Kaip atsimerkti Homer(i)ui

RŪTA JAKUTYTĖ

Kartais paklausiu savęs, ko aš į tas galerijas vaikštau. Apskritai, ko žmonės vaikšto į galerijas? Atidaryme – visai suprantu – malonu pačiauškėti su kolegomis dailininkais, žinoma, jei pats priklausai tam paslaptingam sluoksniui, o čia, žiūrėk, ant palangės ir vyno taurės išdėliotos, visai neblogas socializacijos vakarėlis. Jei ateisi į galeriją dieną – atrodys, kad ne ten patekai, darbai lyg ir akies kampučiu matyti, bet pro duris įžengi ne toks tikras. Darbuotoja su tavimi pasisveikins, mesdama smalsų ir šiek tiek įtarų žvilgsnį – tu užsienietis ar studentas, gal net uždegs lempas, kad būtų šviesiau, ir kantriai palauks, kol išeisi, akylai tave stebėdama iš toliausio kampo. Patys darbai atrodys vienišoki, pakabinti nežinia kam. Gal grožėtis, gal ką nors suprasti. Iš pradžių įvertini estetiškai – „gražu–negražu“, tada, jei pasisekė ir paroda vykusi, yra koks giluminis klodas, leidžiantis interpretuoti ir kažką galvoje iš tos galerijos išsinešti.

Eglė Kuckaitė. Living-being. Iliustracija D. 2009-2010

Lapkričio 4-ąją galerijoje „Meno niša“ atidaryta Eglės Kuckaitės paroda „Sutrikę pažiūros“. Dar einant pro langą akį patraukia geltona Homerio galva – vidutinio amerikiečio ir bukumo simbolis, jau spėjęs tapti popmeno tema. Tik įėjus į galeriją pasitinka piešinys su užrašu: „Tai, kas griovė Jėzaus ir jo mokinių darbotvarkę, ir šiandien yra kažkur tarp mūsų.“ „Sutrikę pažiūros“ akcentuoja tai, kad viskas ne taip, kaip turėtų būti, primena tai prisitaikiusiems, užsimiršusiems lyg homeriams iš animacinio filmuko. Patys „Simpsonai“, populiarios, vos ne ikoninės figūros, čia tampa tam tikru strateginiu tašku, skiriančiu praeitį ir šiuolaikinius vartotojiškumo artefaktus. „Darbuose – mano laikas iki Simpsonų, laikas su Simpsonais ir laikas po Simpsonų“, – ironiška autorės mintis apibūdina žaismingą jos būdą atkreipti dėmesį į pakitusio pasaulio vaizdą.

Ne visi simboliai Eglės Kuckaitės darbuose lengvai suprantami, juo labiau kad ir pavadinimų nėra. Tada daugiareikšmiai tampa užrašai piešiniuose, nors, reikia pripažinti, neveikia kaip paaiškinimas: „Jis numatė mūsų pasirinkimą“ arba „Jie mane klonavo“ daro darbus asociatyvesnius, veikia kaip mįslė. Turbūt menininkės sukurtų monotipijų esmė – priversti mąstyti apie žmogaus būseną šiuolaikinėje tikrovėje, pasirenkant ir derinant originalius įvaizdžius, kurie patys, be paaiškinimo atspindi sutrikusios realybės nuotaikas. (Vaikas su šautuvu arba šalia moters su karoliais besipuikuojantis užrašas: „Vergas galėjo vesti, už darbą surinkęs tiek perlų, kad suvertų vėrinį.“)

Vaizduojamos figūros plastiškos, išraiškingos mimikos, monotipijose atsikartoja tos pačios detalės, tie patys iš plaukų kuodukų atpažįstami personažai jungia parodoje eksponuojamus piešinius, sudaro darnų ciklą. Kunigai zuikio ausimis ar „Playboy“ zuikeliai sukuria kitokią, konceptualią mūsų kasdien regimo pasaulio viziją.