Leonidas Davydovas-Subbočius: į nieką ten nepanašus

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Mūsų siaubingame, Trifonovka vadintame bendrabutyje viskas buvo baisu. Gatvė, o tikriau – platus, duobėtas, kadaise lyg asfaltuotas takas be šaligatvių, pašaliais apaugęs atsitiktinai pasisėjusiais nušiurusiais krūmais, buvo pavadintas žinomo generolo vardu. Abipus gatvės, lyg kokiame gatviniame kaime, buvo pastatyta vienuolika žemų, nors ir dviaukščių, barakų Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliams, nuo gaisro nukentėjusiems maskviečiams. Va tie suklypę, aptrupėjusio tinko barakai su grotomis ant pirmo aukšto langų tapo menininkų bendrabučiais. Mat menininkus valdžia traktavo kaip tikinčiuosius, kurie dėl savo tikėjimo viską ištvers.

Į tą bendrabutį patekau įstojusi į Valstybinį teatro meno institutą šeštojo dešimtmečio viduryje. Mūsų kambarys buvo ilgo koridoriaus gale, visai netoli kelių dujinių viryklių, ant kurių buvo galima gamintis maistą, užsikaisti virdulį. Tačiau retai kas gamino, nes to maisto arba neturėjo, arba nemokėjo ūkiškai gyventi. Dažniausiai valgydavom bulgariškus konservus: pupeles pomidorų padaže, vynuogių lapų „balandėlius“ arba abrikosų kompotą su duona. Juos buvo galima pasišildyti su visa dėžute, o dėžutę – išmesti, nes indus plauti galėjai tik neįrengtoje, priplėkusioje prausykloje. Gyventa bendrabutyje skurdžiai ir nepatogiai. Tai vienas, tai kitas kambarys skelbdavo badą ir laukdavo stipendijos arba pagalbos iš šalies. Netoli durų, kitame koridoriaus gale, stovėjo sueižėjusiu juodu kolenkoru aptraukta didelė seno modelio sofa, o virš jos kabėjo lentyna su skyreliais (pagal alfabetą) laiškams ir pranešimams, kokias ir dabar dar pamatysi mokymo įstaigose. Ten sėdėdavo budintis badaujančiųjų atstovas, vylęsis pirmas išvysti paštininkę ir sužinoti, kas gavo pinigų ar siuntinį, pamatyti tą gelsvą suliniuotą išsigelbėjimo lapelį „komu–kuda“. Su tuo lapeliu jis eidavo pas siuntos gavėją ir siūlydavosi palydėti į pašto skyrių… Vyrų kambariuose badaujantieji gulėdavo lovose, užsikėlę kojas ant lovūgalio – sakė, taip tuščiam skrandžiui esą lengviau. Pamenu, badavo kazachų studijos vyrukai; žemaūgiai, nunarinę galvas, pilkų veidų, jie kartais praslinkdavo koridoriumi – jiems retai kas iš tokių tolybių galėjo atsiųsti maisto. Patys tyliausi ir gražiausi bendrabutyje man buvo moldavai. Iš moldavų kambarių kartais girdėdavai dainuojant. Švelnūs jų žvilgsniai derėjo prie šviesių pailgų veidų, jie niekad neatrodė suniurę kaip kiti. Rytais į mus visus buvo baisu žiūrėti. Beveik nesiprausę, užgriuvusiom akim skubėdavom į tramvajų. O kur nusiprausi, kai prausykloje – vos kelios mažutės apskritos geležinės kriauklės, o iš surūdijusio čiaupo bėga ledinis vanduo?

Bendrabutyje buvo vienintelis elegantiškas, į nieką ten nepanašus jaunuolis. Pasisakė esąs Leonidas Davydovas-Subbočius. Gero ūgio, dailaus sudėjimo šviesus šatenas lengvai banguojančiais plaukais ir melsvomis akimis vyriško ovalo veide; jo lūpos buvo putlios, apvedžiotos griežtu kontūru, kuris itin gerai išryškindavo net menkiausią ironijos niuansą. O ironija ir jo kalboje, ir veido išraiškoje pasirodydavo labai dažnai. Leonidas krito į akis iš karto. Kai pamačiau jį pirmą sykį, pagalvojau, kad tai koks nors svečias, atvykėlis, tik jau ne vietinis mūsų bendrabučio gyventojas. Po truputį susipažinom artimiau – tai prie dujinių viryklių, tai einant prausyklos link – o visi itin nepatogūs „patogumai“ buvo toli, priešingoje nuo mūsų kambarių namo pusėje.

