Višinskių giminės genai

Su šiemetinės Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos viena iš laureačių, pedagoge, etnologe doc. dr. IRENA AUŠRELE ČEPIENE kalbasi Juozas Šorys

– Šiemet kartu su Amerikos lietuvių kultūros veikėja, mecenate Marija Remiene tapote Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate. Kokie buvo lemiantys veiksniai, Jus, miestietę iš Šiaulių, 1957 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete baigusią filologijos studijas, priartinę prie domėjimosi tradicine tautine kultūra?

– Baigusi mokslus dvejus metus mokytojavau Raseiniuose. 1960 m. prie Kultūros ministerijos buvo kuriamas Mokslinis metodinis kabinetas. Ministrui Juozui Banaičiui atrodė, kad ten turėtų būti specialistų, besidominčių lietuviškomis tradicijomis. Tada, be abejo, toli buvo iki rimto etnologinio jų suvokimo, nes pasinaudodama krikštynų, vestuvių, laidotuvių papročiais komunistų valdžia siekė žmones atitraukti nuo religijos. Buvo sudaryta tuo besirūpinanti visuomeninė taryba, į ją įėjo dr. Angelė Vyšniauskaitė ir kiti žymūs to meto specialistai; aš tada dar kaupiau patirtį. Ateizmo platinti neturėjom, bet neperžengiant ideologijos rėmų reikėjo sukurti vadinamąsias civilines apeigas. Siekėm joms panaudoti kai kuriuos liaudies tradicijų elementus. Tekstus po konsultacijų rašiau aš, vėliau prisidėjo ir Rūta Giedrienė. Labiausiai gilinausi į vestuves – kokia seniau buvo vestuvių palyda, kokius papročius galėtume akcentuoti per civilines jungtuves, nors tada dar daug žmonių slapta tuokdavosi bažnyčiose. Reikėjo sukurti iškilmingas apeigas, tinkamai akcentuoti tradicinę simboliką (antai kaip panaudoti ugnį), nors, pavyzdžiui, mums neleido koreguoti civilinės metrikacijos biurų darbuotojų kalbų ir veiksmų. Ilgainiui labiau ėmiau domėtis, kas daroma per vestuves namuose, ne viešumoje. Išleidom porą knygelių apie šeimos tradicijas ir civilines apeigas, į ką rengėjams derėtų atkreipti dėmesį. Domėdamasi vestuvėmis, tapau savaip populiari, važinėjau po rajonus kaip „Žinijos“ draugijos lektorė, kalbėdavau apie visas mūsų šeimos šventes. Daug dėmesio skyrėm laidotuvėms, su minėto kabineto „iškaba“ rengėm metodinius leidinius. Tarėmės, kaip pavadinti Mirusiųjų pagerbimo dieną. Rašėm, kad tradicinė data yra lapkričio 2-oji – Vėlinės, už tai visą parengtą leidinį cenzūra atmetė, esą vėl mes lendam ne į savo daržą, o į bažnytinio kalendoriaus sferą, propaguojam jį. Gavome nurodymą, kad Mirusiųjų pagerbimo diena turi būti rengiama savaitę prieš lapkričio 2-ąją. Buvo skatinamos ir kitos „naujosios tarybinės tradicijos“, nors jos daugiausia rėmėsi tradiciniais dalykais. Pavyzdžiui, tokia buvo Žiemos palydų (pavadinimai regionuose kiek skyrėsi) šventė, kuria norėta blokuoti Užgavėnes. Vėliau prof. Pranė Dundulienė mane paskatino rimčiau atsidėti regioninių papročių tyrinėjimams. Su ja važiuodavau į ekspedicijas, kurios kartu buvo ir Vilniaus universiteto studentų praktikos. Vėliau dar teko dalyvauti kraštotyros ekspedicijose, kurioms vadovavo Norbertas Vėlius, Venantas Mačiekus, Irena Seliukaitė.

– Tikrųjų švenčių pavadinimų negalėjote viešai sakyti, pavyzdžiui, Užgavėnių?

– Užgavėnes paprastai vadinom Žiemos švente. Tradicines Užgavėnių vaikštynes įvardijome liaudies karnavalu, tai niekam neužkliūdavo. Atsimenu, pirmieji tokį šventinį karnavalą surengė Prienų kultūrininkai, vėliau ir kiti. Tačiau nebuvo galima užsiminti, kad tai – diena prieš gavėnią, be to, tuos karnavalus leisdavo rengti dažniausiai savaitgaliais prieš šią šventę. Be to, teko galvoti, kaip švęsti Kosmonautikos dieną ir panašias… Teko ir Pirmosios vagos šventę su žemdirbiais organizuoti. Kai kas iš mūsų rekomendacijų prigijo ilgam, kai kas – ne, bet derliaus šventės kai kuriuose rajonuose ir dabar teberengiamos.

