Perversijos gydymas perversija

DONATAS PAULAUSKAS

J. G. Ballard. Avarija. Romanas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. K.: Kitos knygos, 2010. 216 p.

Gyvenu prie pat gatvės, nuolat pripildytos automobilių spūsčių. Visi kambario langai nukreipti į nuolat pulsuojantį mašinų srautą. Daug kas nustemba, kai pasakau, kad triukšmingo miesto nė už ką neiškeisčiau į jokią idiliškai ramią sodybą. Tas srautas man suteikia kažkokį nuolatinį judėjimo, mąstymo, kitimo impulsą. Perskaitęs J. G. Ballardo knygą „Avarija“, išėjau į balkoną ir bandžiau permąstyti knygą bei pažiūrėti į dabartinį pasaulio mišinį tuo kampu, kokį siūlo knyga. Tas pats Džeimsas, vienas iš veikėjų, dažnai laiką leisdavo balkone, tyrinėdamas automobilių kūnus, garsus, lėktuvų gaudesį, visus gatvės technikos kūrinius, sudarančius tam tikrą steriliai technologinį pasaulį.

Toks pasaulis, kurio centre vyksta dviejų opozicinių kūnų – automobilio ir žmogaus – jungimasis, yra pagrindinė knygos ašis. Voenas ir Džeimsas – dvi paklaikusios asmenybės, seksualinį pasitenkinimą patiriančios tiktai automobilio salone, jaudinančiame savo detalėmis, sėdynių tekstūra, mygtukais, svirtimis, prietaisų skydeliais ir t. t. Tas pasitenkinimas didėja sulig pavojingesniais žmogaus ir mašinos kūno susijungimais, o jų viršūnė – avarija. Būtent tokie geismai jungia ne tik Voeną ir Džeimsą, bet ir kitas panašias asmenybes.

Visiškai aišku, kad problematiką galima apriboti klasikinių binarinių opozicijų rėmais. Tą akivaizdžiai siūlo knyga. Žmogaus lytinis potraukis, „instinktas“ knygoje iškyla kaip gamtos paralelė, kaip visiškai biologinis pradas, o automobiliai – kaip technologijos reprezentacija, kaip iš esmės kultūrinis faktas. Žmogaus ir mašinos (à la gamtos ir kultūros) susiliejimas, žymintis seksualinę trauką technologijai, knygoje tampa pagrindiniu kritikos objektu. Toks binarinių opozicijų susiliejimas reiškia pradingusią reikšmių hierarchiją, reikšmių ir objektų netvarką, tam tikrą žmogaus ir mašinos vienį ar, atvirkščiai, įvairovę. Orgazmas, sukeltas susidūrus automobiliams, yra būtent tas aktas, kuris ištrina gamtos ir kultūros opoziciją, tam tikrą „saugų atstumą“, demarkacijos linijas.

Technologijų suartėjimas su žmogumi, technologijų virtimas biologine būtinybe tampa problemišku tašku šioje knygoje. J. G. Ballardo interpretatoriui, viršelio anotacijoje klausiančiam, kodėl technologijas laikome savo kultūros dalimi, norėčiau atsakyti: o kada mašinos nebuvo mūsų kultūros dalis? Nuo pat pirmo technologijos stebuklo iki pat paskutinio – tai mūsų kultūros produktai, pagaminti mūsų pačių rankomis. Ne tokį klausimą kelia J. G. Ballardas „Avarijoje“ – klausimas sudėtingesnis: kodėl technologijos tapo mūsų biologijos dalimi?

Visiškai nenagrinėdamas šio klausimo, matyt, pasibaisėjęs tuo faktu, J. G. Ballardas ragina grįžti prie saugių binarinių opozicijų. Pateikdamas šį (technologijų biologizavimo) procesą kaip naikinantį mūsų biologinę vienovę, naudodamas avarijos paralelę kaip niokojančią viską aplinkui, jis leidžia suprasti, kad toks kelias yra pražūtingas. Tačiau čia jis praleidžia daugybę klausimų, kurie galėtų kilti po minėto klausimo, pavyzdžiui, ką reiškia technologijų virtimas biologine būtinybe? Ar mūsų biologija kaip grynoji kategorija apskritai gali būti atsieta nuo technologijos ar kultūros? Ar įmanomos grynos biologinės ir kultūrinės kategorijos?

Vis dėlto J. G. Ballardas, vartodamas avarijos metaforą, pradeda pigiai moralizuoti ir grąžina mus į binarinės opozicijos šventybės būtinybę, į šventosios tvarkos paralelę, nes tik taip galėtume išlikti kaip švarios biologinės rūšys, visa kita matuodami iškrypimo liniuote. Ne be reikalo pasirinkta būtent tokia lytinio potraukio mašinoms, užprogramuoto sunaikinti tiek subjektą, tiek objektą, metafora. Nesivaržoma herojų lūpomis tokį potraukį vadinti iškrypusiu, perversišku. Juk visa, kas netelpa į tvarkos zoną, yra iškreipta, bet koks žingsnis nuo „pasaulio tvarkos“, bet koks ribų nutrynimas – pasmerktas patirti avariją. Juk tą norima perfrazuoti romane, tiesa?

