Beveik apie slam poeziją

GERDA VENČKAUSKAITĖ

Potvynis

Nuo vidurnakčio iki pirmos nakties galvoju apie tą eilėraštį. Bandyčiau užmigti, tačiau nematau avių – rudenį jos gelsta, apvalėja ir plinka. Kai prisirpsta, skaičiuoju – vienas relanium, du relanium, trys, sulig keturiais skliautas užsitrenkia, linkime pasveikti.

– Linkime pasveikti, – prižadina reklaminis balsas ir garsėjanti simfoninė poema „Jūra“. Iš įpročio mėginu suskaičiuoti, kiek laiko miegojau, jeigu miegojau.

– Išsijunk televizorių! – sušunku gyvenančiam anapus sienos.

Lauke turbūt krenta lapai, pagalvoju triukšmui nutilus ir užsidengiu ausis pagalve.

Man atrodo, kad naktimis kažkas skalpeliu perrėžia dangaus gaubtą. Pro atsivėrusį plyšį ima sunktis kosmosas, tirštas ir pritvinkęs minčių, dieną nusiurbtų nuo žmonių kalbos. Kartais jos kankina iki pat ryto. Panaudosiu, kurdama tą eilėraštį, nudžiungu.

Kitą rytą galvoje kažkas šnypščia.

Juodas katinas

Tekstas, kurį turiu parašyti iki ketvirtadienio – slam poezijos varžyboms. Yra daug laiko aplinkybių, tinkančių kūrybai – dirbant fizinį darbą, kenčiant dėl nemigos, keliaujant.

– Keleiviai, sėdintys vairuotojo pusėje, žūsta rečiau. Nerizikuosiu, – pagalvoju, įsitaisydama salono kairėje.

Autobusas Vilnius–Klaipėda pajuda, aš susimąstau. Pirmiausiai prisimenu kažkelintas atostogas Palangoje.

– Jūs būtinai ko nors užsinorite, kai tas šmikis nueina, – taria tėvas, tampydamas maudymosi kelnaičių gumą, ir pasileidžia vytis čeburekų pardavėją.

Per smėlio taką liuokteli du juodi berniukai ir nušuoliuoja į vandenį. Mano akių vokai sunksta ir stingsta, aš guliu pusiau ant frotinio rankšluosčio, pusiau ant blizgaus smėlio, iš ausies varva skystis. Kai akys užsitrenkia, aplink kažkas šūkauja, nesisklaido deginto cukraus ir kukurūzų spragėsių kvapas, gal galite pasaugoti, kol išsimaudysiu, jūros bangų mūša, celofano traškesys, laužomų sausainių „Gaidelis“ poškėjimas, atsiprašau, čia mano vieta.

Infekcija

– Atsiprašau, čia mano vieta, – atsimerkiu autobuse Vilnius–Klaipėda.

Priešais mane mergina žvangančiais auskarais, rankoje bilietas. Jaučiuosi lyg pabudusi ant kieto operacinės stalo: galva kaip praskeltas graikinio riešuto kevalas, krūtinės ląsta perrėžta skalpeliu ir išskleista svetimų akivaizdoje, viduje ir išorėje kažkas tvinksi, įjautrintas atrajojamo laiko.

– Mano vieta, o kur jūsų vieta? – pakartoja įsmeigdama nesterilų žvilgsnį.

Pasisuku į langą – pro šalį lekia beržynėliai. Jokios operacinės, jokio pajūrio už šalto kaip skalpelis stiklo.

Užleidžiu vietą merginai žvangančiais auskarais. Staiga mane apima lyg baimė, lyg ilgesys – kaip vaikystėje, žiemos vakarais spoksant pro savo kambario langą. Priešais dunkso apšviestas vaikų darželio pastatas, gatvėje stoja automobiliai, iš jų lipa mamos ir tėčiai, žvanga ant pirštų sukami rakteliai. Tūnau tamsoje kaip filipininis ilgakulnis, o galvoje kirba – kodėl atrodo, kad manęs pasiimti ateis paskutinės, jeigu vaikų darželio išvis nelankau?

Dekupažas

Persėdu į kitą vietą autobuso dešinėje. Privalau galvoti apie būsimą eilėraštį. Užsimerkiu, matau:

Pievagrybio koto baltumo kilimas, losjonai lentynoje, rožės ant palangės – tai jos kambarys prieš dešimt metų. Kiek jai čia – penkiolika? Dvelkia lyg pyragu, lyg kvepalais iš mėginukų, pridedamų prie vokiškų žurnalų. Kieme pasigirsta du trumpi automobilio signalai.

Nuryju seiles.

Ji užsimeta paltą platėjančiomis rankovėmis ir nubilda į pirmą aukštą.

– Daugiau negausi, – įbruka motina 50 litų.