– 1975 m. tęsdama domėjimąsi vestuvių tematika apsigynėte etnologinės krypties disertaciją, 1977 m. ji pasirodė ir knyga „Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai“.

– Pirmiausia paskatinimą moksliškiau domėtis tuometinių vestuvių pokyčiais gavau iš A. Vyšniauskaitės, Istorijos instituto Etnografijos sektoriaus vadovės. „Rašom bendrą knygą…“ Jaunai pradedančiai tyrinėtojai tai daug reiškė, juolab kad tiek privažinėta, sukaupta daugybė duomenų apie vestuves ir kt. Dar buvo kviesta prisidėti Bronislava Kerbelytė. 1967 m. pasirodė leidinys „Lietuvių šeimos tradicijos“, kuris, beje, buvo smarkiai sukritikuotas, tik su vienos autorės pavarde… ir padėka, kad jį rengiant prisidėjo Mokslinis metodinis kabinetas. Toks prisvilęs išėjo pirmasis blynas… Paskui man buvo pasiūlyta rašyti disertaciją, bet dėl įvairių priežasčių tai teko atidėti dešimčiai metų. Tuomet prof. P. Dundulienė ėmėsi man vadovauti.

– Ar darbe gausiai naudojote vadinamąją lauko tyrimų medžiagą?

– Pirmiausia iš vietinių žmonių sužinodavau, kas dedasi atokiausiuose kaimuose ir miestuose, kokie ryškėja lietuvių vestuvių bendrumai ir regioniniai etnografiniai skirtumai. Juk iš viso „pardaviau“ 37 ekspedicines vasaras. Žinome, kad turtingiausi iš šeimos švenčių yra vestuvių papročiai. Ieškojau, kas yra kas, kaip ką pavadinti, nes nemažai apie vestuves jau buvo rašę kraštotyrininkas Juozas Mickevičius, prof. Zenonas Slaviūnas, o kur dar brolių Antano ir Jono Juškų surinkti XIX a. papročiai, dainos, apskritai folkloro medžiaga. Reikėjo naujai tai apmąstyti. Su Z. Slaviūnu tariausi, kokiu kampu derėtų pasukti mūsų vestuvių tyrimus, juk apie viską apskritai nerašysi. Kažkur radau seną, dar caro laikais rašytą straipsnį, kuriame minimi vestuvių personažai… Po konsultacijų ir „užsikabinau“ už vestuvių veikėjų. Iki šiol gerbiu P. Dundulienę už toleranciją ir leidimą pačiai rinktis temą.

– Kokie vestuvių veikėjų ypatumai tada išryškėjo?

– Gilinimasis į regioninius vestuvių savitumus išryškino, pavyzdžiui, skirtingą piršlio statusą. Žemaičiams piršlys yra labai svarbus, o dzūkai kiek kitokias funkcijas suteikia maršalkai, jo niekas taip aršiai kaip žemaičiai nei baudžia, nei karia… Žemaičiai turi ir piršlę (arba piršlienę), o aukštaičiai turėdavo net tris svočias… Imi analizuoti priežastis, kodėl susiklostė taip, o ne kitaip. Žinoma, kad Dzūkijos kaimai ne taip greitai, kaip kitur, buvo išdalyti, todėl darėsi aiškiau, kodėl išliko būtent tokie jų vestuvių papročiai. Buvau susipažinusi su Lietuvos vestuvių įvairove, nes daugybę kartų lankytasi regionuose, sukaupusi tokią informaciją gali drąsiai ir pagrįstai tvirtinti, kad tame krašte išlikę būtent tokie tradicinių vestuvių akcentai.

– Rėmėtės ir rašytiniais šaltiniais, ir tuometine gyvąja tradicija…

– Be abejo, tada vestuvių papročiai dar buvo gana gyvi ir sodrūs. Labiausiai man rūpėjo tradicinių veikėjų vaidmuo. Kiekvienas, eidamas į vestuves, turėjo žinoti, ką ten darys, kokia bus jų dramaturgija, dažnas tapdavo aktyvesniu ar pasyvesniu personažu. Kita vertus, regionų papročiai labai keitėsi, nes, tarkim, jei jaunikis kilęs iš Žemaitijos, o nuotaka – dzūkė, gimusi Vilniuje, tai susirinkę giminės imdavo ginčytis, kaip ką daryti. Atkreipiau dėmesį, kad jau tuometinėse vestuvėse, taip pat ir krikštynose, atsirado nevykusių mados dalykų. Buvau Vilniaus metrikacijos skyriaus lektorė, pasiryžusiems tuoktis jaunuoliams aiškindavau, ko per vestuves nederėtų daryti. Kad nekviestų daugybės žmonių, netikusiai nepuoštų mašinų – nekabintų balionų, nesodintų ant variklio dangčio lėlių, kad jaunikiai nenešiotų per tiltus nuotakų, nes kai kurie silpnesni kartais vos trūkio negaudavo, kad pinigų į upę nemėtytų… Taip pat sakydavome, kad per laidotuves nereikia dirbtinių metalinių vainikų, gėlių…

