Saldus Ponas, arba Puikybė
GILBONĖ
Jis, be abejo, turėjo vardą. Ir pavardę turėjo. Bet vardu ir pavarde jo niekas nevadino. Saldus Ponas, ir tiek. Kai jis, pasiramsčiuodamas lazda, vakare eidavo orus, pasipūtęs, skrybėlėtas miestelio gatve, visi iš tolo jam nusilenkdavo ir sveikindavosi: labą vakarą, Saldus Pone. Ir atsisveikindavo: gero vakaro, Saldus Pone. Saldus Ponas eidavo į svečius pas pieninės vedėją Kazį Šidlauską, kuris, jo ir, be abejo, paties Kazio Šidlausko manymu, irgi buvo Ponas, o visokios kitokios smulkmės nė nepastebėdavo. Ypač nepastebėdavo savo artimiausių kaimynų Jono Grigo ir Petro Budrio. Ubagai. O su ubagais jam, Ponui, ne pakeliui. Jonas ir Petras paprastai sėdėdavo smuklėje ir, nors būdavo užsiėmę stikliuko kilnojimo reikalais, visada išdidžiai žengiantį Saldų Poną pamatydavo iš tolo. Palaukdavo, kol šis priartės, šaudavo pro duris, nusilenkdavo iki žemės ir garsiai garsiai pasisveikindavo: labą vakarą, Saldus Pone. Bet šis niekada neatsakydavo į pasveikinimą, tik oriai nusisukdavo į šoną gelbėdamas savo ponišką nosį nuo nemalonaus ubagų kvapo.
O tuokart iššokę iš smuklės Jonas su Petru vos ne trilinki susirietė prieš Saldų Poną ir darniu duetu labą vakarą, Saldus Pone užgiedojo taip, kad visos miestelio gatvės sukluso. Ir išgirdo, kaip suvirpino orą švystelėta Saldaus Pono lazda ir trumpas, bet gilus štiš. Mat Saldus Ponas skubėjo pas pieninės vedėją Kazį Šidlauską, kuris, jo manymu, irgi buvo Ponas, ir didžiai supyko, kad šie iš smuklės išlindę ubagai sutrukdė jam kauptis prieš tokį svarbų vizitą.
Kitą vakarą Saldus Ponas nepasirodė miestelyje. Ir dar kitą, ir trečią. Ir Jono su Petru kai kas pasigedo smuklėje. Visi pagalvojo, kad Saldus Ponas bus susirgęs. Bet nejaugi Jonas su Petru jį slaugytų?
Atrado Saldų Poną pieninės vedėjas Ponas Kazys Šidlauskas. Semiant vandenį iš šulinio kibiras atsitrenkė į kažką, kas, kaip paaiškėjo, buvo Saldus Ponas, jo skrybėlė ir lazda.
Teisme Jonas Grigas ir Petras Budrys prisipažino Saldų Poną prigirdę baloje ir tik paskui šiaip ne taip įvertę į šulinį.
– Buvom tokie girti, kad gyvo Saldaus Pono niekaip nebūtume įmetę į tokį aukštą šulinį, o koją pakišti, kai tas į dangų žiūri, vienas juokas, – darniu duetu aiškino nužudymo aplinkybes Jonas ir Petras.
O kai teisėjas paklausė apie nužudymo motyvus, dar darniau patraukė pečiais.
Pečiais traukė ir kaimynai, skirstydamiesi po teismo ir galvodami, kad ne veltui pasakyta, jog puikybė – visų nuodėmių pradžia.
