Visi laiškai – žirafos*
Labas labutis, kronopai kronopai, pats geriausias, pats didžiausias, pats šauniausias, pats tvarkingiausias, pats mandagiausias ir pats stropiausias iš visų vaikų!1
Pridėkim, kad Boni ir Klaidas tau per daug krikštatėviai ir jiems per daug gyvenimas verda, kad tu nežiūrėtum, kas dedasi ant pasaulio viryklių.
Pridėkim, kad Salvadoras Dalí man per daug tėvas, o aš pernelyg jo dukra, kad man ūsai augtų, ir sakau jam vis stop. Pridėkim, kad tu per daug sūnus, kad tau ūsai neaugtų. Leisk man iki rytojaus užmiršti ūsus ir man niekas neprikiš, kad rašau apie ūsus.
Dabar galim išsiaiškinti, ką pridėjau aš ir ką pridėjai tu, galim išsiaiškinti kiekvienas sau atskirai, nes aš pati nežinau, ką reikia sakyti kartu, gal ir žinočiau, ką sakyt, jei apalpčiau, iš galvos išsiimčiau tris rutulius ir tapčiau ilga ilga – trijų kambarių ilgumo.
Judu link laiško pradžios ir niekaip neužbaigiu tos pradžios. Mikliai pasakysiu, kad priešaky sukuistas kilimas, iš kurio ateina batuotas stalas ir suka chaosus, pradėjau klaidžioti spėlionėse, kodėl vis pametu galvą žiūrėdama į batuotus stalus ir šaukiu kaip gyvas stalas. Šaukiu kaip gyvas stalas, nes šiame gyvenime yra skulptūrų ir dabar sėdžiu ir priklausau statuloms, nes, prižadu, aš nejudu, ir pavyksta, blogiau ar geriau.
Autorės nuotrauka
Įsivaizduokite strutį su raginiu arbatinuko dangčiu ant galvos, dviratį, suplotą tarp dviejų mašinų ir sulankstytą, negražiai nuplėštą lipduką, kur vyrauja nešvari violetinė spalva ir kažkoks traškėjimas.2
Įsivaizduokite mano dvasingiausią piešinį – žmogų be nosies, visą nosių šalį, visus Dovydus su nosim, mane su nosim, šimtą prakąstų obuolių ir žodį Dovydas, įsivaizduokite susuktą ligos vyrą ir tris žmones šalia jo – moterį, moterį ir vyrą, ir kad jį pabučiuoja ne tos moterys, o Juozas Aputis.
Priimkite, gerbiamasis, mano prakąstus obuolius ir dvasingiausią piešinį – žmogų be nosies.
Stveriuosi už šių batuotų stalų, arbatinuko dangčių, už suplotų dviračių, už žmogaus be nosies, o tu sėdi užsimerkęs ir taip dvasingai, atrodo, kad viduje turi šešiolika daiktų, višta ne daiktas. Siaubingos Milžiniškos Būtybės reikštų antis arba vištas, nors nereikia atmesti galimybės, kad tai iš tiesų yra žmonės.3
Gal tu irgi vaikystėj sėdėjai ant laiptų su auksiniu triko ir dūkai, varteisi, kutenai vištas, o į visą dūkimo verpetą įsiterpė dėdė su dangaus pasiuntinio mantija – „višta ne katė ar šuo, kad žaistum“. O tu glostei, nesusitvarkei su vištom, nes „jos kaip žmonės, tik ausyčių neturi“. Žinoma, jei gerai įsižiūrėsime į vištas, pamatysime, kad ausų joms ir nereikia, nors kai koks nors žmogus nusprendžia, jog jam nereikia kairės ausies, ir ją nusipjauna, žmonės stebisi. Bet jei gerai įsižiūrėsime į šį žmogų, pamatysime, kad kairės ausies jam nė nereikia.
Kad pravirktumėte, sutelkite vaizduotę į save patį, o jeigu jums tai pasirodys neįmanoma todėl, kad esate įpratę tikėti išoriniu pasauliu, pagalvokite apie antį, aplipusią skruzdėlėmis, arba apie tas Magelano sąsiaurio įlankas, į kurias niekada niekas nepatenka.4
Dėl Vincento van Gogho kėdės su palikta pypke! Kas paliko mane ant kėdės su lape, žinote, kėdė turi pavadinimą, kėdė turi tris dešines ir vieną kairę koją, kėdė turi kažkokią nelabai lapę ir kažkokį nelabai žmogų, kambarys atsiduoda nelabai žmonėm ir nelabai lapėm, jie užima svarbią vietą ant kėdės ir visi seka paskui nelabai lapės, nelabai žmogaus ausį.
Ar aš kada nors su savo lape nulipsiu nuo šios kėdės?
_____________________
* Visi pažymėti sakiniai paimti iš Julio Cortázar, Kronopų ir garsenybių istorijos, iš ispanų kalbos vertė Jordana Gonzalez ir Diana Matikonytė, V.: Alma littera, 2008.
1 Iš „Princo auklėjimo“, p. 71.
2 Iš „Kazuaro portreto“, p. 51.
3 Iš „Geografijos“, p. 43.
4 Iš „Instrukcijos, kaip verkti“, p. 6.
