Apie žaidimą tamsos paribiuose
DALIA ZABIELAITĖ
Monika Fagerholm. Amerikietė mergaitė. Romanas.
Iš švedų k. vertė Mantas Karvelis. V.: Gimtasis žodis, 2010. 688 p.
Šiuolaikinė skandinavų literatūra turi tam tikrą savybę, kuri kai ką labai žavi. Kuri, kaip šis romanas, netgi prestižiniais skandinavų prizais apdovanojama. Ta ypatinga savybė savaime išryškėja platesniame kitų šiuolaikinių romanų kontekste, ne tik skandinaviškų. Kokia ji? Tai tamsaus tremendum adoracija, t. y. literatūrinis žaidimas hermetiškoje baisingumo erdvėje. Tikrai nesakau, kad visa šiuolaikinė skandinavų literatūra yra tokia. Tikrai nenoriu šios turtingos literatūros juodinti ar siaurinti. Juk visai kitokį įspūdį palieka garsūs šiuolaikiniai skandinavų rašytojai, pvz., norvegas Peras Pettersonas ar švedas Torgny Lindgrenas ir kt., iš vertimų jau pažįstami lietuvių skaitytojams. Vis dėlto skandinavų literatūros nebūtinai centre, gal kažkur pakraštyje yra tas kai kam imponuojantis literatūrinis žaidimas tamsioje baisingumo erdvėje.
Būtent kaip toks žaidimas yra parašytas šis trečiasis Suomijoje gyvenančios, bet švedų kalba kuriančios garsios šiuolaikinės rašytojos romanas „Amerikietė mergaitė“ (2005). Tai netipiškas ir, kaip paaiškės vėliau, ne itin intriguojantis trileris arba crime mystery. Tiksliau sakant, tamsi istorija apie kelias mirtis, apgaubtas mįslingumo šydu. Romano literatūrinė tikrovė yra Suomijos krašto Trakteno miškai, pelkės, dumblini ežeriūkščiai, tirštėjanti tamsa, nedideli nameliai ir čia įvykusios žmogžudystės bei savižudybės. Jau pirmuose šešiasdešimt – labiausiai intriguojančių ir stilistiškai vykusių – romano puslapių pasakoma, kas atsitiko: ežere nuskendo amerikietė mergaitė Edė de Vair (išvaizda truputį primenanti hipę), ūkiniame pastate pasikorė jos draugas devyniolikmetis Bjornas, paskui vieną tamsų lapkričio vakarą ant uolos nusišovė šešiolikmetė Dorisė. Tai virtinė įvykių, su kuriais toje aplinkoje „ilgam išnyks prasmė ir sveikas protas“ (p. 37).
Romano pradžioje intriga kuriama įvardijant tuos mįslingus įvykius, o paskui, kaip tikiesi, turėtų atsiskleisti jų peripetijos ir detalės. Bet šiame romane neatsiskleidžia, nes tai netipiškas trileris. Priešingai, čia sąmoningai iki galo neatidengiama paauglių mirčių paslaptis, taip parodant, kad tie tamsūs įvykiai iš esmės yra nepaaiškinami. Pasak rašytojos, „yra dalykų, kurių nesuprasi. Nuo to, kad bandai juos perprasti, geriau nepasidaro“ (p. 318).
