Pagirtos tarp moterų, arba Lietuvos garbė

ALIUS AVČININKAS

Aliodija Ruzgaitė. Prisiminimų blyksniai.
Sudarė Alė Šimkienė. V.: Tyto alba, 2010. 244 p.

Vargu ar čia tiktų pasakymas „koks mažas pasaulis“. Gal labiau derėtų sakyti: „Kiek mažai apie pasaulį žinome.“ Dėl to nereikėtų dvejoti. Tačiau pasaulis žino apie mus.

Legendinė Ana Pavlova, sužinojusi, kad po gyvybiškai svarbios operacijos nebegalės šokti, pasakė: jei negaliu šokti, aš verčiau mirsiu. Po trijų savaičių pasaulis su ja atsisveikino. Panašiai yra kalbėjęs primarijus Petras Skirmantas: artistui yra duota galimybė mirti du kartus – vienąkart paliekant sceną, kitąkart – fiziškai. Aliodija Ruzgaitė yra išsitarusi, kad net jei žinotų, jog visą karjerą šoks paskutinėje kordebaleto linijoje, vėl rinktųsi šį kelią, nes šokis – didžiausia jos gyvenimo meilė, kurios niekada neišdavė ir neišduos.

Knygoje pirmiausia kalba Balerina, tad visus smalsuolius, ištroškusius intrigų ar privataus gyvenimo detalių, prašau nurimti. Tai nėra intymi autorės išpažintis ar autobiografija. Čia kalba istorija, atmintis. Nuo pat pirmų knygos puslapių kalbama išlaikant tam tikrą distanciją: autorė kalba apie save taip pat kaip ir apie kitus. O gal netgi ji save mato kalbėdama apie kitus. Tačiau nėra lyginimo. Nekuriama įtampa. Ji tarsi nėra šališka sau. Gal tai kuklumas? Justino Marcinkevičiaus žodžiais, tai „bruožas, liudijantis vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, savaime suprantama, pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei“ („Dienoraštis be datų“). Į save žiūrima kaip į vieną iš daugelio kitų menininkų, ši knyga jiems atstoja paminklą: stengiamasi nepraleisti nė vienos pavardės ar vardo – nuo žymiausių pasaulio režisierių ir šokėjų, kurių šiandien daugelis net nėra girdėjęs, iki paprasčiausių siuvėjų ar virėjų. Ir vardijama, vardijama, vardijama, rodos, A. Ruzgaitė taip skuba, kad tik spėtų paminėti kiekvieną, bent kiek prisidėjusį prie šokio meno.

Sunku būtų rasti tikrą menininką, kuriantį sau, tad nežinia, ar galima sakyti, kad A. Ruzgaitės šokis buvo nukreiptas vien į save – mėgavimasis gauta iš gyvenimo galimybe ar dovana. Po 26 karjeros metų Balerina neleido sau galvoti apie save kaip apie išeinančią iš meno pasaulio. Ir toliau jautė pareigą dirbti kitiems. Pirmiausia baletui. Jam iš viso atiduota daugiau nei septyni dešimtmečiai. Ir iki galo dar neišsemta. Janina Degutytė likimui uždavė klausimą: „Ar galėsiu tiek aš atiduoti, / Kiek imu?..“ A. Ruzgaitė savimi atsakė. Gražiai Viktorija Daujotytė yra pasakiusi apie G. Petkevičaitę-Bitę: ji – viešuomenės žmogus. Tai tiktų ir A. Ruzgaitei. Ši knyga yra geriausias pavyzdys – tai Lietuvos baleto kelias, kurį nuėjo Balerina, kurį nuėjo visi didieji scenos meistrai: Bronius Kelbauskas, Tamara Sventickaitė, Genovaitė Sabaliauskaitė ir daugelis kitų.

Idėja, idealas, ne tik noras, bet ir galimybė lygiuotis su geriausiais pasaulyje, o kartais juos net ir pralenkti: „Grįžęs iš Maskvos Sykčinas pagyrė, kad mūsų studentai per egzaminą šoko geriau už neseniai jo matytus Maskvos MCHAT diplomantus“ (p. 122). Pamatyti geriausi spektakliai, susipažinta su iškiliomis baleto, šokio meno asmenybėmis, o kartais į jas tik pažiūrėta – Balerinos žvilgsniu, matytą vaizdą vėliau perkeliančiu savo studentams ar paprasčiausiai baletui neatsparioms asmenybėms. Gal meno idėja, užvaldžiusi Baleriną, ir šiandien neleido per daug kalbėti apie save – tik nuotraukos ir vos keli puslapiai knygos pabaigoje. Žymių Lietuvos menininkų „reveranse“ A. Ruzgaitei užsimenama: ar dėl pasirinkimo būti baleto metraštininke „nenukentėjo balerinos karjera. Gal, jei nebūtų žengtas šis žingsnis, balerina būtų aukščiau užkopusi karjeros laiptais, daugiau sušokusi spektaklių, daugiau sukūrusi vaidmenų, sulaukusi daugiau komplimentų ir palankių atsiliepimų spaudoje“ (p. 224). Apversta mintis – jei ne toks A. Ruzgaitės pasirinkimas, daugybė baleto istorijos detalių būtų jau seniai apnešta žemėmis. Kas būtų, jeigu būtų? Kvailas klausimas iš tikrųjų.

