Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Oro balionų, cepelinų, Nevlado Garasto ir I Love Somalia mugė

Lietuvos paviljonas, žalias it vidurinė gimtosios vėliavos spalva, pasitiko krepšinio kamuolio dunksėjimu. Specialiai padarytame voljere vyručiai žaidė kašę, o voljerą saugojo iš kartono iškirpti krepšininkai: Arvydas Sabonis, kažkoks treneris (bet ne Vladas Garastas – jį tai tikrai žinau) ir dar kažkoks suplukęs dvimetrinis Lietuvos herojus, kurio neatpažinau ir dėl to sau galvos nesuku, tačiau taip kalbėdama rizikuoju, kad man ją nusuks tautiečiai. Priėjęs prie kompiuterio gali paspausti „kultūros“, „gamtos“, „švenčių“ ar kokią kitą nuorodą. Pamačiau Kuršių nerijos kopas, Vilniaus stogus, Nemuno vingius, Kryžių kalną… Nuotraukos, matyt, skenuotos iš „Tarybų Lietuvos“ albumo, mat kokybe nepasižymi. Be to, Dainų šventės ir Joninių nuotraukų personažų bruožai leido atpažinti septintąjį dešimtmetį. Pasak Agnės, reikia turėti omenyje menką Lietuvos biudžetą ir paviljono adresatą – devyniasdešimt procentų „Expo“ lankytojų yra kinai. Kinų ir vakariečių mentalitetą skiria šviesmečiai. Todėl kiekvienas paviljonas stengiasi perteikti savo šalies esmę, esenciją, pristatyti savo šalį paprastai ir patraukliai – it plastiko gabalėlį. Štai sienoje nubraižytas Gintaro kelio žemėlapis, kuris irgi labai patinka kinams, mat gali palyginti su Šilko keliu. Po tuo žemėlapiu surašytos Lietuvos datos. Mūsų istorija maždaug tokia: 1918 m. atgaunama nepriklausomybė, 1933 m. žūsta Darius ir Girėnas, 1991 m. Lietuva vėl nepriklausoma. Smulkmeniškesni kinai nustemba ir išplečia akutes: „O kas vyko tuose tarpuose?“ Žodis „okupacija“ irgi negali būti ištartas, nes visi paviljonai turi tarpusavy gražiai draugauti užmiršę visas skriaudas. Jeigu ką, niekas nieko neokupavo, niekas su niekuo nekariavo. Gidams tenka gražiai šypsotis ir pasakoti apie Lietuvą, kuri graži ir maža it gintarėlis, ruso neregėjęs.

Prie lietuvišką virtuvę reprezentuojančio baro yra vitrina. Joje pažaliavę snaudžia bulviniai blynai, dunkso pamėlę, taukais apipilti cepelinai ir rožinės šaltienos pavidalą įgavę šaltibarščiai. Tokį maistą pamačius man pilvą ima badyti diegliai, tačiau kinams atvirkščiai – realus, pašvinkęs bulvių gabalas juos masina labiau nei fotošopu apdoroti varvantys spirgai.

Kinai, visai kaip aš prieš septynerius metus Vilniuje prieš stojamuosius į LMTA, sukiojosi ant norus įvykdančios plytelės. Taigi, jeigu dabar kažko trokštate, negaiškite laiko mindžiodami tą Katedros aikštės stebuklingą plytą: originalas šiuo metu yra Šanchajuje ir kinams – tarsi Satja Sai Baba „Rolex“ – materializuoja naujausias mašinas. (Toks dominuojantis noras. Gidai tvarkydami į urnas metamus lapelius su norais truputį pašnipinėja – antropologiniais sumetimais. Juk tai irgi mentaliteto tyrimas.)

