Fenomenologinis mirties supratimas

ALEKSANDR PIATIGORSKIJ

Šis tekstas – tai įvadinė paskaita, skaityta 2008.XII.13 Londone per 30-ąjį Svetimo mąstymo ugdymo pratybų posėdį tema „Mirtis kaip filosofavimo objektas“. Aleksandras Piatigorskis mirė 2009.X.25.

Pasiutusiai įdomu pažymėti: atrodytų, apie mirtį filosofavo visi kas netingi – įdomus va šitas „atrodytų“. Apie tokius dalykus Hegelis sakė: „Mes iš anksto pernelyg daug žinome apie filosofiją, ir todėl mums labai sunku susitaikyti su faktu, kad kai kurių dalykų joje apskritai nebuvo, o apie kai kuriuos dalykus beveik nekalbėta.“ Ir štai aš kalbu – pirmas teiginys: pačiu keisčiausiu būdu apie mirtį kaip fenomeną filosofuota ir antikoje, ir viduramžiais, ir Naujaisiais laikais be galo retai. Tiesiog be galo retai.

Štai – imam Kantą, skaitom. Bet čia metų metai praeis, kol perskaitysime iki galo, iki pat jo paskutinio traktato apie religiją grynojo proto požiūriu. Apie mirtį nė žodžio. Keista, bet faktas. Tai yra faktas, kuris pats savaime prašyte prašosi, kad apie jį pafilosofuotų.

Arba štai – paimkite tokį supermadingą naujausią filosofą kaip Jeanas-Paulis Sartre’as. Kai sakau „naujausias“, turiu omeny XIX amžiaus pabaigą, įkopiančią į XX amžių. Jo knygoje „Būtis ir niekis“ apie mirtį nekalbama išvis.

Truputėlį kalbama apie mirtį kito filosofo, Sartre’o amžininko Georges’o Bataille’o, darbuose. Juokinga, aš perskaičiau jo traktatą (tai buvo prieš daugelį metų, man buvo įdomu – tiesiog turėjau parengti apie jį mažą pranešimą), kokių 200 puslapių, kur žodis „seksas“ vartojamas 88 kartus, o žodis „mirtis“ – vieną. Vieną kartą – tačiau be filosofavimo apie mirtį. Su dešimtimis, šimtais puslapių filosofavimo apie seksą.

Tai nė kiek nenuostabu, nes naujausia hėgeliška tradicija, kurios laikėsi vadinamasis objektyvusis idealizmas (ir konkrečiai Marxas), mirties neįtraukdavo į filosofavimo lauką. Tarytum tas filosofas nemirs, ir tai jo nedomina. Arba tarytum jis numirs – ir būtent todėl tai jo nedomina.

Truputėlį mėgino rašyti apie mirtį Amerikos filosofai pragmatikai, pirmiausia, žinoma, Williamas Jamesas ir kiek vėliau Dewey. Bet ir vėl – tai nebuvo filosofavimas apie mirtį.

Dabar, kai pereiname prie XX amžiaus pabaigos, pasirodo, kad šito dalyko sąmoningai vengiama kaip kažko atgrasaus, būtent estetiškai atgrasaus. To, kas angliškai, ko gero, būtų įvardyta žodžiu foul – „šlykštus dalykas“.

Mes žinome, kokią didelę reikšmę mirčiai teikė budizmas, tačiau ir budizme filosofavimo apie šį fenomeną nebuvo.

Todėl dabar jus grąžinu prie šio momento: kalbėsime apie mirtį čia ir dabar. Šiandien. Nes pradėti apie ją filosofuoti tenka nuo pat pradžios. Nuo kieno pat pradžios? Nuo pat didumai žmonių dar, tiesą sakant, neaprašyto fenomeno tyrinėjimo pradžios. Fenomeno, kuris buvo išsamiausiai aprašytas fiziologiniu, biocheminiu, biogenetiniu atžvilgiu – bet nė žodžio apie tai, kas tai yra. Ir kam?

