Santaka

JONAS VAICEKAUSKAS

Po kieta pluta, ant kurios mus ši žemė nešioja, glūdi galingos gelmių jėgos. Slėniuose, ten, kur, pakilusios į paviršių, jos suraukšlėjo, sulaužė žemės luobą, apsigyveno kalnynų žmonės.

Pas mus laukų yra visokių: lygių, kauburėtų, molingų, smėlėtų, trąšių. Geriau ar prasčiau dera juose mūsų duona. Kai kur, prieš ją auginant, tenka nurinkti akmenis. Krūvos jų kūpso pakrūmėse, pakelėse. Vėl ir vėl, beveik kasmet, tenka juos rinkti. Besitraukdami ledynai paliko nuliežtas lygumas, sustumtas kalvas ir daug kur gausiai pabertus riedulius. Mat atkeliavę jie buvo nuo kalnų pusės. Tas skeveldras, apgludintas ir apvoliotas, garbinom ir keiksnojom.

Pradedant tašyti akmenį, mūsų laukų riedulį, jau po pirmųjų smūgių dažnai juntamas keistokas kvapas. Pasklinda jis staiga ir stipriai – lyg kažkieno kiautą pradaužus. Tuoj ir pranyksta, jeigu toliau nekali. Akmuo, sakoma, neturi kvapo. Kodėl tuomet jį užuodžiu ir kas tai per kvapas? Įminti mįslę padeda ilgi darbo metai. Kartais nutinka susivėlinti, tuomet darbą tęsti tenka jau prieblandoje. Tada ir gali pamatyti, kad kiekvienas kirtis žybsi, skelia kibirkštį. Vadinasi, ugnis, aukšta temperatūra išskiria iš akmens kvapą. Labiau patyrus aiškėja, kad ši savybė būdinga tik rieduliams, ilgai pavieniui gulėjusiems žemės paviršiuje. Iškasti iš žemės ar daug laiko buvę krūvoje akmenys kvapais nepasižymi. Tenka prisipažinti, kad pajutai ne ką kita, o tik šuns šlapimo kvapą. Lietų nuplautas išorėje, bet esantis ir giliau, jau kiek pakitęs, tapęs būtent tokios medžiagos kvapu. Ant pavienių lauko akmenų šunys būtinai palieka žinią, pranešimą. Ne mums – savo gentainiams.

…Didelės pievos viduryje gulėjo akmuo. Vienintelis. Tik tuo ir ypatingas. Nei forma, nei spalvomis nebuvo išskirtinis. Dydžio vidutinio. Gal kur Trojos kovų laukuose tokius ir pakeldavo Homero aprašytieji herojai, bet čia jo nemėginta nė pajudint. Kaip jis čia atsidūrė? Rieduliai, mūsų laukų puošmena ir vargas, turi, gal galima taip pasakyti, kelias biografijas. Vieną – vertikaliąją, geologinę, kuri nagrinėja judėjimą iš gelmių, būvio kitimą ir t. t. Kita biografija būtų horizontalioji, geografinė. Ji nusako, iš kur ir maždaug kada su ledynais to riedulio čia atkeliauta. Matant, kur apsistota, galima atsekti ledynų slinktį. Mažesnieji akmenys galėjo patirti ir žmonių įsikišimą į jų išsidėstymą. Didžiuosius, jei jie labai kliudydavo, užkasdavo. Šalia išrausdavo duobę, įstumdavo ir palaidodavo. Palikdavo turtą ir bėdą ateities kartoms, nes akmenys turi savybę laikui bėgant išlįsti į paviršių.

Taigi tas akmuo buvo kažkaip ne vietoje. Mat ši pieva driekėsi dviejų upelių santakoje. Didesnysis upelis anksčiau galėjo būti didelė upė, nes tekėjo įspūdingo slėnio viduriu. Mažesnis plukdė sąnašas ir jo įtekėjimo vieta traukėsi pasroviui, palikdama upės pakrantėse klampius liūnus. Atrodė, kad jis vis atitolina savo vardo praradimo valandą, vandenų atidavimą didesniojo labui. Kad jis nori tekėti greta, kaip lygiavertis. Toks (ir mums labai nesvetimas) elgesys baigdavosi ties kliūtimi tapusiu aukštesniu susiaurėjusio slėnio krantu.

Čia, tos pievos vietoje, prieš šūsnį metų dar liulėjo pelkė, apaugusi retais, geibiais berželiais, viksvuotais kemsynais. Ant kupsto atsistojus buvo galima smagiai pasisiūbuoti, bet linksmiausias kelias tiesdavosi tarp kupstų, skaisčiai žaliu žolės kilimu. Eiti čia reikėdavo tankiai minant smulkiais žingsniukais. Tačiau galėdavai pasijusti ir tikru karaliumi. Žemė dubdavo, o kai kur augantys berželiai gražiai lenkdavo garbanas tavo pusėn, kartais net susipindami viršūnėmis. Tada tavo garbei susidarydavo arka, pro kurią, deja, turėdavai žvaliai pratursenti. Jeigu sugalvodavai pasimėgauti ir sustoti, tai žalias paviršius aplink tave imdavo stotis piestu. Neišlaikęs šito grėsmingo vyksmo, smagiai atsispyręs šokdavai ant artimiausio kupsto. Čia ir tekdavo susimokėti už savo triumfo žygį. Labiau nustebindavo, nei išgąsdindavo pojūtis, kad remtis jau nėra į ką: gražusis kilimas plyšdavo ir atsispiriančioji koja prasmegdavo į šaltą pliurę. Tuoj pat bandant išvaduoti vieną koją kita irgi atsidurdavo gelmėj. Viršuje spindėdavo šilta, saulėta diena, o apačioje – geliantis šaltis. Kuo labiau muisteisi, tuo greičiau nenumaldomai grimzdavai gilyn. Išgąsčio neišvengdavai, bet susitvardžius tekdavo nuolankiai gultis ant pilvo, verstis, voliotis ir šliaužti tolyn nuo plyšio. Jo tuojau ir nebelikdavo. Driekdavosi tik tavo, šliaužusio kaip kirminas, paliktas purvinas vingis.

Likęs džiugiai toliau gyventi žaliame pasaulyje, galėjai matyti visą šios vietos kaitą. Melioracija, nuskurdinusi mūsų paveldą ir kraštovaizdį, šiaip taip atliko ir savo deklaruotus uždavinius – nusausino pelkes. Upelis buvo nuvestas tiesiai, statmenai į didesnįjį, ambicingoji jo vagos dalis užversta. Susiformavo lygi pieva. Matėsi ir joje gulintis tas vienintelis, nežinia iš kur atsiradęs akmuo.

Čia ganydavo, rišdavo karves, šienaudavo… Nuganius ar nušienavus, akmuo matydavosi ir iš tolėliau, bet pro jį provėžų nebuvo. Plotas didelis, vietos daug. Pašlapus, laikini keliukai pažliugdavo, bet sausu metu važinėti ir eiti buvo galima visomis kryptimis. Tuos, kas gyveno priešingame nuo miestelio pievos pakraštyje, arklys ir pats namo parveždavo. Tačiau vieno ant drobynos prisnūdusio gaspadoriaus neparvežė. Tik grįžo su tuščiu vežimu apgadintu ratu. Rado žmogų prie to akmens sulaužytu stuburu.

Akmuo dabar vadinamas jo vardu.

Kažkas ant akmens įrėžė kryžių.