– Dar vainikėlius per vestuves prieš jaunųjų nosis ant stalo degindavo…

– Ir dainuodavo „Stok ant akmenėlio…“ O juk tai buvo piemenų, negražiai besielgiančių su merginomis, daina. Esą jos vainikėlį ant akmenėlio sudeginsim… Toks folkloras vestuvėse netiko. Kai pasakodavau, kaip visa tai gali atrodyti iš šalies, sužadėtiniai juokdavosi ir turbūt keldami vestuves darydavo išvadas.

– Vėliau perėjote į švietimo sritį, bet nuo tautinės kultūros aktualijų per daug nenutolote?

– Taip susiklostė gyvenimas. Kurį laiką dirbau su ministru Henriku Zabuliu Aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijoje, o kieno vežime sėdi, to ir giesmę trauki… Rūpinausi studentų ir technikumų moksleivių tradicijomis, jų renginių estetika, prasminiais akcentais. Maža buvo jų tradicijų, o per fuksų krikštynas visko jie pridaro, laisvai liejasi išmonė ir fantazija, bet svarbu neprarasti saiko. Be to, dirbau Baltijos šalių studentų dainų šventės „Gaudeamus“ „juodąjį“ parengiamąjį darbą, bendravau su chorvedžiais ir kitais meninės veiklos organizatoriais. Beje, H. Zabulis, kurį pažinojau nuo studijų Maskvoje laikų, sakė: apie karjerą nesvajok, nes nesi partinė (mano motina 1946 m. už rezistencinę veiklą 10 metų praleido lageriuose).

Prasidėjus Atgimimui švietimo reformos pradininkė Meilė Lukšienė buvo pareiškusi pageidavimą, kad Pedagogikos mokslinio tyrimo institute dirbtų etnologė, nes tada jau laisvai galėjome kalbėti apie lietuviškumo esmę ir raišką. Institute tyrinėjau kalendorinių ir šeimos švenčių tradicijas, jų sąsajas su moksleivių ugdymo problemomis. Tada teko nemažai bendrauti su N. Vėliumi, jo paveikta „užsikrėčiau“ kai kuriomis su mitologija susijusiomis temomis.

– M. Lukšienei vadovaujant buvo kuriama tautinės mokyklos koncepcija, kurios ir esmė, ir atraminės sąvokos pamažu „išsivadėjo“ ir nežinia kur nunyko, o juk pagal pirminius vaizdinius visa ko pagrindas buvo tautinės vertybės, savojo regiono istorijos ir materialaus bei dvasinio kultūros paveldo pažinimas, Tėvynės patriotų ugdymas remiantis mitologija, folkloru, etnologija, tarmių lobynu, mūsų archajiškosios kalbos vertės suvokimu…

– Jei vartėte mano knygą „Lietuvių etninė kultūra: raidos įžvalgos“ (2008), matėte, kad buvo sudarytos išsamios tautinei kultūrai puoselėti skirtos ugdymo programos, bet… reforma pasuko kita linkme. Vietoj tautiškumo imtas akcentuoti pilietiškumas, bet jei jis remiasi ne gimtosios žemės tūkstantmetėmis tradicijomis, protėvių gintomis vertybėmis, o abstrakčiomis etinėmis normomis, globaliojo rinkos kapitalizmo poreikiais, sudaromos sąlygos išskysti kaip nomadams arba „pasaulio piliečiams“ ir prarasti tautinę tapatybę. Matyt, tuos procesus lemia ir plačiai įsigalėjusi europinė pokarinė nacionalizmo baimė, imperinio mąstymo recidyvai, be abejo, ir mūsų intelektualų beveik sąmoningas konjunktūrinis naivumas.

