Ei varnalėša!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Edvardas Viskanta

Mažas, tamsaus gymio… Kelis kartus šnektelėjau per rašytojų suvažiavimus. Mat buvo gimęs Išlandžiuos… Toks sodžius ant ribos tarp dzūkų ir suvalkiečių (ten gimusi ir N. Miliauskaitė, tik vėliau „įsitvirtino“ Keturvalakiuos…).
E. V. išvertė L. Tolstojaus „Karą ir taiką“, G. Boccaccio „Dekameroną“ (buvo studijavęs Italijoj), A. Moravios „Čiočiarę“, B. Brechto „Motušę Kuraž“, J. J. Rousseau, G. de Maupassant’o kūrinių. „Spėjo“ ir lagery pasėdėt – Kostromos ir Gorkio (Nižnij Novgorodo) lageriuos… Mokytojavo.
Pamiršau jo verstą V. Hugo „Paryžiaus katedrą“, A. France’o „Dievai trokšta“.
Kas jį beprisimena?
Apie „Karą ir taiką“ (vertimą):
– Sunkiausia buvo pirmą ilgą sakinį išverst… Paskui jau ėjo.
(Geriau nepasakysi.)
Tiesa, ilgai gyveno. Gimęs buvo 1902 m., o kada mirė? Bene 90-ies…

Vyras ir moteris

Kiekviena vyro ir moters meilė atkartoja amžiną dviejų pradų tragediją. Vyriškojo ir moteriškojo pradų sandūrą, meilę, šilumą, aistrą, pradžią ir pabaigą, dangų ir pragarą.
Privalomą vieno prado žūtį. Visad? Ko gero. Bent jau pralaimėjimą.
Tik regimybė, kad vyriškasis pradas tvirtai stovi ant žemės, turi tikslą ir žino, ką daryti. Iš tikrųjų jis yra veikiamas l. dinamiškos moteriškos energijos.
Šiedu pradai veikia beprotiškam absurdo pasaulyje, iš anksto pasmerkti, supami blogio, priversti su juo skaitytis.
Mintis (artima Ch. Baudelaire’ui): yra moterų pasaulis, kur jos žaidžia savo žaidimus. Jame pasirodę vyrai norėtų įsitraukti į šituos žaidimus, tačiau nemoka ir nepajėgia… Galų gale sugriauna šį naivų ir gražų moterų pasaulį.

Sausio 9, trečiadienis

Su visa pagarba –

Lietuvos himno autoriui. Nuolat girdžiu kartojant:
– Lietuviškumo žadinimu ir tautiškumo šaukimu jis nė kiek nenusileidžia Maironiui…
O kaip talentu? Poetiškumu?
Niekam, žinoma, nė motais. Pas mus talentas visad antroj vietoj. Svarbu šaukti. Šaukti gali bet kas.
Gerbiu ne vien kaip pilietis Vincą Kudirką, bet kada lietuviai atskirs tuodu dalykus – kūrybą ir pritaikomumą.
Vis dėlto taikomasis menas nėra tas pats…
Beje, atkastas ir pirminis Kudirkos eilutės variantas – „Tegu saulė Lietuvoj…“ Atvirukuose ir t. t. atsiranda „Lietuvos“. Girdi, dviprasmybė. Sutinku, bet graži. Vienaprasmę poeziją gyrė tik socrealizmo meistrai.
Per 20 metų (ir prieš karą, ir dabar) mums tebelieka svarbiau ideologija, o ne poezija. Himno atveju tai svarbu, bet iš tikrųjų – siauraprotystė ir neišmanymas. Himnai nėra didelė vertybė. Kaip ir epai. Dažniausiai tai nenatūralūs, dirbtiniai dariniai.
Tiesa, nevertėtų užmiršti ir to, kad V. Kudirką į „lietuvystę“ (ano meto žodis) atvertė Zauerveinas, Basanavičius, Jablonskis. Iš lenko. Lietuvių kalba (ir mūsų himno kalba) yra dirbtinoka.
Maironis eina iš didesnių gelmių.

Nieko naujo po saule

Šiandien vienam leidiniui norėjau įsiūlyti Š. sonetų vertimus. Pasakė, kad geriau būtų parašyti Nepriklausomybės jubiliejui straipsnį (1918–2008). Ta proga prisiminiau, kad ano amžiaus pradžioje, kai Jeronimas Ralys vertė „Odisėją“, V. Kudirka įkalbinėjo jį imtis „rimtesnio darbo“ – rašyti straipsnelius jo „Varpui“… Kur tie straipsneliai? Iš Ralio, beje, ir aš mokykloje mokiausi.

