Atskleista šilko juostos paslaptis

BIRUTĖ ŽEMAITAITYTĖ

Iki šiol neišsisklaidančią polemiką yra sukėlęs lenkų kalbininko ir literatūros istoriko, Vroclavo universiteto profesoriaus Władisławo Nehringo straipsnis pavadinimu Ein altes Denkmal der litauischen Sprache („Senas lietuvių kalbos paminklas“), 1889 m. išspausdintas tęstiniame mokslo žurnale Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen („Indogermanų kalbotyra“). Jame W. Nehringas pateikė Saksonijoje, Dresdeno mieste, rastoje šilko juostoje išaustą lietuviškos dainos posmą:

ANO 1512 PAS MAMUZES AUGAU WARGA NEZINOJAU PO DARZITI WAIKSZCZODAMA WAINIKITI PINAU EIAU ISZ DARZICZE DARZA MARTA MERAU PUOLE MANA WAINIKITIS NU MANA GALMUZES MANA

Tiek pateikėjas W. Nehringas, tiek jį komentavęs vokiečių kalbininkas, etnografas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Adalbertas Bezzenbergeris neabejojo to teksto ir juostos autentiškumu bei senumu. Taigi šis išaustasis dainos posmas imtas laikyti seniausiu lietuvišku tekstu. Vis dėlto greitai kilo abejonių, ar nesuklysta audžiant datą. Šią mįslę yra įminęs knygininkas, kultūros istorikas profesorius Vaclovas Biržiška. Straipsnyje „Seniausių lietuviškų raštų ir tekstų beieškant“ (pirmoji publikacija 1953 m. JAV) jis aiškina, kad juosta didžiosiomis spausdintinėmis lotynų abėcėlės raidėmis iš tiesų išausta Prūsijoje. Audėja, be jokios abejonės, buvo neraštinga, nes raidė W keliose vietose išausta apversta (vietoj MARTA, GALMUZES turėtų būti WARTA, GALWUZES). Matyt, raidės buvo iš kažin kokio spausdinto teksto iškirptos ir sudėliotos audėjai prieš akis. Raidė W atsitiktinai apsivertė, ją taip ir išaudė. Dėl tokios pat priežasties audėja galėjo neteisingai išausti ir antrąjį datos skaitmenį: nemokant rašto 5 supainioti su 8 ne taip jau sunku. Pagaliau dar keli argumentai, neigiantys juostos senumą. XVI a. pradžioje nei Didžiojoje, nei Mažojoje Lietuvoje lotyniškomis raidėmis spausdintų knygų nebuvo – tiek protestantų, tiek katalikų raštai iki XVIII a. vidurio spausdinti gotiškais rašmenimis. Juosta ne lininė, o šilkinė: XVI–XVIII a. austos lininės juostos, o atvežtinis šilkas paplito tik XIX amžiuje. Vadinasi, ji galėjo būti išausta XVIII ar net XIX a. Tad sumaištį sukėlusi data 1512 greičiausiai turi būti 1812.

Klaipėdiškis Mažosios Lietuvos Bažnyčios ir mokyklų istorikas daktaras Albertas Juška monografijoje „Mažosios Lietuvos mokykla“ (2003) rašo, kad neaiški taip pat žodžio MERAU reikšmė. Jis spėja, kad tai gali būti iškreipta jaustuko jerau < jergau forma. Žemaičiai dūnininkai neretai prasitaria: jerau muna, jerau tava, kyk tas pliumpis mun kaštava.

Mano galva, tai paprasčiausias žodis vėriau (verti, atidaryti vartus). Taigi pats tekstas skambėtų taip:

ANO 1512 PAS MAMUZES AUGAU WARGA NEZINOJAU PO DARZITI WAIKSZCZODAMA WAINIKITI PINAU EIAU ISZ DARZICZE DARZA WARTA WERAU PUOLE MANA WAINIKITIS NU MANA GALWUZES MANA