Paranojos ratai progresyviai dunda

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Toks jau tas nakties vidurys: mikrobangėje šildyti kotletai, mišrainė iš pakelio, romanas ir bėgimas laiptais aukštyn net kelnių kaip reikalas neužsimovus – kad tik nepaspruktų tos mintys ir ta paširdžius diegianti dieviška neviltis! Tas snobas, mizoginas ir mizantropas, prie trečio bokalo sako mergaitė su temų kortelėmis, turi butą Šiaurės miestelyje, kas rytą keliasi, vedžioja labradorą ir sėdasi rašyti naujos pastraipos. Aha, literatūros karaliau, nuogas profesionalios amatininkiškos grafomanijos bybys maskatuoja pro drapanas, bet norisi dar ir kitiems paaiškinti apie „jei gali nerašyti, nerašyk“? Gaudome mes spragas tavo Literatūros ministerijos remiamuose romanuose, matome mokinukiškas klaidas ir persižaidimą graikiškais, romėniškais ir viduramžiškais simboliais, reliatyvizmu ir pykčiu silpnesniems teisinamas praloštas gyvenimo kovas, o ir internetą bei visą jame išvešėjusią nevykėlių kultūrą vis dar supranti ne ką geriau nei mano el. paštas–anekdotai–Delfi tėvas, gal jau laikas moraliai ir socialiai mirti, po paraliais!

Bet nėra čia ko kaltinti, pasakojimas – dalykas nepagaunamas, idėjos neįmanoma pagauti į kompiuterio ekraną ir niekuomet nebus įmanoma. Ar viską mes jau žinojome prieš kam nors tai aprašant, ar esame tokie achujeni, ar tiesiog norime tokie būti, o gal neįmanoma perteikti elektros impulsų neuronų ataugose ir paranojiškos minčių tėkmės netobulais kalbos įrankiais, tad tenka paprastinti iki publikai ir pačiam sau suprantamo raidžių, garsų, vienetų ir nulių blykčiojimo? Keliame žymeklį atgal, taisome negrabiai parašytą žodį, netikusią metaforą, taip iš karto nubraukdami visą autentiką nuo teksto ir dar kartą save įkalindami žodžiuose „pagauti Solomoną!“ O kodėl gi nepagavus – pagaukime tą urodą, kuris kalbos kalėjimais, ir dar ne bet kokiais, o beprasmiais, išreiškiančiais chaosą ne ką menkiau nei dvidešimt metų už neįvykdytą prievartavimą kalinamas nelaimėlis, aha, tu, sterva, mažyčiais savo nusikaltimais tvarkai, teisingumui, baltoms paklodėms ir tyrai, savai, individualiai neperskaitytai minčiai drįsti mesti iššūkį mūsų pasteline geltona dažytoms sienoms?!

Prieš kelerius metus būtent tokią niekuo neypatingą naktį kaip ši mane ištiko pirmasis panikos priepuolis. Dabar jau net ir jie vis mažiau originalūs, modernusis gripas, o tuo metu dėl Ryčio Zemkausko garsinamų „Sopranų“ sekmadienio vakarais ir triperio lygį vis dar siekiančios psichikos sutrikimų stigmatizacijos tai – patirti tikrą panikos priepuolį – turėjo būti kieta. Maniau, kad mirsiu, nemiegojau visą naktį, akių užmerkimas buvo tolygus mirčiai, iškviesta greitoji pasijuokė, davė geltoną kaip patys saldžiausi kūdikio myžalai relaniumo tabletę, liepė išgerti arbatos ir aš knapt knapt knapt į Motinos Nakties it niekuomet neturėtos idiliškos mylimosios glėbį. Jauna Antakalnio poliklinikos gydytoja, tik jau nesakykite, kad aš vienintelis tikiuosi pornoscenos tokiose situacijose, pasijuokė, draugai susidomėję pakraipė jaunas galvas, o psichiatrė geraširdiškai nusišypsojo ir pasakė, kad man tiesiog trūksta gyvenimo džiaugsmo, sutrumpintai vadinamo serotoninu. Jo rasti galima šypsenoje, ejakuliacijoje, psichoanalizėje, šeimos židinio šilumoje, draugų kompanijoje, kaip niekur apstu gervuogėse, šokolade, lazdynų riešutuose ir antidepresantuose.