Neretai Seime, įvairiose komisijose, darbo grupėse tenka išgirsti: „Ko jūs vis lendat su savo tautiškumu?“ O tų ugdymo programų, tada dar rotaprintu išleistų, buvo net du tomai, jos aiškiai buvo orientuotos į tautiškumo gaivinimą mokyklose. Deja, ir mūsų institutui kai kas „iš viršaus“ „patarė“ imtis proto… O juk ir Lietuvos tautinėms mažumoms ten dėmesio pakako; kartais atrodo, kad pagrindinis valstybinio ir visuomeninio gyvenimo veikėjų stimulas yra patikti kitiems – Europai, Amerikai, Rusijai, Lenkijai… bet ne sau patiems. Reformuojant švietimą pamažu įsigalėjo „šventoji karvė“ – bendrojo pobūdžio pilietiškumas… Bet koks tų naujųjų „pasaulio piliečių“ dvasinis, gilusis idėjinis turinys? Minėtoje knygoje kėliau klausimą, kodėl mes remiamės „Lietuvos tautos“ sąvoka, nors, pavyzdžiui, prancūzai arba anglai to nesuprastų. Žinoma, tautines mažumas būtina gerbti, bet turi vykti ir normalūs integraciniai procesai, juk ateityje tėvų gyventi pasirinktą kraštą jame gimę vaikai vadins savo tėviške. Nesu nacionalistė, puikiai sutariu su kitataučiais, bet bendraujant visada iškyla tautinio identiteto klausimas – kas tu esi, koks esi, kuo išsiskiri? Ką apie savo lietuvybę galės pasakyti užsieniuose atsidūrę vakarykščiai mokiniai? Beveik nieko, nebent šeima laikėsi prigimtinių nuostatų… Jei nežinosim, kas mes, iš kur ir ką turėjom, neteksim šaknų… Žinoma, arklai, akėčios, ilgi austiniai sijonai mūsų tautiškumo neišlaikys, bet galim remtis išlikusia dvasine kultūra, folkloru… Gal ir yra tiesos Krescencijaus Stoškaus apibūdinime, kad esu lietuvių tautos etinės kultūros istorikė… Išties manau, kad etikos pagrindai kyla iš sąlygų tautinei savimonei reikštis sudarymo ir nuolatinio vertybinio jos aktualizavimo.

– Ir kiek anksčiau, ir dabar dedama pastangų, kad į mokyklas grįžtų sistemingas tautinės kultūros ugdymas ir kad į kitas pamokas būtų integruoti mūsų etninės kultūros reiškiniai, kad vėl veiktų kraštotyros būreliai ir kt., bet Švietimo ministerijos veikėjų kosmopolitinės nuostatos tam, manau, neteikia vilčių.

– Esu buvusi arti prie švietimo reformos pradinio etapo, aktyviai dalyvaudavau švietimo formuotojų konferencijose, publikuodavau straipsnius ir galiu konstatuoti, kad Švietimo ministerijos valdininkai iki šiol per mažai palaiko tautinės kultūros sklaidą mokyklose. Būdavo įdedama daug darbo, bet pritarimo nesulaukdavom, nesvarbu, ar veikdavom kaip mokslo žmonės, ar kaip Etninės kultūros globos tarybos inicijuoti idėjų kėlėjai. Beje, esu susipažinusi ir su dabartine mokyklų būkle ir galiu teigti, kad pedagogai per mažai į mokymo procesą integruoja etnokultūrą, tam pirmiausia turėtų būti parengti mokytojai. Tokių pastangų dėjome, kai paraleliai dėsčiau Vilniaus pedagoginiame universitete, kur buvo parengtos trys etninės kultūros specialistų laidos.

– Kiek minėtiems procesams įtaką daro Etninės kultūros globos pagrindų įstatymas, ar jis pateisina lūkesčius?

– Beje, jo rengimo iniciatorius dar Atgimimo metais buvo N. Vėlius. Po jo mirties buvau tarp septynių minėto įstatymo rengėjų. VPU parengtiems mokytojams sakėme, kad jie konkrečiai, reikalaudami sau teisių skleisti tautinės kultūros vertybes, gali vadovautis tuo įstatymu. Kita vertus, jei nėra palaikančių „iš aukščiau“, tokių lūkesčių realizavimo sunku tikėtis.

– Esate parengusi kelis leidinius, kuriuose aprašėte mūsų etninės kultūros raidą. Nuo apžvalgų iki įžvalgų…

– Taip, priėjau ir prie įžvalgų. „Alma littera“ siūlė ta tema rašyti ir vadovėlius, bet tada tektų apsiriboti konkrečios klasės specifika.