Imamės temos. Kam. Štai čia labai svarbus momentas. Apie mirtį įmanoma svarstyti filosofiškai tik visiškai perėjus nuo trečiojo gramatinio asmens „jo mirtis“, „jų mirtis“ prie pirmojo asmens.

Tokiu būdu prieinu savo pirmąjį fenomenologinį apibūdinimą. Mirtis iškyla kaip galimybė; mirties fenomenas (fenomenas „šito fakto“ – biologinio, medicininio, fiziologinio, atominio-molekulinio ir panašaus tauškalo – požiūriu) tampa fenomenu, tik kai jis buvo refleksyviai apmąstytas to, kuris apie save tiksliai žino, kad mirs.

Tai yra šitas „jis“ – jau aš. Nepriėmus šios sąlygos, kalbėti apie mirtį filosofiškai bus neįmanoma. Tai ne Ivano Ivanovičiaus, Hitlerio ar Beethoveno, o mano asmeninė mirtis. Kodėl? Apskritai kalbant, tai ir zuikiui aišku, bet paaiškinsiu. Nes iš principo šitas apibūdinimas išplaukia iš MANO refleksijos – kai aš reflektuoju, tai yra kai pakartotinai mąstau apie savo paties mąstymą. Kai mano antrinės minties, kurią sąlygiškai pavadinau refleksija, objektas yra mano paties mąstymas.

Tai mano pirmas bandomasis mano mirties apibūdinimas.

Mano vartojamas žodis „kitas“ reiškia „kitas mąstymas“. Ne tavo. O kieno – tai jau nesvarbu. Bet koks kitas mąstymas. Jokio kito „kito“, išskyrus kitą mąstymą, nėra. Visa tai kvailas šunų skalijimas, daugiausia prancūziškas. Irgi mat atrado: kitas.

Čia labai įdomus momentas. Yra toks visiškai prastas, nors ir fenomenaliai populiarus filosofas Martinas Buberis. Pagrindinio jo veikalo pavadinimas – „Aš ir Tu“, kur kito vaidmenį atliko visa žmonija ir Dievas, ir dvylika pulkų angelų. Šita abstrakcija „kitas“ viešpatavo bent jau etinėje filosofijoje iki pačios XX amžiaus pabaigos.

Kartoju: „kitas“ – tai kitas mąstymas. Bet koks kitas mąstymas. Nesupratus kito mąstymo joks mirties supratimas neįmanomas.

Ir dabar paskutinis žodžio „kitas“, apibūdinamo kaip kitas mąstymas, patikslinimas. Koks tik norite kitas: Spinozos, Abramovičiaus, arkangelo Mykolo, bet koks – dieviškas galų gale. Bet ar galiu nesvyruodamas nurodyti kurį nors mąstymą kaip kitą mąstymą? O jeigu jis… visiškai toks pat kaip mano?

Todėl čia išeitis viena: pati „kito mąstymo“ sąvoka imama vartoti intuityviai ir tuoj pat įgauna aksiomos pobūdį. Manysim, kad taip: yra mano ir yra kito. Tačiau kito mąstymas konkrečiai egzistuoja tik tada, kai jį kam nors priskiriu reflektuodamas savo paties mąstymą.

Jei ir yra koks pagrindas – grynai empirinis, kaip būtų pabrėžęs Davidas Hume’as, – tai tik manyti, kad ką jau ką, o savo mąstymą tikrai žinau – kas ir vėl toli gražu ne faktas. Veikiau mes kalbame apie galimybes ir tikimybes. Bet kai, tarkim, kartoju kažkokį kliedesį, tokį kaip Marxo „materija pirminė, sąmonė antrinė“ (beje, manau, kad šitai jam kadais prisisapnavo, ir nuo tų laikų taip ir prasidėjo: jis visgi klausėsi universitete nuostabaus Hegelio filosofijos kurso), aš tiksliai žinau, kad šito nesugalvojau ir išvis taip negalvojau. Tai kitas mąstymas. „Kitas“ – „ne aš“. Tačiau, kad pokalbis nebūtų nerimtas, mums tenka priskirti. Kitas: „taip visas sušvinkęs pasaulis galvoja“ arba „visi Filipinų gyventojai“, arba Butano, arba Rostovo gubernijos. Nesvarbu, ką čia įrašyti, kaip iššifruoti „kitą“. Svarbu, kad tiksliai žinau, jog aš ne jis ir ne jie, kai kalbu apie jį, apie ją arba apie juos.

