Ei varnalėša!
SIGITAS GEDA
2008 metai
Sausio 6, sekmadienis
Nuolatiniai priekaištai
Juos girdžiu ir girdžiu. Šįsyk apie A. Š. filosofiją. Jauni žmonės klausia:
– O kur ją galima pritaikyti?
Atsakau: „Niekur!“, ir jie bėga šalin kaip nuo apsėstojo. Prisiminiau, jog šią mįslę sprendė dar L. Andrejevo komedijos. Vienoje jų – kur dėti A. Puškiną?
– Patarkite mums, genialus prote?
(Komedija, beje, vadinasi „Monumentas“.)
Atsakymai:
– Reikia Puškiną atgręžti subinyte į beprotnamį…
(Tai reiškia, kad vis dėlto jis reikalingas.)
Kiti:
– Atsukti nugara į žvakę…
(Prieštaravimai: „Tai reikštų, kad jis niekina šviesą ir švietimą…“)
Genialus protas kreipiasi į savo Mūzą.
Mūza:
– Reikia Puškino nugarą apsodinti medžiais. Tai būtų sprendimas iš jo paties. „У лукоморья дуб зелëный…“
Žodžiai ir žmonės
Mūsų „pavainikis, bostras, bastrys“ angliškai būtų „bastard“. Kitos šio žodžio reikšmės – gyva bėda, išpera, mišrūnas… Ilgus amžius pavainikiai būdavo niekinami, bet laikas negailestingai paplovė senovinę šeimą, santuoką. Jeigu mąstytume senomis reikšmėmis, tai šiandieninė visuomenė yra tos „laukinės prigimties“, mišrūnų bendrija, gyvas vargas.
Bet kokios pastangos stiprinti šeimą – vėjais. Pačios tautos samprata irgi pakitusi, beje. Ir Lietuvoje girdime, kad mūsiškė samprata beveik atgyveno. Tie, kas gyvena Prancūzijoje, yra prancūzai (prancūzai visad taip manė!), mes toleruodavome (laikėm savais) tuos, kurie kalba lietuviškai. Kraujo, kalbos, žemės, mentaliteto ženklai.
Mūsiškė tvarkelė
A. G., kuris bene vienintelis Lietuvoje galėtų dėstyti Rytų Europos kalbas ir literatūras, vertimo teoriją ir praktiką (pats daug vertęs iš kelių kalbų), bandė įsidarbinti čia Vilniuje, čia Kaune. Kadangi mokslinio laipsnio neturi, tai už vieną paskaitą universitetas jam mokėdavo 8 Lt… A. G. gyvena Elektrėnuose. Paskaičiuokite.
Jeigu jums virtuvėje sugedo vandens čiaupas, jeigu jūs keičiate vasarines automobilio padangas, jeigu, jeigu… Visur mokėsite šimtais…
P. S. Apie A. G. užrašiau todėl, kad galop jam pavyko įsidarbinti Čekijoje, Brno universitete. Paskambino sveikindamas su Naujaisiais, klausiu – kada grįši?
– Pusantrų jau atidirbau, šitie, kiti ir dar pusė metų, priešingu atveju negausiu jokios pensijos…
Andai jis paakino mane imtis Dantės.
Dar sykį – Salomėja
Kada paprasti žmonės dainuoja:
Akmenys paplentėm kauks,
Sužaliuos lazda,
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada,
Ojoi ojoi, ojoi ojoi…
Tai ir vėl pajunti, kad esam prasti katalikai! Vienas posmas atperka jos kaltes. Jinai iš tų mūsų motinų, močiučių, pramočių, kurios sudėjo gražiausias dainas.
Keisčiausia, kad užgriebtas ir amžinatvės laukas – metafizika.
Nebūta tautos be tikėjimo, filosofijos dar nebūta, o amžinybės troškimas alsavo! Kas gi lieka iš mūsų gyvenimų ir mūsų meilių? Teprapuola viskas, o tujen lauk, kai nebelauks „niekas niekada“…
Tai kas, kad eilėraštis turi ir savo pirmavaizdį, modelį (K. Simonovo „Grįšiu“), bet jame nėra tos metafizikos, tų detalių, gijų, siūlų, iš kurių audžiamas kilimas:
Mėnesienoje rasa
Ašara žibės…
Ir t. t.
