Įrankiai ir Apokalipsė
VIDAS POŠKUS
Pjūklai pjaustė debesis ir saulę, vaivorykštes ir saulę… Artėjo paskutinės apokaliptinės valandos…
Žmonės (jų likę buvo visai nedaug – menki didingos populiacijos likučiai), praradę bet kokią viltį, slapstėsi grotose ir urvuose. Vienas kitas, dar nepraradęs meninės prigimties likučių (kurių neišnaikino ant žmonijos iš rūstaus dangaus kritę rūgščių ir ugnių lietūs, daugkartiniai potvyniai ir cunamiai), piešė anglimi, raižė titnaginiais rėžtukais tai, kas, jų nuomone, turėtų prasmę ir po nelaimingo išnykimo…
Žemės paviršiumi vaikščiojo apkvaitę tigrai ir leopardai, spragėdami degė maumedžiai ir asiūkliai. Netrukus pjūklai danguje pribaigs ir juos…
(Gerbiamiems skaitytojams norėtųsi pabrėžti, kad pjūklai danguje – tai ne šmaikšti metafora ar nuostabus frazeologizmas. Ne, tai grynų gryniausias faktas. Sausas konstatavimas be jokių slaptų prasmių. Būtent pjūklus kaip pagrindinius savo darbo įrankius pasirinko negailestingai nuožmūs Apokalipsės vykdytojai.)
Pjūklai išnyko tuomet, kai danguje (kurio beveik nebeliko, nes ir vaiskųjį skliautą buvo suraižę aštrūs deimantiniai ašmenys) pasigirdo rūstus balsas:
– Atiduok pjūklą!
Apokaliptiniai įrankiai išnyko ir, regis, likusieji pabaigos liudininkai bei aukos galėjo lengviau atsipūsti…
Bet nieko panašaus! Pjūklus pakeitė plaktukai, šiuos – atsuktuvai, galutinius („suvedamuosius“ – kaip pasakytų koks nors auksarankis dailidė arba stalius) darbus atliko vidutinio rupumo švitrinis popierius. Ir ne bet koks, o dar 1937 metais pagamintas kauniškiame fabrike „Izolat“. Geros kokybės daiktas viską atliko nepriekaištingai…
Autoriaus piešinys
Narvalai
Beveik kiekvienas – gamtininkas ir šiaip gyvosios gamtos mylėtojas, – išgirdęs žodį narvalas, bus tvirtai įsitikinęs, kad kalbama apie šiaurinėse platumose, Arktyje, plaukiojantį žinduolį (Monodon monoceros), kurį senieji norvegai pavadino „banginiu-lavonu“ (nahvalr).
Bet tai tik dalis tiesos…
Narvalais galima vadinti ir žmones, kuriems vietoj nosių išauga raginės ataugos*.
Ne, tai nėra pinokiškos ar buratiniškos nosys, kurios turi polinkį ilgėti sąmoningai ir tendencingai meluojant.
Narvališki ragai yra kaulinės prigimties, su medinukų kvėpavimo padargais savo kilme jie neturi nieko bendro.
Visgi raginiai ,,augalai“ irgi pailgėja – ir netgi gali pasiekti kelių metrų ilgį. Bet narvalų nosys ragais virsta ne nuo savojo melo, o nuo svetimo neteisybės sakymo.
Karo istorikai yra pastebėję, kad ypač daug narvalų padaugėja militarinių kataklizmų metu – savų ir priešingų šalių propagandos mašinoms dirbant maksimaliu tempu. Ataugos auga nei prieštaraujant, nei pritariant melui. Tiesiog melo bacilos veikia stimuliuojančiai ir skatina raginių audinių dauginimąsi bei plėtimąsi.
Mūšių laukuose galima išvysti daugybę nuo trankių, bet su teisybe nieko bendro neturinčių kalbų ištįsusias (abiejų kariaujančių pusių) kareivių nosis**.
Laivyne (ypač dislokuotame ledinuotuose vandenyse) šios iltys padeda pramušti ledus, nustumti pavojingus, laivų bortams grasinančius ledkalnius.
Sausumoje narvalai savo ragus naudoja durtuvų kautynėse, kartais – kaip echolokacijos priemonę, trumpų paliaubų metu, kareiviškoje buityje – konservų skardinėms atidaryti.
Įspūdingas būna reginys, kai kareivių minios puola viena prieš kitą ir bando įveikti, nustumti, pasmeigti naudodamos baltai pilkos spalvos ataugas!
____________________
* Statistiniai duomenys objektyviai rodo, kad narvališkumas yra būdingesnis Šiaurės Europos – Skandinavijos, Baltijos šalių, šiaurinės Lenkijos ir Vokietijos – gyventojams. Apie tai dar rašė Jordanas savo „Getikoje“ (Jordanes, Getica, p. 132–134). Iš naujausių tyrinėjimų žr. Andrzej Kokowski, Archäologie der Goten, Lublin, 1999.
** Ypač daug narvalų II pasaulinio karo metais kovojo 1944 metų liepą Rytų fronte – antrajame Narvos mūšio etape, ginant Tanenbergo liniją prie Sinimejės kalvų (Estijos Respublika). Narvalai dominavo 23-iojoje savanoriškoje SS divizijoje (Nederland) ir 20-ojoje SS grenadierių divizijoje (kitaip – 1-ojoje estų divizijoje). Apie tai – Karl Gailit, Eesti sõdur sõjatules, Tallinn, 1995, p. 67. Kita vertus, ne mažiau narvalų kovojo ir priešingoje – sovietų pusėje (8-ajame estiškajame šaulių korpuse), Константин Галицкий, Годы суровых испытаний. 1941–1944 (записки командарма), Mocква, 1973, c. 54–61.