Mirties nuojauta ištikus panikos priepuoliui, sakė man, yra paprastas psichologinis triukas – nepatirtas jausmas mums signalizuoja nepatirtų jausmų ultimatumą – mirtį. Niekas nežino, kaip jaučiasi mirštantis žmogus, išskyrus jį patį, ir niekas tiksliai nežinos, net jei mirštantysis galėtų viską stenografiškai nupasakoti. Mane puikiai supras narkomanų mėgėjų būrelio nariai: žolė, grybai, LSD, meskalinas tam ir rūkomi, valgomi, gurkiami, laižomi, kad smegenys būtų apnuodytos iki lygio, kai patirtis nebesutelpa į paprastąjį kalbos kalėjimą, o mirtis turėtų būti į tai panaši. Cha! Pabandykite tiksliai, nemeluodami nupasakoti orgazmą, smaukliai neraliuoti! Taip mane norėjo suprastinti, tarp prirašytų tabletyčių buvo ir rožinių, kurios mane akimirksniu it Huxley soma paversdavo geru žmogumi, ir kapitalistinis bosas būtų manimi kaip reikalas didžiavęsis – užtekdavo vieną kartą nueiti į senoviniuose rūmuose esantį tualetą, užsimesti, ir grįždavau ramybe spindinčiomis akimis, tapdavau tikru Paršeliu Geručiu, į kiekvieną paklausimą, prašymą, pabarimą ar paauklėjimą atsakydavau tik teigiamai, o darbus pažadėdavau nudirbti jei ne šiandien, tai būtinai iki penktadienio. Gydymo kursą nutraukiau per anksti ir išsaugojau savybę streso akivaizdoje pasiduoti svaigiai panikos ir paranojos būsenai, užtenka porą parų neišsimiegoti, pagadinti kepenis vienatve, persigerti, persidulkinti, persikeliauti ar persirūkyti, kartais net nereikia žolės, užtenka vienos cigaretės ant betoninio grindinio, persidirbti ar išgerti per daug kavos, ir aš vėl veltšmerce, vėl, mintims bėgant visomis septyniolika krypčių ir dengiantis vienai kita, gaudant vienai kitą veidmainystėje bei pačioms save suprantant, aš pasiduodu savo laikinumui ir dieviškumui. Tai, kas gali privesti mane prie įsiūčio priepuolių, netikrų infarktų ir savaites, mėnesius trunkančios nevilties, įvyksta sėdint ant sofos, nekantriai mindžikuojant lauke, pagiringais Trakų–Aukštadvario kelio kalneliais skriejant „Kautros“ autobusu. Kartą dieviška paranoja netgi įvyko po Hamburgo gatvėmis riedant degančios celiuliozės kvapo prisipildžiusiems U- ir S-Bahn, ir vien tam, kad paranojiško smalsumo vedamas nesugalvočiau savo kūnu patikrinti, koks siaubo tekšt! ištinka visą stotį, kai į atidundantį geltoną traukinio monstrą geltonomis neregio akutėmis šoka nepažįstama mėlynstriukė ypata iš Rytų Europos, griebiau Leipcigo autobusų ir tramvajų planą ir puoliau rašyti pačius nešvankiausius kolosaliai dieviškus dalykus nežemiškam pisamos mėsos gabalui, kokie tik ėjo per mano paranojiškų tristiebių minčių apimtą galvą.

Mano beprotybė – brangi. Jos daugialypę prigimtį sudaro gausybė pykčio, frustracijos, vaikystės prisiminimuose gyvų pakasamų kačiukų, savižudžių metro traukinių, neišgyvento Edipo komplekso, panikos priepuolių, neatsakytų reliatyvumo neigiamų klausimų, savinaikos, esaties veidmainystės, įkalinto chaoso ir kūrybinių maniakinės depresijos haliucinacijų duženų. Noriu surinkti šiuos spindulius savo bybiu, lyg didinamuoju stiklu, kokiais vaikystėje degindavome skruzdėles, į vieną karščiausią tašką, zenitą maždaug 17,5 centimetro gylyje tavo viduje. Tu, juodvarne, stovėsi keturiomis ir rėksi, lyg mano beprotybė tave draskytų iš vidaus, kol balti brangiosios nebūties lašai ims lyti tau ant mėlynų akių, versdami jas gėdingai raudonuoti. Kai visa bus baigta, nukąsiu tavo dešinės ausies galiuką besijuokiančiame nuogame šėlsme ir įteiksiu tau mažoje dėžutėje, kad galėtum būti mano mažasis van Goghas.