Tai va, fenomenologinis mirties supratimas – labai paprastas: reflektuodamas savo mąstymą, mąstydamas apie savo mąstymą kaip apie kažkokią mano (dar nesakau apie „Aš“ nė žodžio) organišką būseną, aš galiu įsivaizduoti (ne žmogus, o aš) tokią savo mąstymo apie mąstymą būseną, kai… mąstymo nėra. Nėra, ir viskas! Tai yra – aš jau įpratau reflektuoti. O bus būsena, kai nebus mąstymo ir savaime nebus antrinio mąstymo, nes refleksija praras savo vienintelį objektą. Daugiau nieko nėra. Štai fenomenologinis mirties apibūdinimas. Tai yra – mintis apie mano mąstymą kaip apie nutrūkusį. Kaip apie nutrūkstantį.

Kur kas paprasčiau galvoti apie mano virškinimą kaip apie nutrūkusį, apie kraujo apytaką kaip apie nutrūkusią. Kodėl lengviau galvoti? Todėl, kad ateina koks nors baltu chalatu ir sako arba man, arba žmonai: „Smarkus kraujospūdžio kritimas, nutrūksta kraujo apytaka, pulsas – 12 per minutę, nuolat lėtėjantis.“ Tai nieko bendra su mano mąstymu neturi. „Vadinasi, – sako šitas didžiakaktis (paprastai baisūs kvailiai, kai kalba ne medicininėmis temomis), – jis greitai praras sąmonę.“

Va tai jau ne jo sumautas reikalas, o mano. Virškinimas, skrandis – jo reikalas. Norėčiau jam pasakyti, jei dar galėčiau, nes jau šviesa dėl pažeisto centrinio regėjimo nervo galvos smegenyse gęsta. O aš vis dėlto kalbu: „O štai tu, debile, patylėk. Jau tu tai nežinai mano mąstymo, ir duok tau Dieve reflektuoti savąjį.“ Tai yra šitai nieko bendra neturi su mąstymu ir apskritai su sąmonės sritimi. Visi vadinamieji objektyvūs mirties indikatoriai. Teisingiau, netgi pasakyčiau taip: jis – kitas, žmogus su kitu mąstymu, Londono universitetinio koledžo vyriausiasis kardiologas – turi visišką teisę daryti savo paties išvadas. Jis pasakys: „Gyvent jam liko dvi trys minutės.“ Čia būriuojasi kvaili giminaičiai manydami, kad tai man suteiks didžiulį malonumą.

O aš žinau, kad tai galbūt paskutinė mano turima mintis, kitos minties nebus. Tai ir yra trumpas, branduolinis – mes prie jo ne kartą grįšime – mirties apibūdinimas. Joks fenomenologinis mirties apibūdinimas už mąstymo srities ar tų objektų, kuriais šis mąstymas operuoja, rato neegzistuoja.

Svarbiausia – nesibrauti į išmanančių žmonių kompetenciją. Menu, kitados peržiūrėjau keturtomę, maždaug trijų tūkstančių puslapių (čia daugiausia darbavosi prancūzai) monografiją, kuri vadinasi „Klinikiniai mirties aspektai“. Turinys, kurį būtų galima, na, jei ne trijuose, tai dešimtyje puslapių išdėstyti. Tai visad atsitinka, kai žmonės neturi nė menkiausio literatūrinio talento. Apskritai įsidėmėkite, mergaitės ir berniukai – jei neturite jokio literatūrinio talento, jums neverta apie nieką rašyti: nei apie aukštąją algebrą, nei apie archeologiją, nei apie dramos meną, nei apie vidaus sekrecijos liaukų darbą. Kiekvienas tekstas, kad būtų realus, turi būti tam tikru mastu literatūrinis, o jei ne – veltui parašei. Gydyk sau žmones, pilvus pjaustyk, dantis rauk, bet nerašyk traktato apie dantų rovimą. (Beje, šita mintis ne mano, o viena iš mėgstamų daktaro Samuelio Johnsono minčių.)

