Vykdanti misiją

VALENTINAS SVENTICKAS

Viktorija Daujotytė. Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų. Monografija. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. 440 p.

Viktorijos Daujotytės knyga apie Sigitą Gedą priklauso ne tik literatūrai. Ji kartu yra visuomenės gyvenimo reiškinys.

Net jei matysime girdėsime, kad visuomeninės sąmonės ruporai šito neskelbia ir neskelbs, – tai turi būti pasakyta. Bent čia.

Tikra bėda, kai įgundame apie visas knygas kalbėti lygiai, ramiai, tai tartum solidu. Betgi kalnų toj lygumoj vis dėlto esama. (Prisimenu, kad visai panašiai rašiau išėjus S. Gedos knygai „Skrynelė dvasioms pagauti“ (1998).)

Knygoje susitinka du aktyviausi mūsų literatūros pasaulio žmonės. Jeigu pažvelgsite į pastarųjų dešimtmečių bibliografinius sąvadus, matysite – taip, tai S. Geda ir V. Daujotytė. Žinoma, svarbi ne tik knygų bei publikacijų kiekybė, bet ir kūrybos kryptis bei vertė. Literatūrinė ir socialinė.

Abu šie energingi kūrėjai ganėtinai skirtingi. S. Geda – visų pirma gaivalas, pasipriešinimų žadintas vulkanas, įvairovė. V. Daujotytė – visų pirma jautrus ir supratingas harmonizavimas. Šis skirtumų sąlytis intriguojantis ir, kaip paaiškėja knygą perskaičius, – dosnus.

S. Gedos kūrybos didžiulė ir įvairialypė visuma, jos plėtotė nuo gūdaus sovietmečio iki dabarties turi būti suvokta kaip Lietuvos naujosios istorijos segmentas.

Bet visuomeninę knygos reikšmę pabrėžiu ne tik dėl to. Tęsiant kalbą tenka „prisitaikyti“, leistis į mūsų margaplunksnės dabarties atvaizdą žiniasklaidoje, prisiminti visa, kas apie S. Gedą buvo rašoma kalbama rodoma paskutiniais jo gyvenimo metais. Reikia pagalvoti, kaip „ta byla“ paveikė žmones, net ir tuos, kurie dėl jos, užmiršę Sąjūdžio mitingus, kuriuose gaudė ir S. Gedos balsas, pirmą kartą iš naujo sužinojo, kad yra „kažkoks Geda“.

Čia persakysiu vienos pirmųjų knygos rankraščio skaitytojų įspūdį: „Prieš porą metų, galvodama apie Gedą ir jį užklupusias bėdas, jau bijodavau atsiversti laikraščius. Dabar, kai perskaičiau Daujotytę, viskas vėl atsistojo į savo vietas.“

Taigi V. Daujotytė padarė savo darbą.

Dar kartą, vėl.

Prisiminkime, tarkim, jos knygas apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, Justiną Marcinkevičių, Onę Baliukonę, Joną Strielkūną… Daugtaškiu žymiu jos prisiimtą misiją. Turbūt yra pagalvojančių apie tai, kas, kada ir kodėl daroma. Matau mūsų, kritikų, cechą. Daug profesionalių, talentingų, pagarbos vertų žmonių. Bet kas iš jų į gyvąjį literatūros gyvenimą reaguoja taip kaip Viktorija? Buvo Vytautas Kubilius. Dabar ji rašymą apie meną ir menininkus yra prisiėmusi kaip asmenišką kultūros žmogaus raišką, pakartosiu – kaip misiją. Jau įrodžiusi, kad misija įmanoma.

Mano rašinys nėra knygos recenzija. Taigi pasakysiu tik apie keletą V. Daujotytės knygos savybių. Pasigėrėjimas jomis tebus Jūsų reikalas.

Ši V. Daujotytės knyga prasidėjo tą patį vakarą, kai Lietuva neteko S. Gedos. Šitai nulėmė jos emocinę intonaciją ir sandarą. Įprastesnis mokslingas elgesys būtų – išlaukti, kol visa atvės. Jo atsisakyta. Atsisakė prityrusi mokslininkė. Reikia tai įvertinti, suprasti.