Nors buvo neturtingas kaip ir daugelis, Leonidas atrodė neįprastai elegantiškas. Jo minkšto tvido pilkšvas švarkas eglute ir balti marškiniai kiek aukštesne nei įprasta apykakle bei tamsūs, santūraus rašto kaklaryšiai bendrabučio kontekste atrodė nuostabūs; jie kontrastavo su bendrabutyje gyvenančių studenčiokų treninginiu stiliumi, nevalyvumu ir akivaizdžiu skurdu. Kai jau geriau su Leonidu susipažinom, kartą paklausiau, iš kur tas dailusis švarkas, ir išgirdau stulbinamą atsakymą: jis pats jį pasisiuvęs iš komise įsigytos atraižos (parduotuvėse šeštojo dešimtmečio viduryje nieko panašaus negalėjo būti) pažįstamos moters, kuri leido pasinaudoti siuvamąja, namuose; tai esą nėra sunku, kai žinai, ko nori, ir turi gerą skonį, tik priedų kartais negali gauti. Ir vėliau siuvosi pats iš „vakarietiškų“ medžiagų, kurios į Maskvą dažniausiai patekdavo per tuos, kurie turėjo teisę išvykti į tolimąjį užsienį – diplomatus, aktorius, kokius nors „Beriozkos“ šokėjus – ir, aišku, spekuliantus… Dabar jau suvokiu, kad paties Leonido šaknys turėjo būti vakarietiškos, nes ir savo išore, ir vidumi jis neatrodė esąs vietinis gyventojas. Pamenu, kai mirė jo mama, sutikau jį su juoda juostele atlape, tai buvau mačiusi tik Lietuvoje po karo. Rusijoje – niekuomet…

Jei neklystu, Leonido mama dirbo Karaliaučiuje, pašte, jis su ja susirašinėjo. Anuomet nepaklausiau, ar jie tame krašte gyveno ir prieš karą, ar pateko ten su visais pokario perbėgėlių būriais, koks jo tėvo likimas, iš kur ta dviguba pavardė… Jaunystėje keistai bendraujama – tik čia ir dabar, ir niekas neklausinėja apie praeitį, kilmę, šaknis. Leonidas buvo šiek tiek vyresnis ir turėjo didesnės gyvenimo patirties, jis buvo brandesnis už mus, ką tik išsiritusias iš mokyklos suolo. Su mumis, 27-ojo kambario gyventojomis, elgėsi pagarbiai, nebuvo familiarus ir gražiai į mus kreipdavosi, o bendrabutyje tai buvo reta; labiausiai imponavo tuo, kad visuomet pasibelsdavo prieš įeidamas (šiaip jau belstis daugeliui nebuvo įprasta), o dar tuo, kad turėjo paslaptingą juodai įrištą gero delno dydžio užrašų knygutę, į kurią rašydavosi visa, kas jam įdomu – visokias sentencijas, savo paradoksalius pastebėjimus metro, tramvajuje ar gatvėje, fiksavo išgirstas replikas ar užsiplieskusių barnių argumentus, kaip antai: „Skrybėlę užsidėjai ir manai, kad jau gali stumdytis – taksi važiuok, jeigu tokia ponia!“ arba „Jaunime, pirkit bilietus, – šaukė užkimusi tramvajaus A bilietininkė, pamėlusiais pirštais plėšdama iš didelio ritinio mažus bilietukus. – Ką – jūs tarybų valdžią norit apgauti?!“ Ir studentija, gurgiančiais pilvais, užmiegotom akim įsispraudusi į tramvajų ties Trifonovka, krapštydavo iš kišenių kapeikas. Tokio ir panašaus „folkloro“ Maskvos transporte tikrai nestigo, nors dera pasakyti, kad niekas viešai nesikeikė „matu“ kaip dabar. Ir mūsų institute niekada nešvankių keiksmų neteko girdėti…