Dovanos turi būti nelauktos

Bene 1972-aisiais Dubultuos pamačiau gražią senovinės lempos imitaciją (tada irgi buvo sendaikčių mada!). Pirkti? Bet kur ją padėti?

– Juozai, – sakau, – tu vyresnis. Patark, noriu pirkt tą žibintą. Kam dovanot – žmonai ar… draugei?
– Žinoma, draugei, – sako jis (tada dar nebuvo toks plikas!), – žmona pamanys, kad nusidėjai, o draugė apsidžiaugs.
Patarimas buvo tikras. Dabar taip elgiuosi kam nors dovanodamas knygas, savas ir svetimas.
Kitas žmogus džiaugiasi, kad nelaukęs, kitas – kad jį atsimeni. Matyt, esama ištisos dovanų psichologijos (ar filosofijos?).

Tai, ko nesu matęs

J. apie vandenyno atoslūgį Tailande. Kada atsiveria didžiulės šlapio dugno erdvės. Mėnuo taip traukia vandenį iš po kojomis gurgždančio smėlio, kad šis skleidžia garsą, nelyginant lytų… Čik, čik, čik! Fantastiški anapusiniai reginiai.
Savaiminiai paveikslai, judantys, čežantys, ciksintys kosminėj mėnulio šviesoj.
Atoslūgio juostos.

Sena – nauja

Kitados daktaras Jonas Basanavičius parašė studiją „Levas mūsų pasakose“ (jei teisingai atmenu). Taigi: lietuviai ir liūtas… Kas gali mus sieti?
Dabar gi Valdovų rūmų teritorijoje vis randama monetų, kur esama ir… liūto. Vienoje – liūtas, o viršum jo sidabrinė pynutė… Įstabiai atrodo! Nežinau, kas pirmas pasakė, kad, galimas daiktas, tai mūsų seniausio herbo ženklai. Žodžiu, prieš Vytį buvęs herbas su liūtu. Jeigu grįšime prie daktaro J. B., tai vėl atgyja prielaida, kad būta genčių, kurios čia atėjo iš šiltųjų kraštų… Pavyzdžiui, iš Asirijos ar Babilonijos. Kodėl gi ne?

Sausio 10, ketvirtadienis

Kaip mane areštavo

1972 m. vasario 16 d. Žinojom, kad tą vakarą visur pilna saugumiečių, o vis vien! Su M. M. gėrėm vyną „Literatuose“. Kampe sėdintys vyrukai su panomis nuolat šnairavo į mus. Vienas išdrąsėjęs pakvietė prisėst.
– Gal turi plotą? – ir mirktelėjo į panų pusę.
– Ne, manęs tai nedomina, – grįžau prie savo stalo.
Išėjom vėlokai, vyrukai sekė iš paskos. Anuometiniam prospekte buvo pilna telefono būdelių. Norėjau paskambinti ar atsikratyti „uodegos“. Sustojau prie vienos netoli Lukiškių (Lenino tada!) aikštės. Ten buvo viena mergina ar moteris, pliauškė be sustojimo. Neiškentęs pabeldžiau, ji išlindo, o mane apsupo trys ar keturi iš lydėjusių. Net nemačiau, iš kur išdygo kresnas vyras su portfeliu. Susiginčijom, norėjau sprukt, kieme keletas vyrų remontavo mašiną. Šaukiuosi pagalbos. Kur tau… Visi žiūrėjo išsproginę akis… Kresnas vyriškis parodė kagėbisto pažymėjimą.
– Jeigu areštuojat, tai turiu bent nusišlapinti!
Lukiškių aikštės krašte buvo viešieji tualetai. Kelios (irgi kresnos) moteriškės jau šveitė tualetus… Išėjau, nebūsi juk ten visą laiką. Manęs jau laukė du kailiniuoti ponai (Vasario 16-ąją budėdavo partijos komitetų darbuotojai) ir tas pats vyriškis. Kaip paaiškėjo kitąryt – papulkininkis Česnovičius… KGB rūmų vestibiuly manęs jau laukė įgaliotinis Rašytojų sąjungai Alfredas Š.
– Užsirūkyk!
– Taip sakant, šitas simpatingas jaunuolis daužė…
Nešiojau ilgus plaukus, buvau be kepurės.
– Ateisi rytoj iš ryto, devintą valandą…
Parvažiavau namo, į Lazdynus, išgėriau tabletę vaistų (eleniumo!), ryte jau buvau ten. Šįsyk įvedė iš „šono“ – dabartinės Vasario 16-osios gatvės.
Po 30 metų l. panaši istorija. Tik įstaiga kita – Vilniaus apygardos teismas. Pirmą sykį teko įžengti pro paradines duris (viskas švyti ir blizga, o tada buvo nušiurę…), antrąsyk – pro šonines… Irgi viskas blizga, tik žmonės – tokie pat.
Kai kurie žmonės turi dalią pakliūti į tokias instancijas, nepriklausomai nuo sistemos. Jie tiesiog trukdo kitiems, gadina gyvenimą.
Kaip mano „kumyras“ – jotvingių palikuonis Kazys Boruta. Beje, aš jau pergyvenau jį. Boruta mirė (?), atšventęs savo 60-metį. Laidotuvės – kovo mėnesį, Rasose, buvau penktakursis studentas. Atsimenu, kad vienas iš kalbėjusių prie kapo duobės buvo Justinas Marcinkevičius. Kiek jam tada metų galėjo būti? 1965-aisiais… 35-eri!
Dabar jau arti 80…