Iš virtuvės atsklinda tėvo balsas:

– Joks chamas prie mano dukros nelįs!

Kieme pasigirsta du trumpi automobilio signalai. Iš medžio žnekteli susidomėjusi varna.

– Imk dar dvidešimt ir bėk, – taria motina.

Mergina lekia per kiemą neužsisagsčiusi palto, stabteli, apsidairo, gal kažką svarbaus prisiminė – nieko tokio, bėga toliau. Įlipa į džipą. Ant priekinio stiklo – lipdukas su raide L.

– Nu neverk, nu, – sako sėdintis prie vairo ir pro langą išspjauna kramtomąją gumą.

– Nekenčiu jo, – šniurkščioja mergina.

– Taigi tėvas labai tave myli.

– Tai kodėl jis…

Traiškydamas sausas šakeles ir lapus, džipas atbulas išsuka iš kiemo. Tarpuvartėje augantys pievagrybiai lieka sveiki.

Atsimerkiu, matau: mergina žvangančiais auskarais miega. Užsimerkiu, matau:

Pievagrybio koto baltumo kilimas, losjonai lentynoje, rožės ant palangės – tai jos kambarys prieš dešimt metų. Kai išsisklaidys saldus kvapas, išsisklaidys ir kambarys. Atsimerkiu, nuryju seiles. Ar aš šiandien sugalvosiu tą prakeiktą eilėraštį?

Užsimerkiu, matau:

Ruduo, vėlus penktadienio vakaras prieš dešimt metų. Mano brolis jau nuo pietų raižo žemę aštriais grėblio nagais. Staiga krūpteli, įsitempia, stovi nekvėpuodamas, vėl krūpteli, kimba į darbą – tik energingiau, tarsi skubėdamas. Gatve prazvimbia automobilis su raide L ant priekinio stiklo.

Kas nutiko, broli? Pamatei anapus tvoros ją, bėgančią link to asilo džipo, ir viską prisiminei? Ji irgi tave pastebėjo, ką ji pagalvojo? Mergina iš tavo mokyklos.

Nuo medžių viršūnių pakyla varnų pulkai.

Sukrauni paskutinę lapų krūvą į vienaratį karutį ir nuveži prie komposto patvoryje. Nustembi – senos šiukšlės šviečia lyg brangenybės – supuvę obuoliai, lapai, bulvių lupenos, šerkšnu aptrauktos piktžolių šaknys. Kokia čia iliuzija, nesupranti. Įsižiūri: ant krūvos žėri kreivas šviesos stačiakampis, krentantis iš kaimynų namo lango – jos kambario. Ir kada taip sutemo, klausi savęs. Nuryji gurkšnį šalto saldaus komposto kvapo, išverti lapus ir nueini.

Šviesiame stačiakampy girgždėdamas sukasi apversto karučio ratas. Dangus nereaguoja.

Nuo to ir pradėkime

Atsimerkiu.

Vakar aš pažadėjau Sigutei, kad dalyvausiu slam poezijos varžybose. Miela Sigute, nieko nebus – neturiu eilėraščio. Į renginį, aišku, ateisiu: noriu ploti žmonėms, šnekantiems kosmoso nenugraužta kalba. Aš noriu juos matyti. Panašiai kaip per krepšinio rungtynes, kai palaikau priešininkus tos komandos, kurioje žaidžia vaikėzas, anksčiau vairavęs džipą su raide L ant priekinio stiklo. Net jeigu per rungtynes mano brolis sėdi ant atsarginių žaidėjų suolelio; ir net jeigu jis – visai ne biologinis mano brolis; ir net jeigu pievagrybiai, išdygę tarpuvartėje, teoriškai nėra vieniši, nes neva priklauso kažkokiai grybų karalystei. Labai tyliai karalystei.

O kas yra slam poezija; kodėl ji nėra priešas, pasirengęs padaryti nekenksmingus visus tyloje skaitomus tekstus; kuo ji skiriasi nuo improvizacijos; ir kodėl pastovios vertybės neturėtų sukelti naujų dalykų baimės – apie tai nekalbėsiu. Apie tai jau rašė kiti.

Užsimerkiu – matau merginą žvangančiais auskarais. Tokios nėra tik kažką primenančios nepažįstamosios. Tokios yra per gudriai sukurtos, per stipriai veikiančios – tokios daugiau negu vieno žmogaus amžiaus. Ir nuo jų, kaip ir nuo poezijos, sklinda šaltų šaknų kvapas – saldus, besicukruojantis anapus supratimo ribos, vis tiek atpažįstamas.

Atsimerkiu – mes Klaipėdos stotyje. Variklio burzgimas nutyla, vairuotojas ištraukia raktelį, neskubėdamas atsigręžia į keleivius.

– Siūlau per greitai neišsiskirstyti, – pasako ir lėtai atidaro autobuso duris.