URSZULA KOZIOŁ. Eilės
Viena žymiausių šiuolaikinių lenkų poečių Urszula Kozioł gimė 1931 m. Liublino krašte. Nuo pokario gyvena Vroclave, tenykščiame universitete baigė lenkų kalbos ir literatūros studijas. Redagavo literatūros žurnalą „Odra“, bendradarbiavo su teatru „Kalambur“. Keliolikos poezijos rinkinių, dviejų romanų, vieno apsakymų rinkinio ir dviejų feljetonų rinkinių autorė, taip pat rašo dramas ir prozą vaikams. Apdovanota daugeliu svarbiausių lenkų literatūros premijų. Jos eilėraščiams būdingi platūs poetiniai gestai, gausios biologinės metaforos ir kultūrinis kontekstas, juose susiduria mitas ir tikrovė, neišleidžiant iš akių konkretybės, kalbama apie tvarius, begalinius dalykus. Pasak kritikų, jos poezijoje esama „ir šieno kvapo, ir amžinybės skonio“.
Atsisveikinimas
Beveik viskas jau surinkta
susukta
išnešta už durų
girdėti vienos po kitų užtrenkiamų durų dundesys
tokiame varganame trapiame sielos
bute
(kuris vis dėlto buvo man brangus)
veltui genai, chromosomos
veltui įvairios ląstelės
seka mane baugiomis akimis
užtrenkiu tolesnius praėjimus
gesinu šviesas
nutraukiu laidus
jungiančius mane su bet kuo
jokio tęstinumo
jokių permainų ir metamorfozių
tęsinio nebus
diskusija baigta
it won’t be continued
Dagių pūkai
niekas manęs nelaiko
į nieką neatremsiu rankos
tarsi viena ar kita būtų mano
joks vabalas
joks žolės stiebelis
nesivadina mano vardu
dulkės prigludusios man prie šonkaulių
neatspės kad aš
esu aš
tuščiomis rankomis čia atėjau
ir tuščiomis išeisiu
jau greitai bus lyg manęs nebūtų buvę
tačiau dar šiandien
– ar tik šiandien? –
atpažįstu kaip savo tuos stulpelius
kuriuos dagiuose už lango stuksi
dagilis
ir atsargiai padedu į atmintį
lietaus lašą
kaip vertingiausią tvaraus
žodžio sėklelę
Ievos Laniauskaitės piešinys
Suledėję perspektyvoje prisiminimai
sustingę
dar neseniai buvę gyvi
apibrėžti kvapo, spalvos
anuomet trukusios akimirkos
arba kamuojantys patirtu skausmu
staiga svetimi
atšalę
tarsi kam nors kitam o ne man nutikę
ir tarsi papasakoti man
kieno nors
tokie mažareikšmiai
prisiminimai neprisiminimai
sveriantys lygiai
kaip pernykštis sniegas
– tai štai kas yra senatvė?
Lyg Odisėjas
Nesiraukyk nuo perdėtų kai kurių
mano eilėraščių ornamentų
jų tankiame kailyje
slepiu nuogą, beginklį „aš“
juk tarsi Odisėjui, po avių pilvais
bėgusiam iš tamsios olos
teks išeiti ir man
iš būties olos kurią ir tada ir dabar tebesaugo
nepermaldaujamas Kiklopas
į tokią neaiškią
– nes kas apie ją ką nors žino? –
erdvę anapus laikinybės
Kalba atsargiai tiria raidžių iškilumus
skverbiasi į plyšius tarp garsų
kai kurios užrašytų žodžių lazdos
yra lyg baobabų kamienai
čia galima gyventi
čia galima slėptis
nusižiūrėtoje nišoje plyšelyje
sugrūsti po ženklų žieve
plika akimi nematomus
aukso žiedus
praeinančio
laiko sluoksnius
Reverse
Vis dažniau man
nebenutinka
viena ar kita šiaip ar taip
man jau nebenutiks
viena ar kita jau nebebus patirta
pajusta prisiminta
vis dažniau į tuštumą to ko nebuvo
įkyriai prasprūsta
– prisimeni?
O tai ar dar prisimeni? –
Kai kas toks brangus man
kaip tik plaukia laivu nežinomybėn
o aš tuo metu
likusi šiame krante
pakeliu nosinę prie akių
1996
Pradžioje nebuvo žodžio
pradžioje buvo daugių daugiausia jo pradžia
kuris nors garsas
raidė
kuris nors šventas skiemuo –
Kas yra prieš žodį kas
prieš tave yra
ekstazė susimąstymas
gestas
tamsi šnekta po kalbos epiteliu –
Po tokio brūkšnio koks
brūkšnys
po tokio žodžio koks žodis
dulkės kokios po tokių dulkių –
artėja kyla iš naujo
akimirka ta pirmoji
kai pasaulio magma galiausiai turi nusileisti
žodžio prievartai
ir kai niekas
turi tapti kaip kas nors –
(sakykime:
pasaulis kaip tu
arba kaip aš dabar
čia).
1996
Iš: Urszula Kozioł. Stany nieoczywistości.
Warszawa: P. I. W., 1999
Vertė Vytas Dekšnys
