Visi laiškai – žirafos

Labas, sijonuotasis Cortázarai.

Gerai, traukiam Julio iš ikonostaso, galim atgaivinti ne tik kronopus, bet ir Travelerį ar net Orasijų Oliveirą, perpilti į jų gyslas savo rašalą. Dvejetainė sistema viską sugeba, tą žinojo dar Mo(r)zė. Pameni, koks buvo pirmasis Oliveiros klausimas, jam uoste susitikus su Traveleriu? Ne kas ta Talita, atėjusi kartu, o – ko jie čia atsinešė tą katiną. Ir teisingai, kam klausinėti apie dalykus, kurie ir taip paaiškės. O štai katinas nepaaiškės niekada, nes katinai nepaaiškėja. Ir taip jau yra.

Gražu, kad yra nepaaiškėsiančio pasaulio, jei pasaulis grasinasi pernelyg paaiškėti, jį reikėtų kuo tirščiau primeluoti, kad gyvenimas vėl taptų įmanomas ir prakąstas obuolys ant vonios krašto nebūtų tik obuolys, o vanduo iš čiaupo lašėtų ne dėl to, kad pastarasis nesandarus, ir net ne dėl to, kad Žemė sukasi. O jei ir tada viskas dar pernelyg aišku, tada jau belieka susinešti katinus.

Tad pareiga, moralė, amoralizmas ir imoralizmas, teisingumas ir gailestingumas, tai, kas europietiška ar amerikietiška, diena ir naktis, žmonos, sužadėtinės ir draugės, kariuomenė ir bankai, Vašingtono ir Maskvos vėliavos ir auksas, abstraktusis menas ir Kaseroso mūšis buvo lyg dantys ar plaukai, kažkas priimtina ir lemtingai inkorporuota, kažkas nebegyva ir nesvarstytina, nes taip jau yra, nes tai mūsų dalis, mūsų papildymas ir sustiprinimas.*

Norint, kad pasaulis taip ir nepaaiškėtų, nereikia keliauti. Traveleris ir nekeliaudavo, nusispjaut jam buvo į kolumbus magelanus, bet kai nekeliauji, kelionės tampa vidinės ir joms vis tiek reikia įsikibti realybės krašto, iš esmės – bet kokio. Kur nors nukeliavęs stengiuosi kuo greičiau nustoti keliavęs, apsiriboti dviem trim pastatais ar ta pačia Monmartro šlaito vieta. Juk niekur nieko įdomaus nėra, o jei pasauly egzistuoja kas nors iš tiesų įdomaus, tai rasi visur, bet kur.

Vysbadene, kurio „Villa Clementine“ tapo man laikinu prieglobsčiu, įdomiausias objektas yra mano kambarys. Tiesa, tris paras čia siautusios magnetinės audros išmagnetino smegenis, tad tas septyniasdešimt dvi valandas prastovėjau priešais vilos duris, rūkydamas ir žiūrėdamas į mažą skverelį. Duobę išžiūrėjau. Skverelyje augo šeši beržai ir nuolat davėsi voverės. Kai taip įelektrini vietą, ten sugrįžęs jauti kažkokią suokalbišką paramą, vieta tave atpažįsta, tinki jai lyg raktas. Šiandien apžiūrėjau tuos beržus, o jų jau aštuoni. Tikrai nebuvo! Arba man tuomet reikėjo tik šešių. Tada du teauga nereikalingi.

Julio Cortázaras ir utopinė katė

Žinia, aš esu geriausia jo kelionė, – sakydavo Talita, pasitaikius progai, – bet jis toks kvailas, jog to nenumano. Kas kitas, jei ne aš, nuneštų jį vaizduotės sparnais į pasaulio kraštą.