Šventybės atperka nuodėmes, ir dar – padorūs žmonės negriauna šventyklų, nežudo ir netremia dvasininkų (kunigų), vienuolių.
Grožis neišgelbės, bet šlykštybės – nepagelbės.
Baimės didelės akys
Dabar jau žinoma, kad tais atvejais, kai žmogus gauna vaistų kuriam nors savo organui gydyti, ir tais, kai tuos vaistus panaudoja, – poveikis vienodas.
Jeigu prie žmogaus nugaros stovėdami leisim jam įgelti nuodingai gyvatei ir, lygiai taip stovėdami, bakstelėsim į nugarą kokiu aštriu daiktu ir pasakysim: „Tau įgėlė gyvatė!“ – poveikis toks pats kaip pirmuoju.
Nuogriuvos
Mokslininkai jau nustatė, kad vandenyno dugne tarp Norvegijos ir Škotijos esama didžiulių žemės nuogriuvų. Jas sukėlė jūrbangės prieš 7000 metų. Cunamiai – palaidoję čia gyvenusias akmens amžiaus gentis.
Iš apgailėjimų
O, jei vaikas būdamas būčiau bent nujautęs, kokie keisti žmonės tampa bėgant metams!
Kokios keistenybės apninka, – kiek skylių lieka jų galvose…
Kai žiūrėdavau į suaugusiuosius, didelius ir senus, daugelis man atrodė „normalūs“ – sveiki, gražūs, padorūs… Proto neapsakomo!
Tai, kas nejuokinga
Prisiminiau šįvakar ne per seniausiai Gotlande mirusį lietuvį dailininką E. M. Budrį. Gyveno ne per toliausia nuo Jono Pajaujo, giriose. Su dviem dukrom. Tapydavo kojomis. Nedidelio ūgio, liesas, po karo buvęs miškų kirtėjas – Norvegijoj.
Abstrakčios, ugningos, ryškiaspalvės drobės. Didelio formato. Jo pėdos – ilgapirštės, liesos. Šalimais kibirėliai su dažais. Papila ir vaikšto. Arba prašo dukrą papilti.
Tiesą sakant, tokia raiška man artimesnė nei „Fluxus“…
Lietuvoje jis būtų buvęs išjuokos objektas. Jeigu ne…
Gera pataisa!
Nėra nepakeičiamų žmonių, bet yra nepakartojami žmonės (dain. Sofija Jonaitytė).
Apie paslaptis
– Mano motina sakydavo: „Kas pradėta tamsoje, vis vien išlįs į dienos šviesą“ (juodaodė Holivudo aktorė).
P. S. Tikra džiunglių patarlė! Lietuviai tokiu atveju:
– Ylos maiše nepaslėpsi!
Sausio 7, pirmadienis
Grafologija
Pranas apie tai, kad vokiečiai surengė l. gerą parodą – iš tų laikų, kai darbavosi jų „Stasi“ (saugumiečiai). Ten esama viso kasdienybės konteksto: rašteliai, nuotraukytės sekant, įrašai ir piešiniai iš viešųjų tualetų.
Mūsų NKVD (KGB) juos irgi rinko „iš peties“. Fotografavo, klasifikavo, lygino…
Regis, kurios nors miestelio vidurinės mokyklos ar valgyklos tupinykuose nelabai paslėpsi savo antitarybines nuotaikas. Ir, žinoma, braižą.
Žolelės
Jonas man parūpino žolių iš „Andų šalies“. Jos geriamos ne tik Lietuvoje, ant maniškių – lenkiški užrašai… Dievas žino! Manau, kad vyrai žolėmis jokių ligų neišsigydys. Neatsimenu, kad mano tėtušis kada nors būtų gėręs. Net čiobrelių…
Teisi buvo motina, turėjusi ryšelius įvairiausių džiovintų žolynų ir – žiūrėdama į mane, siurbčiojantį raudonųjų dobilų ar petražolių arbatą…
– Na toks vyras ir mano, kad jam numuš kraujospūdį… Tau reikia tikrų vaistų.
