Sudie, kvietkeli tu brangiausias

VLADAS STATULEVIČIUS

Ištraukos iš biografinės apybraižos apie Antaną Vienažindį

Įkurtuvės

Senelis Justinas ir atvežė Antaną į Dusetų kleboniją – bus vikaru pas senąjį kleboną.

O miestely sujudimas nemažas, koksai gi bus kunigėlis jaunasis: kaip pamokslus sakys, išpažinčių kaip klausys ir pakūtas kokias užduos. Ar bars tuos, kurie nusidėjo, griekų daug prisirinko.

– A kiekgi vežimų jį ataveže, ar turtingas jaunasis kunigėlis?

– Da taks jaunas visai, bet atroda – gal bus ir neblogas.

– E iš kurgi ja turtas, dagi niekur nekunigava, tik iš seminarijas. Ataveže va senelis Justinas Vienažindys iš Gipėnų, beveik dykom vežėčiam atvažiava, knygų tiktai daug, net du maišai, a šiaip tai – apatinių, apsiavima kiek tai, nu ir armonika; be jas anas tai jau niekur ir kojas nekelia.

– Kamgi kunigui armonika? Žinoma, jis jaunas, gražus, vakarėliuos gal grot ruošias, betgi stonas nabažnystės neduoda to daryti.

Taip kalbėjo susirinkę žmonės, stebėdami jaunąjį kunigėlį.

Ateina ir senasis klebonas, pasisveikina ir eina abu į bažnyčią – klebonas viską aprodo, o naujasis kunigėlis viską įdėmiai apžiūri.

Vakaras klebonijoj. Tyluma aplinkui. Palei langus sruvena upė Šventoji. Tyli ir rami toji upė – į Sartų ežerą įsilieja. Apžiūri savo nedidelį kambarėlį. Neblogai sutvarkytas. Stalas, keletas kėdžių, yra etažerė knygoms. Ant sienų paveikslėliai, religiniai, yra ir kitokių. Kryžius – neblogo meistro išdrožtas.

Paima kunigėlis armoniką – ar bevežant nesusitrankė. Mikliais pirštais perbėga guzikėlius – viskas gerai, ir armonika švelniais, melodingais garsais užgroja ir gražiu balsu uždainuoja seminarijoj Varniuose sudėtą dainą:

Linksminkimos, linksminkimos,

Pakol jauni esam –

Nebus laiko mums linksmintis,

Kada pasenėsma.

Padeda armoniką. Pavaikšto po kambarį. Pasižiūri iš arčiau į paveikslus. Pabeldžia į duris ir įeina senasis klebonas.

– Nu, tai kaip patinka kambarėlis, gyventi galima? Žinoma, čia ne taip kaip namuos, Anapoly ar Gipėnuos.

– Galima. Gerai. Vietos man užteks. Vakarėlių tai neruošiu.

– Taigi girdėjau armonika grojai ir dainavai gražiai, tai jau kaip ir vakarėlis. Daina tai nauja – da negirdėta, ale gera.

– Ar nekliudo tai jums, klebone, ar netrukdys jūsų darbui tas mano grojimas. Daina šita tai iš seminarijos, iš Varnių.

– Aš manau, kad naktimis negrosi ištisai, nors naktį, kai gerai įmiegu, tai nelabai ką ir girdžiu. Dieną man netrukdo – mėgstu pasiklausyti, kai kas nors gražiai padainuoja. Va, kad ir parapijonys, kaimo žmonės, nors daugybė jų gyvena vargingai, bet dainuoja gražiai tyliais vasaros vakarais. Nieko nepasakysi. Gerai. Galėsi su jais padainuoti kartu, tai labai patiks jiems su kunigėliu pabendrauti ir padainuoti.

Pralinksmino kunigėlį senojo klebono žodžiai. Abu dar užėjo į klebono kambarį ir prie arbatos pasišnekėjo apie parapiją, bažnyčios reikalus ir apie savo ganytojišką darbą. Daugiausia kalbėjo apie sukilimą. Abiem buvo aišku, kad sukilimas pralaimėtas. Ar gali prastai, netgi juokingai ginkluoti, neapmokyti kaimo žmonės nugalėti gerai organizuotą, stiprią ir gausią rusų kariuomenę. Lenkai tik sukurstė lietuvius, chamus – kaip jie vadina, kad jiems padėtų atkariauti Didžiąją Lenkiją – Wielka Polska, lietuviams gi nieko nežada – tik būti jų paprasta provincija. Pagrindinės lietuvių jėgos jau sumuštos prie Medeikių kaimo, netoli Biržų, o vyriausiasis vadas paimtas į nelaisvę.