Leonido Davydovo-Subbočiaus laiško faksimilė

Vakarais, kai jau visi iš visur būdavom sugrįžę ir pavalgę kas ką, į mūsų nykų kambarį ateidavo Leonidas. Jo žingsnius – lėtus ir kaukšinčius nušiurusiomis medinėmis grindimis – girdėdavome iš tolo, nes Leonido batai buvo pakalti mažutėmis metalo plokštelėmis, kad užkulniai ne taip greit nudiltų, kad netektų vaikščioti nukleiptais, kaip daugelio. (Tai buvo jo paties „išradimas“, vėliau tokias plokštelytes imta gaminti ir kiekvienoj batų taisykloj galėjai jų įsigyti.) Atėjęs į kambarį, jis patogiai įsitaisydavo ant girgždančios kėdės, pasitaisydavo po marškiniais parištą skarelę, pasistatydavo švarko apykaklę ir, užmetęs koją ant kojos, jau tarsi „įėjęs į vaidmenį“, klausdavo: „Kas nauja, įdomaus šiandien nutiko jūsų gyvenime, mano mielosios? Ką pastebėjot? Nieko?! Negali būti! Tai gal jus kas nors pastebėjo?.. O aš štai ką užsirašiau…“ Žvelgdamas blausiai melsvomis akimis į mūsų penkių (dviejų tadžikių, ukrainietės, rusės ir lietuvaitės) sutrikusius veidus, bandė mus šviesti, švelniai auklėti, mėgo paskaityti iš savo juodosios knygutės vieną kitą scenelę ar dialogą, jį kone suvaidindamas. Čia pat ir paredaguodavo, patikslindavo „šviežiai“ užrašytą tekstą, lyg rengtų spaudai. (Po kelerių metų buvo išleista panašaus pobūdžio mažytė Antono Čechovo „Skundų knyga“ su šmaikščiais piešiniais.) Kartais papasakodavo ką nors įdomaus iš savo studijų praktikos, dažniausiai juokingus arba absurdiškus epizodus. O buvo labai pastabus! Ir jo humoras buvo ypatingas – nekasdieniškas, asociatyvus, ne iš karto suvokiamas. Todėl nenustebdavom, kai retsykiais mesteldavo kokį keistą klausimą: „Kaip jūsų stalas? Laikosi? Viskas gerai?“ Net nepamenu, ką atsakydavom ir ar atsakydavom. Tik daug vėliau, jau pavasarėjant, iš kitų bendrabučio gyventojų nugirdom, kad mūsų kambario draugė Nataša, aistros genama, naktimis susitikinėdavo koridoriuje, kaip sakyta, „ant stalo“ (nuo mūsų kambario koridorius sukosi į kairę ir jo „aklagatvyje“ stovėjo stalas) su gražuoliu moldavu, kuris daugelio buvo nemėgstamas, nes pūtėsi ir vaizdavo rumuną. Tai jis kartą mums arogantiškai pareiškė, kad yra matęs ir net „išbandęs“ įvairių tautybių moterų, tik vokietės jam nepatikusios – tikros karvės. Svarstėm, kur tiek spėjo? Gal knygose skaitė?

Kartą, regis, mano gimtadienio proga, Leonidas įkalbėjo mane nusikirpti ilgus, į sudėtingą kuodą sukamus plaukus ir pasidaryti madingą, anuomet vadintą „demokratine„ (suprask, atklydusia iš demokratinių šalių – kokios ten Čekijos, Lenkijos) šukuoseną. Ilgai nepasidavusi pagaliau nusileidau. Tai vyko jo aštuonių vyrų kambaryje prie blankaus, sueižėjusio veidrodžio, kur jie skusdavosi, stebint mano kambario draugėms ir to kambario gyventojams. Kirpo pats Leonidas ir savo darbu liko labai patenkintas. Pripratau ir aš.

Beje, Leonidas mokėsi aktorystės MCHAT’o studijoje, kur visi procesai vyko šiek tiek kitaip, gal kameriškiau nei GITIS’e, nes ten nebuvo tiek daug specialybių, fakultetų. Leonidas daug skaitė, knygą nešiodavosi su savimi ir man paaiškino, kad važiuojant transportu galima daug perskaityti. Tai jis man davė Céline’o „Kelionę į nakties pakraštį“, knygą, kuri buvo artima jo pasaulėjautai, jo ironiškam, kandokam humorui. Kai aplink mus aidėjo vien patriotiniai šūkiai, keistai man atrodė karas Céline’o knygoje… Remarque’o ir Hemingwayaus knygas gavom skaityti kiek vėliau.