Visą tą aklą moralizavimą, kurį kiti vadintų tikrovės reprezentacija, įžvalgumu, prognozavimu ar dar kaip nors kilniau, šiek tiek dangsto rašymo stilius. O jis tikrai provokuojantis, nevengiantis pornografinių aprašymų, vietomis poetiškas, atsisakantis įprasto dėstymo tono. Tai iš esmės yra maištaujantis stilius, puikiai slepiantis kleboniškas idėjas apie pasaulį. Tad publika, palaikanti kontrkultūrą, skaitanti „Kitų knygų“ leidyklos knygas, čia gali rasti tik stilių, nesilaikantį padorumo standartų, maištaujantį prieš stilistinį kanoną. Daugiau nieko.

Tačiau šį paradoksą, kai stilius nesutampa su kūrinio minties lygiu, galima paaiškinti. Tam puikiai tinka Michelis Foucault, kalbėjęs apie seksualumo išpažinties (confession) praktiką. Jo teoriją galima pritaikyti ir šiam kūriniui. Tokį atvirą, dažnai pornografišką knygos tekstą galima laikyti labai racionaliu tikslu suvaldyti tą seksualumą, „pornografiškumą“. Tekste seksualumas pasitelkiamas kaip biologiškumo metafora, tačiau jį galime suprasti kaip apskritai labai plačią kategoriją, kaip elementą, jungiantį mus tam tikru ryšiu (nebūtinai erotiniu) su technologija.

Tad žmonijos ir technologijų sąveikos patirtis laikoma perversyvia ir subversyvia, prieštaraujančia, pasak J. G. Ballardo, sveikam protui (suprask, „sveikam atstumui“ tarp žmogaus ir mašinos). Tai kaipgi tą žmoniją išgydyti, suvaldyti? J. G. Ballardas naudojasi gerai pažįstama terapija, kurią aprašė M. Foucault. Terapija paprasta – reikia lįsti kuo giliau į tą ryšį, išpažinti jį kuo atviriau, skatinti, aprašyti, dokumentuoti, kad niekas neliktų nepastebėta. Tam „Avarijoje“ pasitelkiamas pornografinis rašymas – mūsų intymiausias santykis su technologija aprašomas ir suvaldomas tam tikra sankcija – iškrypimo. Mūsų santykiai su technologijomis buvo pažymėti iškrypimo, prieštaravimo mūsų „natūraliai būčiai“, mūsų biologijai, „natūraliai tvarkai“ ženklu. Argi tai ne valdymo elementas? Kas išdrįs būti iškrypėliu, prieštarauti natūraliai tvarkai? Kas išdrįs pasakyti, kad technologija ir žmogus – dvi, bet ne opozicinės, sėkmingai besivystančios kategorijos, kartais susiliejančios, kartais išsiskiriančios, kaip ir visa kita šioje žemėje? Marš prie savo biologinio švarumo, iškrypėliai!

Tai perversijos gydymas perversija – taip galėčiau paaiškinti šios knygos įspūdį. Vis dėlto ganėtinai keista, kai tokio stiliaus drabužiu aprengiamos tokio pobūdžio idėjos. Tai aptinku ne pirmą kartą – kažkokiomis tauriomis idėjomis bandoma nuspalvinti ir Charleso Bukowski bei Williamo S. Burroughso kūrybą. Tik šįkart nustebino, kad pats autorius tai pripažino įžangoje. Pradėjęs romantiniais praeities idealizavimo pamintijimais, teiginiais, kad rašytojas nebeturi moralinių pozicijų ir kad įprasti rašymo kanonai pasenę, čia pat suskumba mus mokyti, moralizuoti, kad savo knyga jis perspėja dėl „brutalios, erotinės, pernelyg ryškiai apšviestos karalystės“ (p. 9). Tai karalystei priklauso ir „iškrypusi logika“, ir „iškrypusi technologija“, ir t. t. Žodžiu, jau nuo pat įžangos patariama knyga naudotis kaip užslėptu dvasiniu vadovėliu šiuolaikinėje iškrypusioje visuomenėje.

Knygą verta paskaityti ir kritiškai apmąstyti. J. G. Ballardas leis jums pasijusti, nors ne – greičiau primins, kad esate šlykščiausi technologijų bendrininkai, iškrypėliai fetišistai, seksualiniai maniakai ir t. t. Kažin ar ši knyga jus išgydys nuo šių „perversijų“. Rodos… tai neįmanoma.