Audra

Jau temstant išsiruošia kunigėlis bažnyčion, kad vienas, niekieno netrukdomas, galėtų apmąstyti visus nutikimus, kurie prasidėjo po to, kada jo akiratyje pasirodė Rožė. Viskas buvo ramu, paprasta: pirma parapija, nauji žmonės po seminarijos, gražios apylinkės, dainos vakarais iš anapus Sartų. Ir va tą pavasario sekmadienį sudrumstė ramybę margoji skarelė ir, atrodo, išeidama išsinešė kažką su savimi iš jojo širdies, – liko tuštuma ir nerimas, ir vietos neberanda kunigėlis, armonika nebe tokia miela paliko. Po vakarėlio, to pirmojo atsisveikinimo, kai neatidarė vartelių, ir po susitikimo prie Sartų, jos pamėgtoj vietoj, pajuto ir suprato, kad jau jį užvaldė visai kitos, paslaptingos jėgos, kurios galbūt ir yra Meilė.

– Viešpatie, ką man dabar daryti, – pradeda apmąstymus kunigėlis. – Man du gyvenimai dabar pasidarė ir skelia man širdį pusiau. Vienoj pusėj Altorius, kitoj pusėj – dainos ir Rožė, Rožė ir dainos… Viešpatie, kodėl man tokią jautrią širdį davei, kad pamilau aš tą Rožę – žemės dukrą – labiau negu Dangaus Mariją Švenčiausią. Geriau galbūt buvus manoji širdis akmeninė, tada liktų vien tik Altorius ir dainų nebebūtų, ir Rožės nebūtų. Bet, Dieve, kaip gražu, kaip gražu, kada kaimuose skamba tos dainos ir plaukia jos kloniais… Dainuoja jaunimas, o klausos visi tyliais vakarais nuo darbų taip pavargę. O Viešpatie, ar gali dar būt kas gražiau šitoj varganoj mūsų žamelėj. Viešpatie, nors ir skelia man širdį pusiau, bet sutanos aš nenumesiu; Varniuose mane aprengė ir eisiu aš su ja ligi pabaigos gyvenimo savo…

Vidinis balsas jam sako:

– Tai džiaukis, kunige Antanai, kad tokią jautrią turi širdį, kuri mylėti taip gali. Žinok – jeigu turi daug Meilės, tai mažai tėra Neapykantos, o Neapykanta – tai Baimė. Ir jeigu Baimės mažai – tai daug Drąsos, o turėdamas daug Drąsos nugalėsi visas kliūtis, visus sunkumus, kurie pasitaikys Tavo gyvenimo kelyje.

Dar einant vakare kunigėliui į bažnyčią, iš vakarų pusės kilo didelis, juodas debesis ir matėsi, kad naktį bus audra. Iš pradžių, jau sutemus, pradėjo švytuoti tolimi žaibai, vėliau pasigirsdavo jau ir griaustinis, bet dar tolimas, ir tik po vidurnakčio pradėjo kuo smarkiausiai trankytis perkūnija. Dangų nušviesdavo akinantys žaibai. Vieną sykį blykstelėjo didžiulė šviesa ir kartu pasigirdo stiprus, kurtinantis trenksmas.

– Visai čia pat, – pagalvojo kunigėlis.

Stiprus vėjas švilpė ir šniokštė kartu su smarkiu lietumi, jo lašai barbeno į stogą, į langus ir iš visų pusių girdėjosi visokiausi, nenusakomi, paslaptingi garsai. Bet pamažu audra rimo, lietaus tik lašai dar varvėjo langais, sienomis, čiurkšlėmis tėškėsi į žemę. Vėjas po truputi silpo, vis rečiau bežaibavo ir griaustinis girdėjosi vis iš toliau ir silpniau.