Gerti „Švyturio“ alų Kinijoje yra nuostabu – Agnė mus privaišino ir apdalino suvenyrais: labai savito dizaino puodeliais, vaizduojančiais iš krepšinio kamuolių sudarytas figūras ir oro balionų liepsnas Vilniaus bokštų fone. Beje, Lietuvos paviljone dominuoja ne tik kamuoliai, bet ir oro balionai. Sumanymas Lietuvą pristatyti kaip balionų šalį man asocijuojasi su bemiegėmis paviljono kūrėjų naktimis, kai laužant galvas: „Kas dar, be kašės, yra Lietuvoj?“ ir vartant statistikos suvestines buvo ištarta: „Bingo! Oro balionai! Tebus oro balionai, nes Lietuva turi didžiausią oro balionų, tenkančių 10 000 gyventojų, skaičių pasaulyje.“

Autorės nuotrauka

Dar kartą įsitikinau, kad pasaulis yra labai mažas. Susipažinau su Milda, kurios elektroninio pašto adresą buvau gavusi prieš išvykdama į Kiniją. Archeologė Milda metus praleido Hangdžou – mieste, į kurį traukinio bilietai su rytojaus dienos data jau nekantravo mūsų kišenėse.

Agnė išskubėjo namo, o mes patraukėme į pustuštį Afrikos šalių paviljoną. Patekome į Kiniją, nes nesibaigiantis suvenyrų turgus niekuo nesiskyrė nuo „Urmo“ bazės pasiūlos. Ir tikrai ne tos akmeninės Sudžou liūtų galvos yra groteskiškos, o marškinėliai su užrašu „I love Somalia“ (trūko tik liuksą teigiančios nykščio kombinacijos).

Kita vertus, kaip negali nemylėti AIDS ir bado dalgių šienaujamų vaikučių?

Uoliai vykdžiau savo pačios susikurtą užduotį – aplankiau visus savo klasės draugų afrikiečių paviljonus. Skirtumo tarp jų nėra, esmė ta pati – Džibutis, Zimbabvė ar Eritrėja. Visi laikosi to paties reprezentacinio šablono. Eksponuojami vietiniai papuošalai, kokios nors iškasenos, rodomi filmukai su ritualiniais šokiais, kabo nuotraukos su gražiausiais gamtos kampeliais ir plėšriais žvėrimis, o čia pat, kad tik šiukštu kas nepagalvotų, jog Afrika – laukinių kraštas, pateikiami daiktiniai civilizacijos ir gerovės įrodymai.

Nuotraukose besišypsantys merai dovanoja miniai juodaodžių nešiojamuosius kompiuterius, gydytojos taiso vaikams dantis (ant sukirmijusių dantų deda ne palmių lapus, o lieja helio plombas), net dykumoje stovi elektros stulpai ir štai, pažiūrėkit, visi važinėja moderniais autobusais. Stengiausi įsidėmėti šalių skirtumus, kad galėčiau pradžiuginti klasės draugus.

Paviljone buvome vienintelės europietės, tad ne tik kinai, bet ir juodaodžiai stengėsi pakalbinti. Iš vieno Kenijos gyventojo nusipirkom kavos, suteikė mums nuolaidą. Kavos šiaip negeriu, bet kaip tyčia Kinijoje jos be proto norisi. O norisi todėl, kad niekur negausi. Nebent „Nescafé“ tirpų marmalą. Jau anksčiau norėjau perspėti: kas mėgstate kavą ir šokoladą – į Kiniją nevažiuokite.

Slovakijos paviljono gidė Pavlinai išliejo širdį. Mergina sakė dienas skaičiuojanti, kada baigsis tas „Expo“. Sakė apakusi, nes kinai jai į vyzdžius plieskia blykstėmis. Skundėsi nekenčianti visų mėnulio pyragėlių ir kitų saldumynų – laukia nesulaukia, kada galės šveisti šokoladą. Iš atlapaširdės bratislavietės sužinojom, kad kinų valdžia siekia lankomumo rekordų, todėl iš gamyklų, kalėjimų ir pataisos namų miniomis veža lankytojus. Daugelis jų, pasak slovakės, nežino, kaip elgtis viešumoje. Atrodo, kad kai lapkritį bus nurinkti paviljonai, kinai plyname lauke galės įsmeigti iš Gineso rekordų knygos gautą lentelę.