Knygoje jaučiamas autorės imperatyvas: reikia rašyti dabar, tuoj pat, tą daryti turiu ir noriu aš, man lemta. Ir – reikia.

Čia toji misija.

Knyga įspūdingos apimties, ir reikia pasakyti, kas tą apimtį daro (be pačios autorės minčių): dėl to, kad rašyta iškart po S. Gedos mirties, atsirado etiškas ir naudingas sumanymas monografijoje pateikti svarbiausių S. Gedos minčių apie kūrybą ir save didelę išklotinę, ir tai knygoje padaryta, taigi gavome „Gedos kompendiumą pagal Daujotytę“; įdėtas knygos autorės ir filosofo Arvydo Šliogerio literatūrinis susirašinėjimas (literatūriniai laiškai, išnykstantis žanras) apie Sigitą Gedą; dosniai cituojami kiti kritikai, rašiusieji apie poetą, ir jų mintys interpretuojamos; pateikiamas Juozo Apučio novelės fragmentas, kuriame išvystame monografijos herojų meninio atvaizdo šviesoje tarp savo kolegų.

Ne visa, kas parašyta „kitaip“, čia pasakiau, bet kad V. Daujotytė kaskart eina nauju keliu, turėtų būti aišku. Ne šiaip nauju (tai būtų šiuolaikinė banalybė), o konkrečiu atveju tinkamiausiu vieninteliu savo keliu.

Tai kūryba.

Lig šiol nieko nepasakiau apie svarbiausią V. Daujotytės knygos akcentą, išreikštą pavadinimu: „Tragiškasis meilės laukas“. Paraginsiu skaitytojus – prisimenant savuosius S. Gedos kūrybos ir gyvenimo apmąstymus – pačius pagalvoti apie kiekvieną atskirą to pavadinimo žodį ir apie jų jungtį. Kam pritrūks supratimo – patarsiu perskaityti paskutinę S. Gedos meilės lyrikos knygą „Siuita Virginijai“. Sukurtą tada, kai jam buvo labai sunku.

V. Daujotytės knyga parašyta su didžia pagarba Talentui. Iš to, ką ji pati žino, ką patyrė skaitydama S. Gedos poeziją, eseistiką ir straipsnius, visokius pasisakymus, apmąsčiusi visą jo elgesį, Viktorija tyliu jautriu balsu korektiškai ir kartu griežtai pasako (štai sakymo subtilybių radinys, nežinomas popsinei žiniasklaidai), kas ir miela, ir nemiela, kas neįprasta. Gyvenimiškojo supratimo ir kūrybinės didybės suvokimo dermė yra gražiausia šios knygos gaida.

Pastaruoju metu išleistų V. Daujotytės knygų skaitytojai turėjo įsidėmėti jų pabaigos tekstus. Tai tartum nuotrupos, virš analizuojamo „objekto“ tvyrantys debesys, laukiantys savo vardo. Tada kritikė-menininkė prabyla lakoniškom ištarmėm, gražiai (moka kalbėti gražiai, priklauso žodžio meno stovyklai), mįslingai, paradoksaliai, žeria kibirkštis. Konkretumus subendrina. Iš knygos paskutinio puslapio:

Tai lyrika.

Nueinanti ir grįžtanti.

Tai lyrikos tūkstančių metų galia – nubraukti visa,

kas virš, palikti tik kas po.

Pagauti kalba kas ne jos, už ar anapus, bet per ją.

Išgyventi iki jutimo geluonies: esu ir nebūsiu.

Nutolinti ir priartinti.

Žinau, kad laikraštyje žodžiai, cituojami ar šiaip parašyti, dažniausiai įdėmiai neperskaitomi. Nes skubame, nežinia kur. Perskaitykite šįkart.

Susiraskite knygoje dar vieną tiesą – kad genijaus tamsa dažnai yra tamsiausia, o šviesa šviesiausia.

Dabar rašydamas to posakio nesusiradau. Tik prisimenu, kad jis ištartas galvojant apie Sigitą Gedą.