Ei varnalėša!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Sausio 3, ketvirtadienis

Iš vakarykščios

Ties atstatomais Valdovų rūmais, troleibusų stotelėje, pamačiau vaikštant žmogų, gunktelėjusį, žilą. Aš sunkiai tempiau 15 „Dieviškosios komedijos“ knygų. Kaip nešulinis arklys… Anas plika galva, t. y. be kepurės.
Ogi kunigas Svarinskas! Kiek metų nesimatėm! Kilstelėjau kepurę ir pasisveikinau, jis linktelėjo. Vargu bau pažino.
Vokietijoje, tada dar Vakarų… Vysbadene – 1989-ųjų gegužę.
Beveik 20 metų! Pažinojau ir daugelį jo kartos amžinatilsių – Č. Kavaliauską, K. Vasiliauską, dabar jau sunkiai sergantį V. Aliulį. Kiekvienas vis kitoks… Ką jis dabar pagalvoja apie S. G., andai tikėjęs, jog iš manęs išeis „didelis politikas“… Poezija, regis, jam visai svetima. Jis ir liko kariško mentaliteto kunigas.
Jau esu rašęs, kaip susijaudinęs sutiko mus tada, kai nuvažiavom jo aplankyti pas brolį, prie ežero netoli Ukmergės, sodyboje ant kalniuko. Buvo išvargintas, kalbėti pradėjęs bemat verkaudavo. Kiek jam dabar? Aštuonios dešimtys ir – penkeri? Seminariją baigė 1945-aisiais (?). Tai kiek metų galėjo turėti?
Tada (1988 m.) sakė:
– Išėję iš seminarijos, mes visi žinojom: mūsų kelias į mišką (ne į bažnyčias – S. G.).
Karo kapelionų kelias. Kareivių kunigai – išpažinčių klausytojai, nuodėmių atleidėjai, laidotojai… Paskui lageriai, lageriai. Bažnyčios kelias, kalėjimų. O vaikšto žvitrus ir rausvutis – 85-erių jaunuolis!
Kiti jau išlaidoti.

Kūrybos kelionės

Bronius K., kuris paskambina kartkartėmis. Šįsyk pranešė, kad „Paskutinės pagonių apeigos“ nukeliavo į Olandiją ir (kas įdomiausia) – į Čilę. Įdomu, ką žmonės mano? Tikriausiai mielai klauso, kaip, tarkime, mes Lotynų Amerikos muzikos.
Dėl visų tų kelionių kalčiausia viena suomių studija, įrašiusi ir „Apeigas“, ir „Epitafiją praeinančiam laikui“. Viskas lietuviškai.

Carolus Linnaeus (1707–1778)

Didysis švedų botanikas, kurio jubiliejų šiemet mini pasaulis. Mes rašydavom paprasčiausiai – Karlas Linėjus. Žymiausias jo veikalas „Systema naturae“, lotynų kalba. Čia jis pirmasis pasaulyje aprašė ir suklasifikavo daugybę augalų ir gyvūnų rūšių. Nors neigė evoliucijos teoriją, į senatvę buvo linkęs ją pripažinti ir augalijos pasaulyje. Padarė didelę įtaką Ch. Darwinui.
Prisimenu jo didžiulę augalų kolekciją Upsalos nacionaliniam muziejuje. Švedai mėgsta pajuokauti, kad buvo pasipūtęs kaip reta.
– Kaip sakoma, iš tų, kurie nemiršta… iš kuklumo.

Posakių suaktualėjimas

Moteris, dirbanti Londone:
– Savam krašte ir tvoros žydi!

