Kryptys

VALDAS PATUMSIS

Autoriaus nuotrauka

Pralėkiau, bet kaip negrįžti – kažin kas vilioja praeitin, maudžia apsukti vienos krypties eismo ratu kilometrą – gal gimto kaimo kvapas, piemenų šūkalojimai, medinių kabaldokų barškėjimas ir gėlės, gvazdikų kvapnus plaukiojimas ligi kiemo vartų, upelio pašlaičių. Verta sugrįžti.

Pralinksmina savaip suderantys simboliai – patekus Gvazdikų gatvėn, prireiktų tuojau mauti lauk, karvių mėšlan įsibridus, nesigręžiojant skuosti tolyn iš tos gatvės į šienpjovių galandamą rytmečio aušrą ir pjaunamą snūduriuojančią tylumą. Kvapniosios gėlių gatvės gyventojai pasistengė iš anksto pranešti apie pasitaikysiančius aromatus ir kartu privilioti pirkėjams atnešę pririšo reklamą. Tačiau kaina glumina, devynženklė suma! Turbūt gramais ar uncijom parduodama. Brangiau už auksą. Jei ne kaina – telefonas, gal paskambinęs išgirsiu kvepiantį gvazdikais balsą? Pereisiu judantį kelią, pabusiu iš nemiegotos nakties ir tavoji artuma mane išblaivys, ilgėsiuos laukiančių plaukų ir miškų graudumos ir akys ieškos tavim kvepiančių rankų.

Mūsų gyvenimo kryptys yra klaidžios, smalsios, nenuobodžios dėl begalės informacijos ar jos nebuvimo, linksmų užmiesčio gyventojų reto verslo.