumpai“ buvo rodomi studentų darbai; blogiausia, kažkuriam iš jų reikėjo duoti premiją, vadinasi, daryti šou. Kai kino salėje prasideda klausimų ir atsakymų pornografija, negaliu ištverti. Jauniems žmonėms nereikėtų leisti daug kalbėti, nereikėtų leisti kalbėti išvis – jų pačių labui; paprastai jų kalbėjimas nuvilia dar labiau už kūrybą, ypač tie nesibaigiantys sveikinimų koncerto stiliaus dėkojimai, lankstymaisi, pūkuotukiškas vapėjimas apie skanius pietus ir t. t. Tik vienas filmas pasirodė pakankamai ekscentriškas (o iš absoliučiai viso jaunimo tikiesi, kad neapgalvotai pažemins autoritetus ir niekada nepadarys nieko geresnio už juos): „Man klinikinė depresija ir aš siurbiu žolę“ (rež. Rokas Eltermanas, 2010, Lietuva). Tačiau, be nuobodaus mėgavimosi savuoju pochuizmu (čia ne mano, čia autoriaus leksika), jame nieko nėra. Be abejonių, geriausias – „Šanxai Banzai“ (rež. Jūratė Samulionytė, 2010, Lietuva). Doko apie vieną Vilniaus rajoną veikėjai – tarsi ištraukti iš holivudinių filmų apie kriminogeninius juodųjų kvartalus. Taip, socialiniai marginalai (alkoholikai, bedarbiai, gaujos) šiandien yra įdomesni už statistinius bendraamžius; jie, priešingai negu auksinis jaunimas R. Eltermano filme, turi ką pasakyti. Vietinis paauglys pabrėžia: čia gyvena normalūs. Jis nekvestionuoja savojo normalumo, pasaulį matuoja salos papročiais, į kamerą šneka kone žmogbeždžionės signalais. Kas laimėjo tą konkursinę programą, nežinau, nebuvo įdomu. Klaikiai nemėgstu apdovanojimų.

Kadras iš filmo "Šanxai Banzai"

Norėjau pažiūrėti „Erotišką žmogų“, bet supainiojau sales ir patekau į visiškai prastą „Gerą širdį“ (rež. Dagur Kári, 2009, Danija, Islandija, JAV, Prancūzija, Vokietija), kurioje nebent humoras turėjo vertės. Per televiziją teko girdėti, esą lietuviams artimas skandinavų humoras; nežinau, kuo remiantis tai nustatyta, tačiau įdomesnis būtų klausimas, kokius jausmus lietuvių humoras sukeltų skandinavams. Ar, galų gale, tragizmas, jeigu humoro nėra. Pavyzdžiui, premjera „Kai apkabinsiu tave“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas, 2010, Lietuva) – turbūt apynormalis, vidutiniškas, eksportuoti paruoštas filmas, o vis vien akis bado tie pedofilijos simboliu jau virtę pliušiniai meškiukai, neliteratūriškas scenarijus, dirbtinės maldos, kurias taip ekstaziškai kalba pagrindinė herojė. Iš tariamai juokingų dar mačiau „Ar tu mus sutuoksi?“ (rež. Micha Lewinsky, 2009, Šveicarija) – prastesnis už vidutinišką, biurgeriškas, mirtinai aktualus ne mūsų klimato juostoje.

Kadras iš filmo "Šventojo Tonio gundymas"

Vienoje psichologinėje (sic!) radijo laidoje neseniai buvo pasakyta, kad tikrąjį vyriškumą ugdo tarnyba kariuomenėje ir troškimas užmegzti pastovų ryšį su moterimi. Tikro ar netikro vyriškumo tema šių metų „Scanoramoje“ tikrai neapeinama: „Paprasti žmonės“ (rež. Vladimir Perisič, 2009, Prancūzija, Šveicarija, Serbija, Olandija), „Armadillo“ (rež. Janus Metz, 2010, Danija), „R“ (rež. Michael Noer, Tobias Lindholm, 2009, Danija), „Kaip aš praleidau šią vasarą“ (rež. Aleksej Popogrebskij, 2010, Rusija). Turbūt buvo taip baisu, kad šių filmų siužetus iškart užmiršau, nors jie varijuoja senas, dar prarastosios kartos įvardintas tiesas; kontempliuoja žudymą, sumaitotus lavonus, iniciaciją į suaugusiuosius ir gan racionalų senį su visa iracionalybės jūra. Užtat atipinis vyriškumas rado nišą filme „Submarinas“ (rež. Thomas Vinterberg, 2010, Danija, Švedija), parodančiame, kad priklausomybės nėra pasaulio pabaiga, su jomis įmanoma gyventi, mylėti, rūpintis savo vaiku, net jei esi narkomanas. Lietuvoje smarkiai reklamuotina ir „Kita pusė“ (rež. Sara Johnsen, 2009, Norvegija): nepaisant graudžiai sentimentalios istorijos, čia išryškintas vienas svarbus socialinis aspektas – laimingo įsivaikinimo tikimybė. Taip pat ir „Juokas pro ašaras“ (rež. Justin Molotnikov, 2009, Didžioji Britanija), kuriame vaizduojama pedofilijos aukos psichopatija. Suprantama, utriruotai, bet vis tiek su pedagogine intencija. Kiek introspektyviau vyriškumo temą kliudantis „Geresniame pasaulyje“ (rež. Susanne Bier, 2010, Danija) pirmiausiai patiko dėl to, kad jame žavingai, nebanaliai išskleistos pykčio išraiškos. Kaip gan santūrus žmogus, piktybiškai slopinantis ne vien pyktį, susijaudinau nuo keliose scenose išreikšto pykčio grožio. Bet pats filmas, matyt, kalba apie pykčio valdymą – kaip būdą įgyvendinti geresnį pasaulį. Na, ir „Šventojo Tonio gundymas“ (rež. Veiko Õunpuu, 2009, Estija, Suomija, Švedija) – turbūt neblogas, bet nuobodus. Senos idėjos, sena estetika, vizualinės klasikų citatos. Nesujaudino, išskyrus pradžios sceną, kurioje automobilis įlekia į vandens telkinį, o inertiška laidotuvių procesija ir toliau neša numirėlį. Tapatinausi, be abejo, tik su numirėliu.

Nei iš „Scanoramos“, nei iš „Kino pavasario“ jau nieko gero nesitikiu. Užuot supažindinami su kino menu, žiūrime auklėjamąją beletristiką, ir tiek. Kaip tas briedis su šukomis vietoj ragų, festivalio logotipas. Primenantis, kad tvarkinga būtų susišukuoti, netgi nešiotis su savimi dvejas šukas (kas žino, ką dar reikės šukuoti), užuot palikus tikro briedžio vaizdą.