Sausio 4, penktadienis

Apie Arvydo Š. požiūrį

Jo filosofija atmeta pas mus vienu metu itin populiarią mintį, esą „menas yra žaidimas“. Tiesą sakant, jis kitaip žvelgia į Būtį. Pati Būtis jam yra dar viena Niekio forma, o žaidimas – linksmybių pavidalai.
Taigi vienoje diskusijoje priešingavęs pirmajam požiūriui, būčiau teisus. Tada sakiau, kad, pavyzdžiui, N. Gumiliovas, paskutinį savo eilėraštį išraižęs kalėjimo kameros duryse, nieko nežaidė.
Testamentas nėra žaidimas. Iš lietuvių poezijos toks eil. galėtų būti J. Janonio „Ave, vita…“ Tai atsisveikinimas su gyvenimu, viena iš Būties formų.

Eilutės, kurias pasivagiu

Ir aš norėčiau atverti langelius žmonių bažnyčiose, smegenyčiose… Vabzdys kiša koją iš gintaro, vabzdys kiša koją užantyje (L. J. pusė).
O paskui, kai užaugam, širdys skyla per pusę, skyla per pusę. Mūsų skylės skyla per pusę.
Kalba semiasi informacijos iš mūsų galvų, iš mąstymo. Apie juodąsias skyles galim spręsti iš energijos, kurią spinduliuoja jos pačios.

Apie pozityvą

Mūsų žmones vis ragina nenusiminti – mąstyti pozityviai… Man gi užtenka vieno pozityvaus daikto – vilties lašo. Jis ir sudaro visą esatį. Arba evangelinio tikėjimo, kuris yra dydžio „sulig garstyčios grūdu“.
Dabar sakytume – rapso!

Iš gyvenimo

Apie vyrą ir moterį, kurie susipažino Kijeve, gyveno Maskvoje, susituokė, augino dukrą. Paskui moteris įniko gerti, vyras pasiėmė dukrą ir išvažiavo į tolimą kraštą. Ten dukra užaugo, vyras vedė, Maskvoje likusioji – irgi. Abu turėjo naujas šeimas. Ilgainiui antrųjų šeimų antrosios pusės pasimirė. Moteris liko su nauja dukra, ši (kaip ir pirmoji) apsigyveno Londone.
Moteris, metusi gert, įniko rašyt. Vyras buvo pirmasis jos romanų skaitytojas, abu ėmė susirašinėt. Vieną vasarą moteris gavo SMS: „Gal galėtume gyventi iš naujo?“ Kiek palaukusi atrašė:
– Nueik į turgų ir nusipirk 64 kg mėsos.
Vyras (mobiliuoju):
– Kam tiek daug?
Moteris (mobiliuoju):
– Nusilipdyk moterį, įspausk skylę ir naudokis!
Vyras:
– Na šito iš tavęs tai jau nelaukiau! Juk taip gražiai susirašinėjom?!
P. S. Skaičiau andai (bene A. Maurois?) apie pašnekesius: moterų mąstymas primena dujų debesį. Iš pradžių plaukia gerai, paskui ima sklaidytis į kuokštus ir nežinai, kurion pusėn pasuks…
Tuo metu girdžiu dainuojant (vyriškas balsas):

Nekenčiu, bet neatstumiu,
Nemyliu, bet kviečiu,
Mes išgersim šį vakarą
Taurę vyno kartu.

Tik knygose žmonių jausmai vienaplaniai, gyvenime viskas pramaišiui, keisčiausia, kad kokia nors tikra ar tariama meilė gali pleventi tuo pačiu metu, kai ir geležinė neapykanta. Tą patį mirksnį!

Sausio 5, šeštadienis

Apie mirtį – kasdieniškai

Šįryt Algis B. papasakojo apie Alfonso M. mirtį – garaže. Mašinos ratas buvo nuleistas, A. pasilenkė ir… sukniubo ant kapoto. Taip rymantį jį pamatęs Vytautas B. Iškvietė greitąją, buvo jau sustojusi širdis.
Kol atvažiavo, sutvarkė „popierius“, A. dar apie trejetą valandų išgulėjo ant šalto cemento.
Kad ir kaip gailėtum, o tokia mirtis yra gera – mažiausiai rūpesčių teikianti!
Gimęs 1929 m., taigi – arti 80-ies. Lankydavo sergantį Algį ir niekad sveikata nesiskundė. A. dar pridūrė, kad jo (A. M.) giminėj visi jauni mirę, Alfonsas tvėrė ilgiausiai.
O rengėsi važiuoti į gimtinę (netoli Daugų), kur tėvai palaidoti.