Lietuvių erotinė poezija

Iš M. K.

Upelis vasarą ten kliedi,
Upely maudosi ten Cilė
Ir savo papais baltažiedžiais
Labai upelį Cilė myli.

P. S. Originalas tarmiškai. Atrodo, kad ten yra „Cilė mylia“.

Pagalvojimai

Tuos, kurie l. puikuojasi, žino, išmano, – paklauskite:
– O kartais gal jums teko pasėdėti elektrinėj kėdėj?
(Turiu omeny per gyvenimą patirtus stresus, sukrėtimus ir sukratymus.)

O jeigu kas –

Pasitarkite su tais, su anais – atgailaujančiais perkūno oželiais!

Dar iš to paties

Dabar galiu parašyti, kad cituotas eilių posmas (kiek perkeistas) – iš Mykolo Karčiausko. Vartydamas pernai išleistą jo knygą „Kada parsiklausim namo“, radau ir daug gerų eilučių, t. y. tokių, kokių kitur nerasi. Pavyzdžiui: „Ir moteris sraumenėj maudos / Nuoga, su gelžkeliečio kepure…“
Toji stilistika – kaip sovietinis retro. Jį mėgsta jaunimas, principas naudojamas naujajam kine ir spektakliuose.

Viešos paslaptys

Bene 1997-aisiais dalyvavau vienoje konferencijoje Suomijoje, krašto šiaurėje, netoli Kotkos. Toliau jau ir poliarinis ratas…
Vienas suomių istorikas, parsivežęs maišus archyvų iš Maskvos, paviešino, kad suomiams grėsė antrasis karas su Rusija – po pirmojo 1939-aisiais… Tik Stalinas „persigalvojo“ 1949-aisiais…
Paskui jau ir spauda ėmė daug rašyti apie suomių valstybės „ilgametės galvos“ (Kekkoneno) bendradarbiavimą su slaptomis SSRS tarnybomis… Išlindo yla iš maišo!
Paprastiems suomiams, atlaikiusiems rusų puolimus ir tikintiems, kad jie laimėjo karą, tai buvo didelis smūgis.
Dabar jau beveik vieša paslaptis ir tai, kad ne vienas Pabaltijo veikėjas prieškariu bendradarbiavo. Ir t. t., ir t. t.
Iki mūsų dienų… Ar tai labai baisu? Šiandien (netoli Sausio 13-oji…) per LRT buvęs premjeras Vagnorius pasakojo savo patirtį iš 1990–1991 m. Paklaustas apie būsimus rinkimus, pasakė, kad, jo nuomone, į valdžią ateis „prorusiškos partijos“. Konservatoriams nedaug šansų laimėti (tarsi jie būtų kitokie…).
Prorusiškumas, matyt, yra daugelio kaimynių dalia ir – su tuo turėsime susitaikyti. Gyvenimas diktuoja, išlikimo kaina…

Piktnaudžiavimas metodu

A. Ch., andai išvertęs visus Šekspyro sonetus (ir budriai sekdamas, kad niekas jų neverstų…), labai jau pasikliovė principu „versti ne žodį, o dvasią“.
Vis dėlto versti reikia ir tą, ir tą. Šiandien kruopščiai palyginau 78 soneto vertimus į lietuvių, rusų ir lenkų kalbas.
Gerai pasakė apie jo vertimus Danielius M. (o visai ne poetas!):
– Man rodos, jam terūpėjo, kad gražiai skambėtų…
Dėl to sklandaus skambėjimo, tiesą sakant, jis elgėsi kaip tas dainų ožys, į rūtų daržą įšokęs…
Buvo ir yra vertimų, kurie atvirkščiai – nori perteikti visas prasmes, o soneto – nėr!
Papjūtis (ir man, ir jums!).