Išėjo kunigas Antanas iš bažnyčios ir mato – visur telkšo balos po naktinės audros. O netoli nuo bažnyčios, šone aikštės, guli išversta, su šaknimis išrauta jauna ir graži liepaitė, taip puikiai ir gražiai ji žydėjo dar neseniai – bitelių ten skraidė aplink daugybė. Dabar išversta naktinės audros. O rytuose juodavo nuslinkęs tas pat debesis, kurs atslinko iš vakarų, ir dar toli, toli žaibavo – griaustinio tik nebesigirdėjo, bet debesis, tamsus ir rūstus, dar tebebuvo ir nesimatė, ar jis nuslinks tolyn nuo mūsų krašto. Ar šiaip, ar taip, bet šviesios dienos tai dar nežadėjo. Daugybė prikritusių senų ir nulaužytų medžių šakų. O toliau, jau miestely, perskeltas dvišakas klevas, matyt, to griaustinio, kur buvo žaibas ir trenksmas kartu. Seną, bet tvirtą medį perskėlė pusiau ir gulėjo ant žemės tos dvi storos atšakos skirtingose pusėse. Tai didelė buvo audra, su stipriais vėjo šuorais ir smarkiu lietumi. Kunigėlis po tų pasišnekėjimų su savimi ir galbūt po tos audros atrodė apsiraminęs ir jau mintyse matė save kartu su Rože pasartėje. Praeitą kartą, kai buvo susitikę, Roželė sakė, kad išmoko naujų dainų, nes jinai neseniai buvo pas gimines, lankėsi ten vakarėliuos, tai girdėjo ir išmoko jų keletą, kurios dar visai neseniai atsiradusios, tik iš kur jos ir kas jas sudėjo – nežinojo niekas. Nors žodžiai ir nelinksmi, netgi graudūs, bet melodijos vis viena gražios ir neatrodo, kad būtų labai liūdnos.

Dar prieš seminariją ir Panevėžio gimnaziją Antanas labai mėgo klausytis, kaip dainuoja kaimo vyrai, tada dar baudžiauninkai, susirinkę kur nors vienoj sodyboj. Po sunkių dienos darbų, dar nesuspėję nė atsikvėpti, uždainuodavo kokią gražią dainą, tuo lyg pasiguosdami ar norėdami pasirodyti, kad tas sunkus darbas jų nepalaužė, nesugniuždė kaimiškos stiprybės, nepavertė jų visai beverčiais žmonėmis, bet kad jie pasiliks visada ir visur išdidūs ir stiprūs kaimo vyrai, kuriems bet kokie vargai, kuo sunkiausi darbai visai nebaisūs. Pirmasis visada užvesdavo Gipėnų Petras – labai lengvai traukdavo ir iš tolo visi pažindavo jo gražų balsą. Jam pritardavo Milaknių Andrius, Šakalių Steponas, kiti susiėję kaimynų vyrai, ir nuvilnydavo dainos posmai iki Velikuškių, Bradesių, į kitą ežero pusę ir nuo Ilgašilio grįždavo atgalios. Jeigu kas pasakydavo ar paklausdavo: „Vyrai, kada gi pailsėsit, rytoj, dar saulei nepatekėjus, reikės jau būt dvare ir vėl visą dieną sunkiai dirbt“, jie atsakydavo: „Taigi mes bedainuodami ir pailsim – daina mums didžiausias ir geriausias poilsis.“

Nuo tų laikų ir pradėjo Vienažindžių Antanas, kaip mama jį šaukdavo – Untukas, užrašinėti tas dainas į popieriaus lapus ir jau išvažiuodamas į Panevėžį turėjo jų prisirašęs keletą dešimčių, gal jau nebetoli ir šimtinės. Manė, kad Panevėžy, kur bus susirinkę kitų apylinkių jaunuolių, išgirs kitų kraštų naujų, kitokių dainų, bet apsiriko. Gimnazijos valdžia ir mokytojai griežtai draudė lietuvišką žodį, taip pat ir dainą. Jeigu pasišnekėdavo sava kalba, tai tik kur užsiglaudę, užsidarę; šiaip visur tik rusiškai ir rusiškai. Taigi, atsiradęs vėl savam krašte, stengėsi savoj ir tolimesnėse apylinkėse išgirsti kuo daugiau tų gražių savo krašto dainų.