Mano dievas mane užstoja

Laimingas yra lapės vejamas kiškis tada, kai priekyje mato lokį… Kiškis neria už jo ir sustoja. Lokiui kiškis visai nerūpi, o jeigu į jį lekia arši lapė, tai jau lokys netylės…
Įsivaizduokite kiškį, kuris rodo dantis, užlindęs už lokio subinės!
– Na, na! Pažiūrėsim dabar, kuo visa tai baigsis!

Pirmasis genocidas žemėje

Jis įvyko tada, kai kromanjoniečiai – viena protinga mūsų protėvių rūšis – išnaikino kitą – neandertaliečius…
Kartais pagalvoju: galgi ne visus? Gal kas nors iš antrųjų „pasislėpė“ – miegojo, žvejojo?.. Vargu bau! Jie juk labai skyrėsi savo išvaizda. Ne tądien, tai „ant rytojaus“…

Turtuoliai ir vargšai

Kai padugnės tampa hierarchais, prasideda kruvinos bakchanalijos. Pažemintieji keršija už patirtas patyčias ir orumo pamynimą. Visiems.

Posakiai

– Tiek daug šalių ir taip mažai laiko! – kitados kartodavo Napoleonas.

Savo paties paguodai

Iš G. K. pasisakymų:
– Rašytojas negali ilgai išbūti su nugalėtojais…
Tai tinka ir man. Vienu metu buvau su jais, dabar jau suvisam esu nublokštas būti su pralaimėjusiais.

Sausio 6, sekmadienis

Studentų dainos

Kaune girdėtoji, Žaliakalny – su priedainiu, jei kas:
– Krambambulį, krambambulį, ta ta!
Pasirodo, vokiškai tas žodis reiškia ne ką kita, o degtinę, užpiltą ant vyšnių kauliukų…
Studentų gėralas.
Viską sustiprina skambėjimas!

Keiskime požiūrius

Idealus reikia turėti, sykiu – suvokti plyšį, atstumą, nuotolį. Idealai ir gyvenimas… Nėra didvyrių. Dideli žmonės turi didelių įskilimų – kaip porceliano ąsočiai.
Ir tobula mašina (jei tokia yra) gali įslysti į griovį.
Žmogus nuo mažens turi savo maksimas. Nusivylimo, dramų ir tragedijų priežastis čia ir glūdi. Tikrovė ima rodyti jam savo grimasas.
Pozityvus nusiteikimas padeda kapstytis iš gyvenimo dugno. Pažinti, suvokti, išgyventi – atsiriboti, užsimerkti ir eiti pirmyn.
Kol nugriūsi ant mašinos kapoto… Arba tave sutraiškys moderniausieji dantračiai, sugriebs koks virusas, liga, nesėkmė. Jei ne tave, tai tavo aplinkos žmones.

Susimąstymai

Šiaip pagalvojimui: ar būta tautos, genties, bendruomenės, kuri šioje žemėje savo dievu nelaikė Saulės? Negarbino žvaigždžių? Nesižavėjo lakštingalomis, vieversiais, gulbėmis?

Autodidaktai

Antropologijoje – aš irgi! Bet man l. svarbu, pavyzdžiui, ar tikrai kromanjoniečiai išnaikino neandertaliečius? Antrieji pasirodę po pirmojo apledėjimo, pirmieji – gyvenę prieš apledėjimą…
Ir tie, ir tie atrasti Europoje, čia vienuose urvuose, čia kituose. Teisingiau – jų kaulai, kaukolės etc.
O kaip kokioje nors Kinijoje, kurios istorija žymiai toliau siekia? Ar jie irgi turėjo apledėjimų?