– Papasakokite apie savo kilmę, giminę, juolab kad dažnai viešai tapatinate save su žemaičiais, gerbiate protėvius ir garbingus giminaičius…

– Kas paskatino įsitraukti į tradicijų gaivinimo darbą? Kažkas iš mano draugų pasakė, kad taip suveikia mano giminės genai. Tėvas Stanislovas – grynas žemaitis, jo tėvas Domininkas – žymaus kultūrininko Povilo Višinskio brolis – buvo kilę iš Užvenčio (Kelmės r.) apylinkių, iš Ušnėnų; motina Stanislava Orvydaitė – šiaulietė. Kai iš Šiaulių nuvažiuodavom į Ušnėnus, iškart pajusdavau, kokie artimi ir suprantami man yra žemaičiai. O vaikystėje ilgiau pagyventi Žemaitijoje teko tada, kai iš Šiaulių traukėsi vokiečiai ir buvome tapę pabėgėliais krašto gilumoje, Viekšneliuose, pas tėvo pusbrolį. Ten taip įtikinamai kalbėjo tarmiškai, kad kai grįžau į miestą, vaikai juokėsi iš mano tarminės tarsenos ir negirdėtų žodžių. „Užkirsdavau“ jiems žemaitiškai! Toks ir tebuvo vienintelis tikras prisilietimas prie jų… Tėvas vertino ir, aišku, didžiavosi, kad kilęs iš Višinskių giminės. Senelis Domininkas buvo šviesus žmogus. Kai 1918 m. kūrėsi nepriklausomos Lietuvos valdžia, jis buvo pirmasis Užvenčio valsčiaus viršaitis. Kai Užvenčio apylinkėse rinkau medžiagą, kai kurie seni žmonės sakė: „Tavo senelis man įteikė pirmąjį lietuvišką pasą!“ Domininkas buvo paliktas prie ūkio, o Povilas ėjo mokslus… Buvo gana sudėtinga, nes tėvai norėjo, kad jis eitų į kunigus, bet šis atsisakė, studijavo Peterburge, susirgo džiova. Tikri vargšai tada buvo studentai. Beje, ir mano tėvas nuo tos ligos gydėsi, ir jo sesuo jauna mirė… Išliko dokumentas, kad Povilas atsisakė priimti pašalpą, nes buvo už jį dar neturtingesnių (Adolfas Sprindis tai monografijoje paskelbė).

Mano tėvas Kaune studijavo teisę, o mama – germanistiką. Beje, Kaune juos sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas. Kai jis iš tėvo sužinojo, kad Povilas yra jo dėdė, tuoj pasiuntė laišką Užvenčio klebonui pranešdamas, kad sutuokė Povilo Višinskio sūnėną. Išsaugojau tėvų santuokos liudijimą.

– Be kita ko, P. Višinskis parašė ir mokslinę studiją „Antropologinė žemaičių charakteristika“.

– Neseniai ją išleido Seimo leidykla (su mano straipsniu). Peterburgo universitete Povilas studijavo gamtos mokslus ir šią studiją rengė mokslo tikslais. Joje pateikti ne tik antropologiniai fiziniai žemaičių duomenys, bet ir žinios apie jų papročius, būdą. Beje, Povilas fotografavo sunkiai įsigytu fotoaparatu, kurio nuotraukų negatyvas buvo „su stikliukais“. Vėliau, jau būdamas studentas, tėvas tėviškėje rado tų „stikliukų“, laiškų, užkištų prie stogo palėpėje, ir atidavė juos Šiaulių „Aušros“ muziejui. O kaimo žmonės, kaip man pasakojo, nežinojo, kam reikalingi tie vadinamieji stikliukai – radę nugramdydavo jų „juodumą“ ir kartais kaip langiukus įstatydavo į įvairių sodybos trobesių sienas… Beje, ištikima P. Višinskio asmenybės ir kūrybinio palikimo tyrinėjimų entuziastė yra Šiaulių universiteto docentė Dalia Striogaitė. Nuo nepriklausomybės atgavimo laikų ji Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje surengė jau dešimt mokslinių „Povilo Višinskio skaitymų“ ir iš vertingiausios jų medžiagos sudarė knygą, šių metų pabaigoje ją žadama išleisti. Kokie žemaičiai P. Višinskio studijoje? Užsispyrę, nepatiklūs, atsargūs, žinantys savo vertę, patikimi, atkaklūs, labai laikosi prigimtinės kalbos… Atsimenu, man dirbant kartu su žemaite iš Skuodo rajono šiaip kalbėdavomės bendrine kalba, bet kai ji skambindavo į savo kraštą, tuoj pereidavo į žemaičių šnektą. Sakydavo, kad jeigu ji su savo giminaičiais kalbėtų „lietuviškai“, visi ją laikytų kone savų išsižadėjusia išdavike ar išjuoktų, vadindami „ponia“. Kieta sėkla tie žemaičiai!