Čekė savo šalies paviljone saviškių nerado. Virtuvėje zujo kinai, prie čekiškos animacijos stendo azijiečiai į specialius „Expo“ pasus dėjo spaudus. Beje, lankytojai tarpusavyje lenktyniauja – stengiasi aplankyti kuo daugiau paviljonų ir gauti spaudą. Kinai mums į stiklines įpylė čekiško alaus, tuo pagadindami Pavlinos gimtosios šalies gėrimo skonį.

Autorės nuotrauka

Devintą valandą „Expo“ pradeda užsidarinėti, tad ristele prabėgom pro netoliese esančius paviljonus.

Iš prašmatnaus lenkų pastato griaudėjo Chopinas, prie įėjimo vis dar driekėsi kilometrinė eilė. Pastaroji palyginti kukli: matytumėt, kas darėsi prie Didžiosios Britanijos arba Rusijos paviljonų! Žmonės valandų valandas stovi, kad tik gautų spaudą. Tie antspaudukai suvenyriniuose pasuose kinams suteikia keliavimo iliuziją. Iš Kinijos išvykti į Europą be galo brangu ir sudėtinga, todėl „Expo“ kinams yra tarsi langas į išsvajotuosius Vakarus. Prabėgdamos pamojavom Danijos paviljono viduryje sėdinčiai undinėlei – atbogino ją, vargšytę, iki Šanchajaus. Pamatėme nedaug, tačiau nesijautėme kažką praleidusios.

Beje, po palme užkasto savo peiliuko ir žirklučių neradau, tačiau Pavlinos sojos padažo alkoholis gulėjo kaip gulėjęs.

Su naktiniais metro nusigavome į prancūziškąją Šanchajaus dalį. Tiksliau – mėginome nusigauti, tačiau atsidūrėme kiek nuošalesnėje miesto dalyje. Dešimtą valandą gatvės buvo tuščios tarsi Kaune, tik vienintelis „Starbucks“ kioskas švietė savo niekada nemiegančia akimi. Batai buvo nutrynę kojas, tad kaip ta H. Ch. Anderseno undinėlė, iš burtininkės gavusi žmogaus kojas, kentėjau galūnių skausmus. Nakvynės neieškojom, nusprendėm miegą paaukoti Šanchajui. Be to, laukė rytinis traukinys į Hangdžou.

Taip ir keliavome gatvėmis iki vidurnakčio: tai prisėsdamos, tai įlįsdamos į kokį kiemą apžiūrėti prancūzų koncesijos pastatų. Galiausiai nusprendėme važiuoti į kokį nors naktinį klubą ir pusiausnūda dalyvauti naktiniame miesto veiksme. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, žemėlapiai ir Šanchajaus gidai naktinėms pramogoms siūlė kitą rajoną. Metro stotyse kabojo spynos, autobusai važinėjo kas valandą. Ėjom kuo toliau, tuo labiau dvejodamos dėl klubo idėjos. Trečią valandą nakties mano kojos paskelbė streiką, tad sustabdžiau taksi ir pirštu dūriau į geležinkelio stoties paveiksliuką žemėlapyje.

Stoties laukiamieji buvo užpildyti griausmingo knarkimo, šnerves kankino iš tualetų sklindantis kvapas. Ką gi, susiradau nugulėtą kartoną ir susirangiau ant geležinių kėdžių. Bendrabutyje išsivystęs refleksas į ausis prisikišti vatos veikė ir stotyje – balti gumulėliai apgynė nuo šalimais miegančio kino akustinės gerklės atakos. Pavlina susisuko į miegmaišius kitame laukiamojo gale. Taip prasnūduriavusios iki paryčių sėdom į sausakimšą Hangdžou traukinį.