Erotizmas mokykloje

MARIUS PLEČKAITIS

Tomas Arūnas Rudokas. Gimnastika visiems. Eilėraščiai. K.: Kitos knygos, 2010. 120 p.

Apie poeziją esu įpratęs kalbėti trumpai, glaustai, turiu aiškią poziciją. Mėgstu įvaldytą postmodernizmą ir apskritai geros kokybės tekstus. Labiau verlibrą nei rimuotus šokoladukus. Lietuviai nežavi. Atrodytų, viskas su manimi lyg ir aišku, jei ne kartkartėmis nusistovėjusį status quo krustelėjantys interventai. Šiuo atveju – tai gražuolis Rudokas.

Pamenu tą saulėtą 2009-ųjų „Poezijos pavasario“ almanacho pristatymo dieną, kai teko pirmą kartą išvysti gerbiamą Tomą Arūną Rudoką. Tai buvo pasiutiškų nekoordinuotų veiksmų šokis, išsiliejęs per visą Rašytnamį. Nesunku atspėti, kad poeta nebuvo pats blaiviausias – nežinia kodėl tamstai žiauriai norėjosi besislapstant rūkyti tualete, nors šiltas oras lauke traukte traukė nepaliesto pavasario magija.

Apie ankstesnius T. A. Rudoko tekstus šį kartą nekalbėsiu. Tebūnie tai šlovinga lietuvių Limonovo praeitis. Šios recenzijos kaltininkė – neseniai į mano knygų krepšelį plumptelėjusi „Gimnastika visiems“ – švelniai erotiška, nostalgiška, mokyklos prisiminimų persmelkta poezijos knygelė. Sudomino knygos dizainas ir grafinis apipavidalinimas – viršelyje puikuojasi kičinė tarybinė rausvuma, apgyvendinusi savyje tindį rindį berniūkštį ir padaužą mergaitę, nuotaikingai žaidžiančius daktarus. Knygelėje rasime ir pamokų bei popamokinės veiklos tvarkaraščių formų, dienyno iliustracijų, languotų semestrų stačiakampių ir kitų pažymių knygelės atributų. Žodžiu, „Kitų knygų“ leidykla lieka ištikima sau.

Ketureiliai tiek forma, tiek mintimi ganėtinai panašūs, todėl ne vargas rausvąją Tomo Arūno knygelę sukrimsti per valandą. Maištauk, tąsyk nukarusią Veronikos ševeliūrą, klausyk „Pink Floyd“ ir Micko Jaggerio, keikis ir bėk iš pamokų, jos tau netinkamos! – tokie štai valiūkiški jau seniai ne mokinuko T. A. Rudoko patarimai įvairaus amžiaus „jaunuoliams“, skaitantiems knygą. Būtų galima jaukiai priimti šias idėjas kaip metaforą, globalizmą kritikuojantį tropą ar panašiai, tačiau, skaitydamas neseniai Dariaus Pocevičiaus iš autoriaus paimtą interviu, susimąstai ir gal net kiek nuliūsti – atrodo, kad T. A. Rudokas didžia dalimi savo patarimų nuoširdžiai tiki vien dėl polinkio daryti pernelyg tiesmukas meno kūrinių interpretacijas: „Galiniame knygos viršelyje kreipiesi į skaitytojus tokiais žodžiais: „Seserys ir broliai Kristuje! Parašiau Jums vadovėlį būsimam gyvenimui.“ Ar ne per skambiai pasakyta? Kodėl tu ją laikai vadovėliu? – Jeigu šitą knygą perskaitys mergaitė, kuriai dar neprasidėjo menstruacijos, tai jos jai iškart prasidės. (Juokauju.) Knygoje daug tiesos. Prisimeni „Pink Floyd“ dainą: „We don’t need no education, we don’t need no thought control“? Čia ir yra visa knygos esmė – vaikai turi mokytis patys. Visi mokiniai turi mokytis to, ko jie nori mokytis. Prievartos negali būti. Jeigu juos prievartauja ir sako: „Jūs privalote mokėti tai ir tai“, o jaunas žmogus supranta, kad to jam visai nereikia, tegul jis tada išeina. Štai apie ką mano knyga.“

Knygos eilėraščiai abėcėlės tvarka dedikuoti gimnazistėms, gimnazistams ir mokytojoms. Subjurus nuotaikai, jie tikrai gali pasmaginti:

Gimnazistei E

Ritmas, rimas, kognityvinės jungtys ir simpatiškas infantilumas – to Tomas Arūnas tikrai nestokoja. Pridėkime dar bravūrišką žavesį bei šiokį tokį ėjimą prieš sistemą ir gausime tikrų tikriausią senstelėjusį radikalą! Kiek vietos tas radikalas palieka buitinėms negandoms ir psichodelikos arterijoms, galima spręsti iš eilučių:

Gimnazistei L

Rimta poezija aptartų gimnastiškų tekstų, žinoma, vadinti negalima. Visgi pažaisti, ironiškai pasaulėjautai palaikyti ar juodai dienai praskaidrinti – pats tas. Kaip kad mano mielas draugas Tomas kartą prieš balių klube prasitarė: „Eik tu sau! Čia dar geriau nei džempubas!“ O džempubas, mieli mokiniai, kauniečiams yra tikrai daug. Aštuoni.