Rudokas prieš Hemingwayų

TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

Skiriu gerbėjoms

Gyvenu Vilniaus geležinkelio stoties rajone. Kasryt, kasnakt bilda traukiniai. Įvairūs traukiniai leidžia įvairius garsus – bildesius, švilpesius, atodūsius…

Kartais traukinys mauroja. Kaip likimas. Bet traukiniai man kvepia moterimis! Traukiniai pravažiuoja kaip moterys – traukiniai, kvepiantys „Chanel“. O dūmai, rūkstantys iš traukinių skylių, kvepia kitaip…

Bet traukinys – tai ne moters transporto priemonė.

Moters transporto priemonė – tai skraidanti lėkštė. O skraidanti lėkštė sukasi apie savo ašį.

Bet moteris sukasi ne apie savo ašį, ogi aplink vyro širdį!

Taigi jie sukasi vienas aplinkui kitą.

Man labiau patiko fizikos mokytojos krūtys negu E. Hem knyga „Atsisveikinimas su ginklais“.

O kodėl? O todėl, kad mūsų mokykloje rusų karininkas mokė mus pasisveikinti su sero Kalašnikovo „Alfa & Omega“.

Mūsų mokyklos bibliotekoje tuo metu aš neradau E. Hem knygų. Radau Maironį ir Saliutę.

Abu jie man žiauriai nepatiko!

„Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai Trakų štai garbinga pilis…“

Taigi klasikas net kirčiuoti nemokėjo, nes nežinojo, kuo skiriasi „trãkai“ nuo „trakų“!!! Bet tai jau klasika. Tai jau ne margi sakalai, bet margos mergos!

Kaip Saliutė. Marga Saliutė. Hem, pasakyk kareiviui: palauk, kol lazda sužaliuos!

Tai ko tu, Hem, nepalaukei, kol tavo lazda sužaliuos?!

Visi tavo laiškeliai mamytei ir tėčiukui apie tai, koks tu esi herojus, buvo grynas melas.

Taip, tai buvo melas.

Tu, Hem, esi genijus. Tavo trumpi sakiniai – kaip kulkos – skrenda tiesiai į ausis ir į akis.

Tu, Hem, esi moterų rašytojas – štai todėl tave jos ir mylėjo.

Štai todėl jos tave ir paliko!

Deja, tau, tau, deja, pačiam sąmonė pasakė – baik!!! Užtenka rašyti kaip Ernestui Hemingwayui.

Ir štai tada tu parašei savo Knygą!

Tai buvo „Senis ir jūra“.

Tu parašei apie žuvį, kurią pagavai, bet ne-su-ge-bė-jai ištraukti į krantą. Ryklys, užpuolęs ją, buvo tavo mirtis, Hem.

Tu buvai gražus pražilęs senis.

Tu gavai Nobelio premiją.

Tu mylėjai moteris, nors nebegalėjai jų mylėti.

Tada tu supratai, kad nei vaikai, nei paskutinė žmona tavęs neišgelbės nuo mirties.

Tu buvai bailys, Ernestai Hemingwayau!

Tu nusišovei iš baimės.

Buvai vienas geriausių rašytojų in USA. Supratai, po laiko, kad už tave Europoje yra tūkstančiai talentingesnių!

Ir paleidai sau kulkelę į burnelę.

Geriau būtum išgėręs viskio butelį ir miręs vienas kaip vilkas.

Tai štai, Ernestai… Mano uošvis, dangus jam, mirė pats, jis operavo žmones, kaip ir tu. Jūs abu buvote chirurgai – sakiniais ir instrumentais. Jo vardas buvo Ernestas. Ne Hemingwayus. Dangus Jums!

O aš vis dar rašau bildant traukiniams.

Ir matau, kaip garvežys ant bėgių konvertuoja $ į centą.