Didžiųjų laukimo lenktynių apologetai, neigiantys dabartį dėl geresnės ateities, siūlo man gausybę vaistų, ne ką prastesnių už rožines tabletytes. Tau tereikia nustoti lakstyti ir surasti vidinę ramybę, sako jie taip, lyg norėtų pasiūlyti man pradėti lankstyti origamius. Vidinę ramybę? – klausiau domestikuotos kalės, pribėgusios prie manęs Skopjės parke. Ramiai kramsnoti grietinės ir svogūnų skonio traškučius ir užmerkus akis bučiuoti žalvariu spindinčius lemties plaukus, kol blogiausi dalykai nutinka geriausiems žmonėms? Kai mirė paskutinė močiutė, buvo pirmoji tikrai vėjuota rudens diena, o aš labai aputiškai tranzavau per pusę Lietuvos, žinodamas, kur važiuoju – į beprasmes frazes, grafikais sustatytas ašaras, nekrofilišką pūvančios mėsos idealizavimą, atrišamus, kad tik neduok Dieve nesugrįžtų, batus, degtinės stikliukus gedulinguose pietuose, rietenas dėl suklypusios trobelės palikimo ir pūvančių lapų tvaiką – ir man buvo labai, tikrai, nuoširdžiai gaila savęs ir viso apsiniaukusio pasaulio, net gerųjų operatyviai stojusių vairuotojų, su kuriais nenorėjau kalbėti, bet tik kol atvykau įvykio vieton. Mirties paslaptis ir absurdas, būtiška vienatvė, apimanti praradus ryšį su praeitimi, ką tik atrodę man tokie liūdni, herojiški ir neišvengiami, ėmė gūžtis ir nykti tiesiog akyse. Čia gyvenimas tekėjo kaip tekėjęs, tik medžio dėžėje gulėjo nykstanti materija: su vyrais eidavau už kultūrnamio parūkyti, dėdė vis neapsikentęs sulakstydavo į „komercinę“ pigaus vynelio, nors ir pačiose laidotuvėse užteko baltos ir spalvotos degtinės, kol galiausiai religijos puikiai sudėliota drama baigėsi nevykusiu įšventinimu į suaugusiuosius – neva ateinanti karta neva nešė neva išeinančiosios karstą. Ir mano noras pašokus išdaužyti visiems snukius – kaip galite čia sėdėti ir žiūrėti, kai vyksta tokie kraupūs stebuklai? – ėmė gūžtis ir nykti jau pirmosiomis sėdėjimo prie karsto minutėmis, viskas vėl grįžo į paprasčiausias melagingas kasdieniškas brangvyniu spalvinamos realybės vėžes.

Į dvi lentynas sumanūs gero gyvenimo meistrai meta savo indulgencijas, kartodami: kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui, kas minčių ir idėjų – mintims ir idėjoms, o kas tikro gyvenimo – tikram gyvenimui. Jie mato du kalavijus, o aš, atleiskite, toks nesuaugęs ir kaipgi drįstu – tik vieną. „Atskirk“, – sako jie, o aš negaliu. Pradžioje, sako, buvo tik žodis, o man atrodo, kad tas žodis tikriausiai jau ir buvo melas. Esu ginčijęsis dėl piratavimo buvimo ar nebuvimo nusikaltimu ir priėjau tik vieną išvadą: piratavimas yra nusikaltimas, bet tik todėl, kad nusikaltimo sąvoka yra neteisingai suvokiama. Na ir kas, kad jūsų namas stovi ant papuvusių, kirmėlėmis, buvusių meilužių lavonais, gaktinėmis utėlėmis ir šuninėmis erkėmis patvinusių pamatų, kad rūsį semia nekaltų mergelių defloracijos kraujas – juk svarbu, kad jis patogiai stovi, nelinguoja, ar ne? Gyventi juk reikia, sako jie man ir aš pats, sau, ekonomisto logika, griaunanti puikias idėjas praktiškais dalykais ir svarbiausiu pasaulyje klausimu – ką ir iš kokių lėšų valgysi per rytojaus pusryčius, kiek sviesto dėsi savo vaikams į grucę?

