GRAŽINA CIEŠKAITĖ. Eilės

Pasaulio pradžia tavo dvasioje,
nematomųjų gyvybių šviesa,
aureolės boluojanti meilė.

Dievas kalba per daiktą,
ir kūnas yra metafizinio grožio vieta,
ir banguojanti siela atspindi
gyvybę tarytum paveikslą.

Ugnies šviesoje amžinoji gili visata,
Sutvėrėjas kaip Žodis,
kai tu išmąstai savo kalbą,
medituoji slaptingą tylėjimo maldą, –
ir gyvybė nušvinta, lyg būtų
nūnai iš būties pašaukta,
ji liūdna po gėlėtais
vienatvės sparnais
nežinodama randa kelius
į fatališką Dievnamio erdvę.

Po angelo širdim esi –
kad šviestumei kaip kraujas jo bekūnis,
ir tą šviesybę amžinai mylėtų sutema,
kuri yra tavy lyg neregėta saulė.

O kas po tavo širdimi, o tolimasis?
Beribė žodžių netektis, beveidė dykuma.
Aš perduodu tau tolstantį visatos aidą,
jos sidabrinę gelmę, nes po kūdikio širdim
sapnuojama būtis tėra dievų žaidimas.

Regėk sapnus – tarytum angelai
atmerkia savo dieviškas akis,
parodo tau kelius į kryžkelę, –
joje erškėtis po sniegų našta.

Ir iš pasaulio išvaduojanti mintis
po tavo dvasią klaidžioja bekūnė,
kai angelai atmerkia
dieviškai aklas akis.

Kai dvasioje minčių miražai žėri,
esi su tais, kurie įdvasins gėrį,
įbūtins tiesą ir išdaiktins melą,
aprėpę kosminį būties kristalą.

Kai mintyse pasaulių formos skleidžias,
širdis į aklą liepsną susižeidžia
ir tampa tuo, kas įkvepia ir neša,
nuskaistina kiekvieną kraujo lašą.

O kūdiki, vienatvėje nušvitęs,
į tavo sielą slepia medų bitės
ir ji tarytum aviliu patapus
štai ima semti medų iš anapus.

Naktie juodasparne, žvaigždynų rasos sklidina, –
praeisi kaip sapnas, o virsi baltąja diena.
Tau skleisis šešėliai ir žiedlapiai švelniai boluos.
Tavęs sidabrinės, tavęs kaip mintis tobulos!

Metafizinė pranašo saulė
nusileido ir tyliai artėjo,
apkabino beribį pasaulį
kaip minčių spinduliai sutvertieji.

O dvasia begalybėje skleidės
tarsi Dievo šešėlį regėjus.
Atsivėrė kaip stigmos jai žvaigždės
ir nušvito belaikės idėjos.

Kai iš materijos teliks ugninis vėjas,
aukos dvasia boluos erdvėj, o Sutvėrėjas
pažadins mus gyvenimui, – tarytum
iš kūno formos būti išvarytam –
tai skrieti su visatos dalelytėm
ir medituot jų prigimtį dvilypę.
Kai iš materijos išgausim dvasios kūną,
jis amžinas, tačiau beveidis būna
tenai, kur šviečia daiktuose bepradis,
beribę formą mintyse praradęs,
įkūnijęs visatos protą našų,
į Dievo dulkių kamuolį panašų –
lemtingą ten, kur išmintis artėja
į savo pradžią dieviškom arterijom.

Virš materijos dega dvasia – ji kaip saulė prinokus…
Aš banguoju su ja, Sutvėrėjo akivaizdoj mokaus
tverti dangų ir žemę iš visko tarytumei nieko.
Kūno formoj mintis atgailauti ir melstis palieka
ir nutolsta visa į pilnatvę, kurios nesutvėriau.
Man graži ši gamta, – ji bedvasė lyg puolantys žvėrys,
mano sieloj jinai amžinai nemari ir bekūnė.

Aš sustojau tenai, kur iš dvasios teliko viršūnė,
ir įkvėpusi tylą, iškvėpusi žodį – žinojau:
žodžio pradas trapus – nugalėtas tyloj amžinojoj, –
atgimdytas jis bus, nors krauju nuskalaut jį turėsi,
o šventoji būtie, kus sklandai virš tamsybės griuvėsių.

Kaip materijos gaivalas
saulė nūnai pasikėlė
ir pamilo ji žmogų –
besparnį dievybės šešėlį,
jo dvasinga gelmė
atspindėdama Dievą žinojo:
už tamsos tarp žvaigždžių,
begalybės tankmėj amžinojoj,
lemta laukti bausmės
už kiekvieną bedievišką žingsnį.
O lemtinga esybe,
tu dvasios ribų nepažinsi,
vien žydėsi tenai,
kur klajoja nematomas vėjas
ir savąsias ribas
medituoja būties Sutvėrėjas.

Tyli tiesą daiktai, pranašų mums nematomos akys.
Kaip ugnies lelija nusižudo liepsnojanti žvakė.
Krenta žvaigždės nakčia. Šią visatą tarytum sutvėrė
Absoliuto šviesa, kai paleido į nebūtį strėlę.

Niekas tampa gamta, atsispindinčios jūroj viršūnės –
nepasiekt joms gelmės… O giliai žemės kraujas bekūnis.
Medituoja tankmėj savo veidus pamiršę išminčiai,
dykumos įkvėpti, pasipriešinę gaivalui – minčiai.

Širdies ovalo kūdiki bekūnis,
gyvybės gelmę jauski ant viršūnės.
Daiktų pradai nelyg per sapną keičias.
Atspindi Dievą begalinis skaičius.
Minties kristalo angele belytis,
kai jungiasi ugninės dalelytės,
dvasia nelyg su kosmosu sutapus,
išspinduliuoja šviesą į anapus.