O štai čia gal ir gerai: keliauti žmonėmis. Žmonės labai patogi transporto rūšis – atsisėdi su jais ir keliauji. Jei nori toliau – apsigyveni su jais ir keliauji toliau. Tik vargu ar verta tuos žmones aiškintis, laužti jų antspaudus ir tempti į savo gryčią. Na ir kas, jei išsiaiškinsi? Taip ir būsi su išsiaiškintais? Neturiu kur dėti išsiaiškintų, jie paprastai kliudo, pradeda trintis ten, kur ir aš trintis įpratęs. Ilgainiui nusitrina, sudyla ir pranyksta, išsinešdami ir tą erdvę, kuria naudojosi. Ir savęs nenoriu aiškintis, nes nusitrinsiu, sudilsiu ir pranyksiu. Jei būsiu pats save išsiaiškinęs, ar galėsiu būti dar kam nors įdomus? Tik dilinsiu visus, trinsiu ir naikinsiu.

Turės atsirasti kontekstas, kuriame vėl savimi nusistebėčiau. O tokiam susidaryti dažniausiai reikalinga pagalba iš šalies. Tai dar gerai, jei knyga.

Kalbant nešališkai: Ką ji man galėjo nurodyti manoj srity, jei savojoj klaidžiojo pasimetusi, apgraibom? Šen ir ten siuvantis šikšnosparnis, musės trajektorija kambary. Ir staiga, žiūrėdamas į ją tokią, pasijusdavau aptikęs gairę, pėdsaką. Negi tai, dėl ko ji verkia, kaip apsiperka, kaip kepa bulves, man būdavo ženklai, nors, aišku, ji to nenumanė.

Ai, kam mums čia apie moteris. Praleiskim. Man, žinoma, malonu, kad tu ne koks karo kapelionas, bet kurtuazija ir minezangas šiandien gal tegu pabūva už kambario durų. Gali toliau sau būti žydų berniukas, man nė motais.

Žinoma, matau tavo ženklus, turinčius pranešti gerąją žinią. O kito žmogaus ženklai dažniausiai yra tai, kuo jis patinka. Labai patinka, kad prirašai man visokių nesąmonių, tavo nesąmonės man jau pastatė tiek iliuzinių miestų, kiek nesapnavęs net Italo Calvino. Važiuodamas į oro uostą mačiau, kaip senutė autobuse ardo seną mezginį – ramiai, oriai, kažkaip egzistenciškai. Tai ir tu man čia priardai mezginių, nėrinių, vąšelių, ir nuo to gyventi tik geriau ir geriau. Tavo psichodeliniuose sakiniuose lieka ankstesnių struktūrų formos, taip kaip ir ardinio siūlas išsaugo savo kelio mezginiu kontūrus. Va tai man ir gražu, va tada dar prisimenu tokį Morelį.

[...] vientisumas – tai po teisybei prisitaikymas prie erdvės ir laiko, pataikavimas skaitytojo-patelės skoniui. Morelis negalėjo su tuo sutikti, tad rodės, siekė tokios kristalizacijos, kuri nekliudytų netvarkos, charakteringos jo mažos planetinės sistemos kūnams, o priešingai, padėtų visapusiškai ir nuodugniai permanyti jų būties prasmę, net jeigu tai būtų netvarka, nesąmonė ar beprasmybė.

Labai jau čia patetiškai, o pažiūrėjus į viską pro kumščio skylutę – viskas gražu. Gražiame pasaulyje pilna gražių kambarių, kuriuose sėdi gražūs užkimę žmonės. Jei nebebus taip gražu, žinau, kad tu prirašysi man nesąmonių, o aš tau primeluosiu. Ir tada tai prisigyvensim gyvenimo. O jei dar ko nors trūks, ateis Joniukas ir Grytutė, gal net Gaidžiukas ir Vištytė ir atsineš katinus. Ant stalo dar gulės kokia citata, kad ir ši:

Gyvenimas – lyg komentaras to, kas nepasiekiama, kas yra čia pat, už poros žingsnių, kurių nežengsime.

Bet nebevalgykime citatų, jos parazituoja, jos nuolat kyla kažką aiškinti. Tad pasiimk dabar šakutę ir išbadyk visas įkyriąsias tamstasmokytojas iš šio popieriaus.

________

* Visos citatos iš Julio Cortázar, Žaidžiame klases, vertė Valdas
V. Petrauskas, V.: Alma littera, 2006.