MARIUS PLEČKAITIS. Eilės

vibrato dienoraštis

nes jeigu tai tiesa
nes jeigu tai tiesa
nes jeigu ta tiesa

pagaliau klausimas
per tūkstančius atsakymų metų
ar matei tą degantį krūmą?
jis baigia užgesti

ir pažiūrėk –
štai drugys
konvertuoja save į naktį
nepalikdamas prieglobsčio šviesai

kas nors
ei, kas nors
kažkas
ei, kažkas

ašarom degantis slėnis
išprievartautas buržujų vaikų
ir baigiančios saulėlydį saulės
dabar sėdi ant palangės ir
gliaudos

tačiau paslaptingi
plyšių ir skiaučių gyventojai
iš miškų tankmės
ir betoninių rankdarbių
išlįs sušokti savo paskutinio
nepažįstamo šokio
ir nusilenkti besitraukiančiai
Eos

visos durys kada nors atsidaro
atnešdamos dreifuojantį liūdesį

kažkokie vyrukai perimetre
šūkčioja:
– žiūrėkit, žiūrėkit. jūreiviai sugrįžo į krantą!

normandiškai spintai

mano draugas hipis
su kuriuo neseniai gėrėm

mokė mane nieko nebijoti
ir nieko nevengti

„privalai įveikti savo
normandišką spintą,
nukauti šlykštųjį paną“

lyg tai būtų taip lengva
juk ten gyvena mergaitė

„net jeigu spintoj gyvena mergaitė
su raudona raudona suknia
makštyje laikanti kirvį
privalai suprasti, jog tai
tik fantazija, fikcija“

hipio rankos turi
gydančių galių

štai jis glosto mane,
deda ranką ant kelio
skausmas numalšta

ir prieš akis išdygsta
dvi galimybės

Urtės Bimbaitės piešinys

ant galvos vainikas

ir visos varnos
kurios kapoja mane

vieną dieną
prisimins sapną

kuriame viksvos ir pelės
įkuria mažas salytes –
visai menkučius archipelagus

pagaliau vidurys

jeigu buda nors kartą nutiltų

nes dykuma neturi akių
nes sapnas, kuris kalba
nieko niekada nesukurs, –
tik kalbėjimą

tik karas prieš žodžius
gali sutvert
jo Tylenybę Amžiną Garsą
ir budą

vakarų likimas iš

nežinau kodėl dėdė Patu
visad kartodavo

prižiūrėk bulves ir
atsargiai su kirviu

net jei mes nakvodavom
šiaurės vakaruos
lokio vigvame,

o dėdė Patu seniai
buvo miręs –

prižiūrėk bulves ir
atsargiai su kirviu

tačiau kartą, kai
jau buvau vedęs
ir turėjau du veržlius
šunyčius

išėjęs į lauką neatsargiai
užsišnekėjau su kaimynu
Uzio nuo Beko
šis man pasakojo, kad
netolies nutrūkęs tiltelis
ir naujakuriai turėtų
juo pasirūpint

čia pat ir išėjom
o bulvės liko – čirkš čirkšt

iš pradžių,
kaip man pasakojo,
iškrito viena,
paskui ją sekanti

ir tas tautas primenantis katilas
ėmė smirdėti
pavirto į didelį gabalą Šūdo
(tokio, kokio matėm per Dogmą)
ir kanalais pradėjo artėti

iki pat mūsų

rankos pačios surado mane
ir išsitraukė didįjį Ego,
įtartinai panašų į kirvį

na dabar tai patraiškysiu –
maniau pats tada

deja deja deja –
kaip mėgdavo kartoti
dėdė Patu

likau ne tiktai be Ego
bet ir pakeistom kelnėm –

vietoj melsvumos dangaus
ir žalumos gimtos puspelkės –

žvaigždėtos, per švarios, su daug kišenėlių,
o jose vien skrudėsiai

nejaugi aš sąjungoj?!

ir jeigu nieko nelieka,
tik ratai – važiuok!