Visi laiškai – žirafos

Salut, sijonuotasis.

Nesąmonės, šitas žodis. Iš pagarbos nesąmonėms jų vardą miniu tik labai prireikus, nesąmonės dažniausiai toks reikalas, kurio niekad ir nevadini nesąmonėm.

Galima gyventi lengviau ir neprotingiau – be jų. Galima gyventi ir įpročių ribojamu protu, aišku, dar reikia sugalvoti, kaip šito pasiekti, jei kartais dar turi ir papildomą protą, kuris nepavaldus daug kam, ypač kalbai.

Būtų pats netikėčiausias dalykas, jei, turėdama tokį papildomą protą, tapčiau rašytoja, mano protas abejoja, ar papildomas protas ir kalba iš viso turi ką nors bendra, ten dar galima rasti žodžių ir sakinių, bet pastraipų – jokių šansų.

Jei papildomas protas rašo, tai tik prikvaituliuoja, mat jame tiek kvaitulingos energijos. Jis elgiasi su manim negailestingai, jis tarsi eina savo ruožtu, iš pasalų, protas nespėja atlikti savo kontrolės.

– Kur tavo pėda turi būti?

– Prie peties.

– Prie kokio peties?

– Prie kojos peties.

Papildomas protas nori padaryti galą žmonių kalbai, jam vis kojų pečiai, rankų keliai, kojų pažastys.

Tamstosmokytojos badė šakutėm mano kojų pažastis: „Mergužėle, galvok, ką sakai, o ką galvoji.“ Tik tamstomsmokytojoms buvo ne kartą pasakyta, kad aš nei galvojau, nei sakiau – viskas automatiškai – automatiškai iš puodo kavą gėriau, automatiškai žaliai nagus nusilakavau, automatiškai ne apie rudenį, apie bagyras parašiau.

Žaidimo taisyklės tokios – kiekvieną akimirką mano papildomame prote yra toks sakinys, kuris tuoj ateis ir sulaužys kalbos taisykles, bet ar ne beprotis tas, kuris neįsivaizduoja kojos pažasties ar plono kraujo.

Tu nori, kad pasaulis nepaaiškėtų, nes su paaiškėjusiu neįmanoma, o tau neįdomu duris atrakinti ar užrakinti? Aišku, kad įdomu, nors tai jau moki (ne kartą mačiau, kaip skubėdavai rasti raktą, kad tai padaryti galėtum tu). Gyvenu savo laukinių bagyrų pasauly ir noriu galvoti apie papildomo proto vidinius mechanizmus.

Griuvo mano ir Fridos antakių užtvankos.

Visų nesąmonių paslaptis – lyg netyčia rašant pažiūrėti į susirietusią vištos koją ir leisti visoms liustroms žiūrėti į mano amalinį protą.

Tu jautiesi laimingas ir patenkintas, jautiesi esantis kambaryje, dabar daugiausia dėmesio skiri medžiams ir žirafų ausims, rastoms arabų parduotuvėj.

O man galvoje netelpa tavo naujas užsiėmimas – medžiai, papildomas protas tai prisimins. Taip kaip prisimena koridorius ir kambarius, kurie bute netilpo, tilpo tik po lova.

Man prasidėjo dešinė ir baigėsi kairė, dabar visiems žmonėms noriu eiti iš dešinės.

Man prasidėjo protas ir niekaip nesibaigia.

Gali nusileisti ir irstytis po mano protą kaip po kisielių, sakai, kad visos bagyros tik klaidina tave, galvoji, ir joms čia smagu raivytis prieš tave ir sukinėtis tai priekiu, tai šonu. Bagyrų, kentaurų, kožų valanda, kuri apsupa žmogų taip, kad jis nebeturi kontakto su puodeliais, kuriuose dūžta kylančios saulės, nebent sugaudytų žvėris ir jie daugiau nebetemdytų žmogaus vaizdinio ir literatūros.

Mielos bagyros, kas suka dabar makaronus, kas dabar vilioja kentaurus, vakar buvau parodoj, kurioj eksponuojamas kentauras, besidažantis lūpas (tie, kas nesugalvojo besidažančio kentauro, rėkia – gelbėkite mus nuo besidažančio kentauro beprasmybės, gelbėkite mus, nes šioj parodoj klaidžiojam beprasmybės prieangy). Maniau, kad mirsiu iš nevilties. Mielos bagyros, kaip man reikia dabar paauglystės draugės T. su koža – pabelsčiau jai į pilvą, ji atsisuktų, įsikibčiau ir verkčiau į kožą, o čia pat grotų requiem.

Ką gi, laiškas kaip laiškas – ginčai su dievais ir žvėrim ir graikų šlovinimas.