Grįžtu prie „aš“, mirties fenomenologijos ir prie kito. Mes jau sąlygiškai sutikome su hipoteze, kad aš galiu užfiksuoti savo paties mąstymą savo refleksijoje: „Va dabar aš mąstau.“ Sugriebiu šitą mintį ir ką nors apie ją galvoju – pavyzdžiui, kad ji beviltiškai triviali ir neįdomi, – tačiau nepaisant to savo refleksijoje sugriebiu mintį kaip fenomeną, neatsižvelgdamas į objektą, tai yra į šitos minties turinį, į tai, apie ką ji. Be kokių nors etinių ar loginių vertinimų: kvaila, neetiška, puiki mintis. Kai tiesiog pereinu prie to, ką žinau apie mąstymą. Čia mąstymas gali būti apie ką nori: pokalbyje apie mirtį būtent tai yra mąstymas ir be jo objektų. Pavyzdžiui, pasiekiamas budistinėje nirodha jogoje, kai mąstymas tampa absoliučiai neobjektinis.

Ir va šičia man gali ateiti į galvą, kad yra būsena – MANO būsena, – kai mąstymo nėra. Jo nutrūkimą turbūt labai sunku sugriebti. Bet aš jau iš anksto sugriebiau reflektuodamas, aš sėdžiu ir fantazuoju.

Tai klaikiai įdomu. Tai paprastutėlė formuluotė: mirtis kaip mano reflektuotas įmanomas minties nutrūkimas. Atitinkamai, savaime suprantama – ir mano refleksijos apie mintį nutrūkimas, nes nėra daugiau ko reflektuoti.

Manau, kad šitas elementarus apibūdinimas gali būti išeities tašku. Bet tai nelengva, nes kaskart privalai padaryti išlygą: „Tai aš“, ir visiškai manęs šiuo atveju negali dominti, kas yra aš ar – savivokos prasme – kas aš esu? Visa tai jau pereina į kitos fenomenologijos sritį. Aš kalbu pirmuoju asmeniu, o tu klausyk, jei dar kalbu, ir patrauk tą bjaurų žibintuvėlį, su kuriuo dabar vaikšto chirurgai ir visą laiką tau kiša tai į ausis, tai į gerklę, tai į akis. Patrauk ir pagalvok.

Baigiamoji frazė. Dabar atminkite, kad visa tai – tik įmanoma. Tai yra šitas mirties apibūdinimas – tai apibūdinimas to, kas GALI įvykti, ir jokiu būdu ne apibūdinimas to, kas jau įvyko ar vyksta dabar. Nes mes galime kalbėti apie konkrečią mintį, kurią sugriebėme tik tokiu būdu: „Štai tokia mintis, mano, aš žiūriu.“ Įdomu, kad kai kuriose jogose visada naudojami laikrodžiai ar jų pakaitalai – smėlio laikrodžiai, saulės, – kad padėtų fiksuoti.

Nepamirškite – aišku, jei jūs tai praktikuojate, – kad visi artėjančios ar jau atėjusios mirties fiziniai požymiai nepatenka į jūsų mąstymo sritį. Aišku, ar ne? Mąstymas galvoja tik apie mąstymą: o šit jis baigiasi.

Manau, kad pirmieji mirties supratimo bandymai buvo atlikti kažkur tarp IV ir III amžiaus prieš Kristų Gango slėnyje būtent kaip šito nutrūkimo treniruotė. Viena iš aukščiausių budistinės jogos pakopų vadinasi „mąstymo nutraukimo joga“. Kai jūs tokiu būdu mirštate.

„Новое литературное обозрение“, 2010, Nr. 101

Vertė Rūta Birštonaitė