Mus, tuos, kuriems dar nesuėjo trisdešimt, besijaučiantys visuomenės jaučiais skiria prie jupiterių, vadina neturinčiais tikrų (sic!) problemų ir atsakomybės naštos, besimėgaujančiais privilegija neapsispręsti ir gyventi teorijose. Vienas buvęs profesorius, labai išmintingas vyras ir gerbtinas žmogus, papasakojo istoriją, kaip jaunas Maskvoje ėjo su viena meile ir turėjo pereiti į kitą gatvės pusę, pamatęs kitą meilę. Kol jaunas – žaisk, pakomentavo. Mums galima apgaudinėti ir nelydėti namo, būti socialistais, daugiau ir smagiau dulkintis, mėgautis, viską mesti ir išlėkti į pasaulio kraštą, tingėti, svaigintis natūraliais ir cheminiais narkotikais, o sąlyga – tik viena, labai paprasta ir lengvai įgyvendinama: kad vieną dieną, kaip kad padarė Markas Rentonas „Trainspottinge“, apipisi draugus ir nesidalindamas griebsi krepšį, pilną tegul ir kraujais bei šūdais aptekusio, bet pamato po kojomis, ir rinksiesi gyvenimą – kompaktų grotuvus ir elektrinius skardinių atidarytuvus – tapsi toks kaip ir mes ir ne tik tapsi, bet ir pasakosi kitiems jaunuoliams savo istoriją, taip pateisindamas jų jaunystės dovanojamą jupiteriškumą ir tuo pat metu dar kartą išmintingai įsitikindamas, kad kito kelio nėra.

Nepykite, budos ir einšteinai, bet aš nesuprantu. Kai buvau savyje ir tėvų knygų lentynose užsisklendęs vaikas, daug ko nesupratau, apie daug ką mąsčiau labai naiviai. Mano mažame pasaulyje nebuvo korupcijos ir nusikalstamumo: demokratijos idealai, kuriuos nepriklausomybės pradžioje taip entuziastingai grūdo į mažas galvas, buvo tokie paprasti ir lengvai suprantami. Nesupratau, kaip tėvai gali vienas kitam meluoti ir pyktis, tikėjau, kad visi jų duoti pažadai yra šventi, o meilės nereikia ieškoti, užsitarnauti ar stiprinti ją ritualais – ji juk tiesiog ateis, bus ir išgelbės nuo visų kančių, antraip kam jos tokios gali iš viso reikėti? Tikėjau, kad tikrai gerų, tikrai tikrų dalykų gyvenime nereikia ir niekuomet nereikės kaip nors ypatingai užsitarnauti, ir mano tikėjimą paauglystėje tik sustiprino Henry Milleris, aprašęs duonos riekes, kurias teta jam ir pusbroliui, abiem murziniems parbėgusiems iš niujorkiško kraštovaizdžio, įduodavo kasdien, neišskiriant ir tos dienos, kai jie vaikiškai užmušė berniuką iš gretimos gatvės. Kai iš ryto turėdavau su tėčiu eiti į cirką, kai tėvai turėdavo atvažiuoti manęs pasiimti iš nuobodaus kaimo, kai su mama važiuodavome į – o-o-o – Kauną (!) arba laukdavo visaliaudinės Kūčios tame pačiame nuobodžiame kaime, prieš užmigdamas puikiai suprasdavau distanciją tarp nykios dabarties ir džiugios ateities ir puikiai, bet labai skausmingai, kaip ir visi dar sau meluoti neišmokę vaikai, žinodavau, kad niekas nebesvarbu, nes tai – tik ateitis, ir manęs ten dar nėra, vadinasi, nėra visai.

Pasirodo, melavo visi – tėvai, jų knygų lentynos, demokratijos principai, Kalėdų Senelis, netgi cirką ir karuseles suko reklama, pinigai už bilietus, tukinančių kūginių ledų aparatai ir aplinką teršiančios elektrinės. Atrodo, kad man ir jums, o broliai ir seserys, liko tik viena išeitis: kapituliuoti, klauptis ir žvelgti žemyn, neišvengiamai niekinti, bet skaniai laižyti tą šūdo lavos pamatą, liulantį mums po kojomis, ieškoti geros, druskingos vietos ir bandyti ant jo statyti savo teisybės – nebe tiesos, o reliatyvios ir nekvestionuojamos, todėl visą žavesį praradusios sukonstruotos koncepcijos – lūšnelę… Bet čia tik trū tū tū tū dun dun dun dun trrrrrrrrryrrrrrr perrėžia mano mintis isteriškai, paranojiškai, idėjiškai geltonas Unterstrassen-Bahn, šimto šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu ištaškydamas visus aplinkui besikaupiančius šūdus, ir aš patikliai šoku tiesiai ant bėgių, pasibaisėję nusisuka bendrakeleiviai, ir aš lekiu rankomis laikydamasis geltonų šviesų akelių, ir klausia manęs susidomėjusi, apie ką galvoji vėl sužiuręs į tolį, o aš sakau – trisdešimt šeši trisdešimt šeši, Atvirumas, kita stotelė – Pražūtis, trisdešimt aštuoni.