Romane tvyranti tamsaus mįslingumo atmosfera tai sutirštėja, tai išblėsta. Ji kuriama pateikiant vieną kitą mįslingą užuominą, paskui lėtai naratyvą rutuliojant ir vis atidėliojant to tamsaus mįslingumo dalinį įminimą. Deja, atidėliojant taip, kad sunaikinama intriga. Tamsaus mįslingumo atmosferą kurianti įtampa stipriausia tik romano pradžioje. Paskui ji susilpnėja ar visai išnyksta. Ypač staigiai nutrūksta, kai prasideda nauja istorija apie naujos pagrindinės veikėjos Sandros ir jos tėvų Lorelei Lindberg ir Olandiečio šėliojimus Alpių slidinėjimo kurorte bei vėliau nusipirktame namelyje prie ežero Traktene. Nors kažkur fone vis išlieka klausimas: kaip ir kodėl anos žmogžudystės ir savižudybės įvyko? Jei leidiesi šio klausimo vedamas, tai skaitydamas šį beveik septynių šimtų puslapių romaną (kaip „Baigiamajame žodyje“ rašo autorė, pirmąją iš dviejų pasakojimo dalių) ilgai kankiniesi nesulaukdamas atsakymų. Ir tik 617 puslapyje sugrįžtama prie amerikietės mergaitės Edės de Vair skendimo istorijos. Kas ištvers iki šio puslapio, vis tiek neras pritrenkiančio mįslės įminimo.
Atrodo, rašytojai labiau rūpi kitkas: žaisti tamsiu baisingumu, kuriant hermetišką literatūrinę erdvę. Toje erdvėje nedaug gyvos egzistencinės problematikos. Gal tik leitmotyvinis vaizdavimas „mirties kerų tokioje jaunystėje“ (p. 11), tų tamsių paaugliškos sąmonės paribių, kurie it ežero gelmė įtraukia herojus ir skaitytojus. Rašytoja skaitytojus vedžioja po anomališkos paauglystės labirintus, tamsius ir kažko gyvybiškai svarbaus netekusius. Romano literatūrinė tikrovė ir yra tos tamsios sąmonės kraštovaizdis, kuriame pasireiškia ir kai kas paranormalaus ar, kaip rašoma knygoje, antgamtiško. Tai „poltergeisto fenomenas“, kuris „būna tada, kai nekaltas vaikas yra pakankamai ilgai skriaudžiamas ir, kad iškęstų, išsiugdo antgamtinius gebėjimus. Gebėjimus matyti daugiau nei tai, kas egzistuoja, [...] matyti tai, ko daugiau niekas nemato“ (p. 187).
Šio romano hermetiška literatūrinė tikrovė neturi daug socialinio gyvenimo detalių. Bet svarbi viena pagrindinė XX a. 7–8 dešimtmečių savybė: tarptautinis naujamadiškas jet-set gyvenimo stilius, kuriuo gyvena paauglės Sandros tėvai. Tai laisvas gyvenimo būdas, neįpareigojantys (ir grupiniai) seksualiniai žaidimai, kuriuose dalyvauti leidžiama ir vaikams. Beje, šis gyvenimo būdas, kaip trumpai užsimenama romane, net turi savo infrastruktūrą (pvz., poilsiavietes Alpėse, JAV ir kitur). Negali sakyti, kad romane rašytoja aukština šį gyvenimo būdą. Veikiau parodo, kaip paauglių sąmonėje jis gimdo pavojingą tamsą.
Pagrindiniai romano veikėjai – keli anomališki jet-set laikotarpio paaugliai – lyg ir implikuotų, kad tai esąs romanas jaunimui. Bet ar šis romanas nėra jaunimui per tamsus? Per tamsus ir gal truputį senamadiškas yra tas sužalotos paaugliškos sąmonės perversiškumo, kaip rašoma knygoje, kone velnioniškumo vaizdavimas. Rašytoja įtraukia kelias smulkesnes temas: jaunimo akceleracija, pirmoji seksualinė patirtis, homoseksuali patirtis, girtų haliucinacijos, perversiški paauglių žaidimai, atskiro paaugliško pasaulio kūrimas kartojamais popdainų žodžiais (pvz., amerikietė mergaitė dainuodavo dainą, su kuria paskui savo išgyvenimus susieja dvi geriausios draugės trylikametės Sandra ir Dorisė: „Niekas visame pasaulyje nepažinojo mano rožės, išskyrus mane pačią“ ar „Aš esu svetimas paukštis. Ar tu irgi?“).