Édith Piaf dainuoja: „Non, je ne regrette rien.“ Tik –

Ko nerimsta širdis ir ko laukiu aš čia?

Ko tarp muzikos šios, šių garsų paprastų

Taip didžiai neužpildomai stinga?

(p. 209)

Doloresa Kazragytė. Ramybės nerimas. Esė.
V.: Tyto alba, 2010. 296 p.

Pasakyti: „Žmonės, literatūros čia neieškokit“ – negaliu. Bet pasakiau. Vadinasi, esu melagis. Fui, kaip nepadoru.

Mokslo draugė paklausė:

– Apie ką rašysi?

– Apie Kazragytės naujausią, – sakau.

– O ankstesnes skaitei?

Papurčiau galvą. Ji nusijuokė. Nežinojau, ko tikėtis iš knygos. Perskaičiau. Dabar reikia vertinti, pritarti ar priešintis. Žinau, autorė nekenčia kritikų. Kaip ir L. Tolstojus: kritikais tampa tie, kurie nesugeba būti kūrėjais. Na, ne kiekvienas gimęs būti kosmonautu. O ir pati autorė. Kritikuoja visuomenę. O tai yra nesugebėjimas būti kuo? Nežinau. Visuomenė gal ne menas? (Linguoju galvą.)

Ėmiau ir pagalvojau – bene D. Kazragytė bus dar vienas Don Kichotas? Šalia Rūtos Staliliūnaitės. Tik prašom neįsižeisti. Ką turiu omeny? Rezistenciją. Mažai kam reikalingą, gal tik sau patiems. Negi niekas niekada neklausė – kodėl jų nematyti scenoje? Nenuostabu, kaip pati knygos autorė išsitaria, jauni žmonės jos gatvėj net neatpažįsta. Nebylus pasipriešinimas komerciniam teatrui, alkoholiui ir spragėsiams salėje. Ir vėl tenka palinksėt galva – baisūs tie žmonės, baisūs. Šalin ironiją! Žmonės yra geri, tik jie patys to nežino, perfrazuojant D. Kazragytę. Tik jie maži, tokie čechoviški, tie žmonės, ir jų savivokos negalia autorę slegia.

Kasdienybė, tapusi gyvenimu: „Šiandien pilka diena. Nuobodi. Nebežinau, kaip „pakilti“. Rodos, pradedu (o gal seniai jau pradėjau?) gyventi eilinį, skurdų gyvenimą. Nei laisvės, nei pinigų, nei meilės… Krutu į Tikslą. Kokį?“ (p. 269) D. Kazragytė klausia – savęs? Skaitytojų? Klausytojų? Kreipiasi. Rašo. Kodėl? „Nes… paprasčiausiai gaila užkasti gyvenimą, gyvenimus po žeme. Kitiems jis gali tapti apmąstymų šaltiniu, dar viena galimybe pažinti save. Save per kitą“ (p. 125). Svarbiausia yra santykis su savimi. Kova su savimi, prievarta laužomi sau duoti pažadai. „Išsikalbu“, – taria aktorė. Bet galima ir šiek tiek kitaip, čekuoliškai – pasikalbėkime. Dialogo ieškojimas yra nelyginant būdas būti dviese, ypač šiandien, plastikinėje visuomenėje, vartojant knygos autorės leksiką, kada suabsoliutinta ir, be abejo, tariama individualybė tampa nauja mados forma. O nemadingiems dar viena citata iš knygos: „Monika [Mironaitė] netikėjo pomirtiniu gyvenimu (bet kas žino slapčiausias mintis?). Kai 1999 m. ją aplankiau ir kažką leptelėjau apie Dievą, tikėjimą, ji su panieka pasakė:

– Tai tu tiki Dievą? Kokia tu kvaila.

Sutrikau ir pasijutau iš tikrųjų kvaila ir maža. Kaip vaikas prieš išminčių“ (p. 160).

Iš tikrųjų apie Dievą norėčiau visiškai nekalbėti, bet neišeis. Knygoje Jo tiek daug. Perdėtas angažavimasis tampa įkyrus, atstumiantis, tarsi peršama prekė. Kone kaip rašytojos nemėgstama „Maxima“. Vis dėlto negaliu praleisti dar vienos vietos, kuri pribloškia subtilumu: „Šis spektaklis buvo audra sieloje, žemės drebėjimas, nerimo kalnas, buvau „apmirusi“ teatrui, ir staiga!.. Argi tai ne dovana? Dėkoju“ (p. 32). Už pokalbį, kad ir trumpą, dėkoju ir aš, su Dievu.

Ir dar apie benames kates (bei šunis): kai kuriuose miestuose veikia toks „įstatymėlis“ – už katę 5 Lt, už šunį 10 Lt. Liūdžiu kartu. Bet kaip pasakė Danutė, „[r]amiai darykit savo. Nekreipkit dėmesio. Darykit savo darbus. Šerkit ir tiek“ (p. 223).