Taigi žolininkystė ir jai nebuvo pernelyg šventas reikalas. Man regis, kad čia žmogus pritrūksta kantrybės.
Gerk, kol numirsi ir – sveikas būsi!
Iš Ekleziasto
„Žmogaus išmintis taip apšviečia jo veidą, / kad sušvelnėja griežti jo bruožai“ (8, 1).
Šitai esu pastebėjęs! Tą ypatingą šviesą ir šilumą pradėjus žmogui išmintingai kalbėti. Matyt, pati išmintis negali būti nežmoniška… Tiesa, pranašų veidai kartais baisūs. Tam jie ir yra…
Betgi man dabar artimesnė mintis apie tai, kad „verčiau būti gyvu šunimi negu negyvu liūtu!“ (9, 4)
Jeigu žmogus labai brangina gyvenimą (ir bet kurias gyvybės apraiškas), kodėl gi jis turėtų paniekti Salomėjos Nėries troškimą „būti tėviškės arimų slieku, / Mėlyna rugiagėle rugiuos…“ („Maironiui“)
Akiniai
Asmeniniai (mano, tavo…),
Etnocentristiniai,
Nacionalistiniai, tautiniai,
Imperiniai,
Globaliniai…
Kokie dar? O kas – be akinių?
Sausio 8, antradienis
Lūkesčių teorijos
Galima tarti ir – ilgesio. Arba lūkesčių ir ilgesių. Dabar mokslininkai jomis grindžia ir alkoholio vartojimą. Suaugusieji ir vaikai – pilni lūkesčių.
Keista, bet visa kita – irgi lūkestis. Andai – komunizmas. Arba – rojus žemėje.
Trumpiausias kelias – pasigerti.
Narkotikai iš to paties.
Geriama, tiesa, ir iš nevilties, ir iš džiaugsmo. Galop iš įpročio. Galop tai jau pereina į ligą. Statistika liudija, kad dabar pas mus geriama daugiau nei sovietmečiu. Geria vaikai… Ar jie neturi jokių lūkesčių? Manau, kad turi, bet netiki jų išsipildymu.
Nepragmatiška visuomenė, nepraktiška orientacija. Kas nors sakys – nieko pozityvaus! Vėl ta pati viltis, vilties stygius.
Jeigu nėra stipraus tikėjimo (kaip Oriento šalyse), nėra draudimų, bausmių, belieka auklėti labai pragmatiškus žmones.
Šekspyras, 72-as sonetas
Apie meilę ir mirtį, apie nenorą, kad jo mylimas žmogus liūdėtų tada, kai jo neliks. Geriau – nežinok!
Nenoriu aš, kad ta liūdna žinia
Iš karto imtų smagintis minia.
Mes nežinojome, kas per daiktas „minia“, kada viskas buvo kontroliuojama. Minia, ištrūkusi į laisvę, yra tiek žavi, tiek baisi.
Jos šlovinimas begalinis, jos panieka irgi. Kai iš žmonių susidaro minia – žmogų sunku surasti. Ji funkcionuoja pagal visai kitus dėsnius.
(Atgailaujantis perkūno oželis?)
Aziai
Airijoje gyvenantys žmonės yra airiai, Azijoje gyvenantys yra aziai…
Lietuvoje – lietai?
Dainininkės Juditos pavardė – Leitaitė, žmogus pavarde Leita, latvių leiši – lietuviai – liudija kaži ką panašaus.
Vakar šiek tiek sutrikau Alfredo B. laidoje pamatęs žmogų pavarde kaip mano… Vardu Aurelijus… Iš veido visiškai nepanašus. Galimas daiktas, iš Gedų, kurie gyveno Kučiūnuose (Lenkijos pasieny). Pasak a. a. Tėvo – jie mums ne giminės. Galgi labai tolimos?
Prisiminiau ir Amerikos lietuvį, ieškojusį moters pavarde Gedaitė. Ji, girdi, mokytojavusi Lazdijuose. Aš nieko jam negalėjau patarti.