Šio romano hermetiška ir tamsi literatūrinė tikrovė yra sukonstruota itin racionaliai ir šaltai, pasitelkus kapotą, telegrafinį stilių. Toks stilius, atrodo, labiau tiktų trumpam, koncentruotos prasmės romanui. O šiame romane prasmės tirštumo kaip tik nėra. Romano pradžioje užsimezgusi mįslingų mirčių intriga ilgainiui nutrūksta ir pavirsta ištęstu siužetiniu vyksmu apie tamsų sąmonės nieką. Pernai lietuviškai išleista danų rašytojo Peterio Høego „Tylioji mergaitė“, tikrai kitoks romanas, yra silpno siužeto – fragmentiško tarsi minčių trupiniai. O štai šio Monikos Fagerholm romano siužetas aiškus, bet perdėm ištęstai varijuojantis tą patį tamsų sąmonės nieką.
Teko skaityti, kad romanas, be kita ko, rašytas turint intenciją ne tiek parašyti knygą apie kažką, kiek tiesiog rašyti. Skaitytojams demonstruoti mėgavimąsi pačiu rašymu. Čia, kaip romane netiesiogiai užsimena rašytoja, esama daug to, kas nereikalinga, daug „vietos laisviems siūlams“, nes toks „yra ir pats gyvenimas“ (p. 393). Ir tikrai romane daug į niekur vedančių epizodų, daug šalutinių personažų, o pagrindinių veikėjų istorijos lieka neišplėtotos (pvz., amerikietė mergaitė, apie kurią tarsi ir sukasi naratyvas, tėra labai efemeriškas personažas). Tačiau romano įspūdingo ilgumo (kuris trilerio žanrui lyg ir nelabai tiktų) negali traktuoti kaip rašytojos nemokėjimo suvaldyti medžiagą. Rašytoja sąmoningai ištęstai kalba apie tamsų sąmonės nieką, parodydama, kad gebėjimas taip kalbėti yra literatūrinė vertybė. Kitaip sakant, tai postmodernus literatūrinis žaidimas šiuolaikinių literatūrinių madų paribyje.
Lietuviškas vertimas gerai perteikia telegrafinį rašytojos stilių, tamsaus mįslingumo atmosferą. Reikia tik stebėtis vertėjo ištverme braunantis per nuobodžiai ilgą ir grėsmingą romano tamsą. Kas moka užsienio kalbas, tam bus suprantami angliški, vokiški ir lotyniški sakiniai, popdainų žodžiai, kuriais gyvena romano paaugliai (pvz., „Take a walk on the wild side“ (p. 82) ar „Hang down your head Tom Dooley. Poor boy you’re bound to die“ (p. 219). Gal būtų buvęs geras sprendimas tuos sakinius išversti išnašose. Čia nekalbu apie tas vietas, kur romano tekste rašytoja pati tokius sakinius paaiškina. Beje, romane pavaizduota amerikietė mergaitė nuskendo apsirengusi raudonu plastikiniu lietpalčiu. Tad fotografiškai iliustratyvus lietuviško leidimo viršelis toks galėjo būti iki galo – į ežerą šokančią mergaitę su maudomuku reikėjo apvilkti raudonu lietpalčiu.
Taigi žaisti su tamsos ir baisingumo galiomis šiandien vis dar madinga. Kam patinka ši mada, tą tikriausiai sudomins šis niūrokas romanas. Čia nekalbėsiu apie tai, kad taip žaidžiant galima ir prisižaisti. Tik pasakysiu, kad tikrasis tremendum paprastai yra fascinans, t. y. baisingumas keri ir kartu sukrečia bei verčia nuščiūti. Šiame romane, priešingai, jis nei keri, nei sukrečia, tik monotoniškai ir, beje, galingai kursto sąmonės tamsą. Tai perversiškas, gal kiek šėtoniškas baisingumas. Štai toks ezoteriškas romanas.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“