Leonidas pirmas suvokė, kad, norint išsaugoti žmogiškąjį orumą, reikia bėgti iš tos supuvusios skylės, iš tos Trifonovkos, ir nuomotis kambarį. Likimas jam nusišypsojo ir jis, vakarietiško tipo jaunuolis, gavo vaidinti vieną svarbiausių personažų filme „V dobryj čias!“ („Gero vėjo!“) pagal Viktorą Rozovą. Aišku, neigiamą, nes teigiami herojai sovietiniuose filmuose turėjo būti paprasti žmonės iš liaudies – apskritaveidžiai, naivūs, geraširdžiai, o šitas – kažkoks kitoks, gal net „zapadnikas“ (vakarietis). Užsidirbęs šiek tiek pinigų, Leonidas sėkmingai išsinuomojo kambarį Michailo Kačialovo gatvėje, prie pat Maskvos žiedo, netoli teatro „Na Maloj Bronnoj“ ir įžymiųjų Michailo Bulgakovo aprašytų Patriarcho tvenkinių, elegantiškame secesiniame name. Kartą pakvietė apsilankyti. Jo kambarys bendrame bute buvo nedidukas, bet jaukus, nes jame tilpo du inteligentiškam žmogui svarbiausi daiktai – tachta ir knygomis apkrautas rašomasis stalas su žalia staline lempa, buvo dar etažerė plokštelėms, o ant plačios palangės – radijas (panašus į vokišką prieškarinį), iš kurio sklido įvairiausi vakarietiškų stočių balsai. Kaip jis tai padarė?! Juk Maskvoje visi klausė tik Maskvą ir normalių radijo aparatų niekas neturėjo, pas daugelį tiesiog ant sienos kabėdavo „točka“ (taškas), kuris transliavo viską, kas dera žinoti tarybiniam žmogui. O Leonidas nusipirko komise seną, gal kokį trofėjinį radijo imtuvą, pasikvietė iš teatro pažįstamą garsininką, tas jam padarė antenas, prijungė kažkokius laidus – ir va tau. Aš buvau stačiai apstulbinta… Kai turi radiją – nebesi vienas. Su tavim visas pasaulis. Net tas, į kurį patekti neturi jokios vilties…

Pamenu ir tai, kad gatve ar bulvaru eidamas Leonidas dažniausiai laikydavo mane už kairės rankos riešo – tvirtai ir švelniai, į tą gestą įdėdamas ir draugiškumo, ir globos jausmo. Pirmąjį pažinties birželį, man jau susiruošus namo, jis sako: „Aš lieku čia, ieškosiu šanso… Tau rašysiu laiškus. O tu – man. Tik nepamiršk, kad Subboč – būtinai su dviem b! Perduok tėvams geriausius linkėjimus, padėkok nuo manęs, kad tave tokią užaugino. Ir parašyk, ar dar skambini pianinu, ar lankaisi koncertuose ir ar skamba bažnyčių varpai.“ Jam patiko, kad jo pavardė buvo originali, susidedanti iš dviejų, o dar ir su dviem b… Beje, viename iš išsaugotų laiškų jis rašo, kad tą vasarą gastroliuoja su žinomo skaitovo Aksionovo teatru, kad turi net kelis vaidmenis, kad jau baigė filmuotis anksčiau minėtame filme, bet pats dar jo nematęs, kad žada „įsiverginti“ ir įsirašyti į kooperatinio buto eilę…

Stipriai laikydamas už rankos ir visaip įkalbinėdamas nepasiduoti jauduliui, po kelerių metų Leonidas nuvedė mane ir į diplominio darbo gynimą ir sėdėjo ten iki pergalingos pabaigos. Po gynimo pabarė, kad savo kalboje pati iškėliau darbo trūkumus, tuo atrišdama liežuvius oponentams, o paskui pakvietė į gan prašmatnios „marmurinės“ ledainės Gorkio (dabar Tverskaja) gatvėje antrą aukštą, kur išgėrėme po taurę šampano su café glacé. Atrodo, kad tai ir buvo paskutinis mūsų pasimatymas.

Daug vėliau, kartą atvykusi į Maskvą, sutikau Leonidą saulėtą pavasario dieną prie Maniežo su gerokai vyresne už jį, gan arogantiška dama, kuri buvo vsia v zagraničnom (tai rodė ryškių spalvų nevietiniai ir nepigūs jos drabužiai, ryškus makiažas); Leonido povyzoje atsirado kažkoks nežymus, lyg nuolankumą ar susitaikymą reiškiantis gunktelėjimas; jis supažindino mus, maloniai paaiškino, kad aš – jaunystės draugė iš Trifonovkos laikų, o Liuba esanti patyrusi estrados artistė – skaitovė, sakė, kad kartu su ja rengia įvairias humoristines ar satyrines programas, dažnai pats rašo tekstus toms programoms, ir jie važinėja po visą Sąjungą, nes Rusijoje žmonės ypač mėgsta šitą žanrą… Daug mačiusi Liuba žiūrėjo į mane iš aukšto, slidinėjančiu žvilgsniu. Mes mindžikavom vietoje, nes ir kalbėtis, ir žiūrėti vieniems į kitus buvo nejauku. Kažkoks graudus man buvo šitas atsitiktinis susitikimas! Prisiminiau rusų patarlę: Kogotok uviaz – vsei ptičke propast’ („Nagelis įstrigo – visas paukštelis pražuvo“). Taip Levas Tolstojus iš pradžių buvo ir savo pjesę „Tamsos galybė“ pavadinęs…

Jau daug metų apie Leonidą nežinau nieko – kur jis, ką veikia, o gal ir gyvo nebėr?

Vilnius–Nida, 2010