Tamsi ramybė

RŪTA JAKUTYTĖ

Tik įėjus į Vilniaus paveikslų galeriją, pasitinka nauja Romualdo Vaclovo Paškevičiaus tapybos paroda „Ramus žvilgsnis į kasdienybę“. Ji ypatinga tuo, kad, kaip pranešime spaudai teigia parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė, „atveria netikėtą, ilgus metus puoselėtą tapybos erdvę“. Galerija sudaro galimybę pažvelgti į įvairius tapytojo kūrybos laikotarpius ir dar nematytus, asmeniniame archyve saugotus paveikslus, nes parodose anksčiau buvo eksponuotos tik kelios drobės, o geriausių darbų tapytojas nepardavinėjo.

Kalbėdamas parodos atidaryme autoriaus draugas rašytojas Mykolas Karčiauskas akcentavo, kad dailininkas visada didžiavosi ir neslėpė, jog gimė Krinčine, Pasvalio rajone, ir mylėjo savo gimtinę. Šie teiginiai pasitvirtino tik įžengus į parodų salę – paveiksle „Krinčinas“ (1995) atsiskleidžia švelnus, nors ir tamsokas, koloritas, daug dėmesio skiriama gamtos detalėms, o drobėje „Krinčino lygumos“ (1995) su meile vaizduojami mažyčiai, tolumoje boluojantys gimtojo kaimo trobesiai, tarsi atiduodama duoklė gimtajam kraštui.

Be kaimo tematikos, galima išskirti ir kitą ryškią Paškevičiaus kūrybos kryptį – Vilniaus senamiestį, kurio vaizdai atspindi artimą dailininko santykį ne tik su gamta, bet ir su miesto kultūra. Sodriai raudona spalva nutapytoje „Vilniaus panoramoje“ (1991) ryškiais ugniniais potėpiais stengiamasi aprėpti urbanistinį sostinės peizažą – čia atsiskleidžia ir įdomi Karčiausko pasakyta mintis, kad Paškevičiaus tapyba suformuota pokario gaisrų. Dailininko vaizduojami senamiesčio namai griežtų formų, tapyti ekspresyviais potėpiais. Kai kuriose drobėse pastebimos perspektyvos klaidos („Vilniaus kiemai II“, 1989), darančios vaizduojamus pastatus ne visai tikroviškus, bet gyvus. Tokia maniera išduoda dailininko spontaniškumą, taisyklių nesilaikymas tam tikra prasme pabrėžia darbo vienkartiškumo vertę.

Romualdas Vaclovas Paškevičius. Natiurmortas kaime. 1973

Pamačius pirmuosius iš eksponuojamų trisdešimt keturių paveikslų, norisi užginčyti parodos pavadinimą – ekspresyviuose peizažuose, statiškose miesto panoramose sunku atrasti minimą ramybę. Tačiau labiau įsigilinę pamatome, kad ramus tapytojo žvilgsnis į kasdienybę perteikiamas ne atlikimo technika, o tamsiu šiltu koloritu, senų vienišų Vilniaus namų ir gimtojo kaimo trobesių, kurie atliepia ir dailininko dvasinę būseną, vaizdavimu.

Būtina atskirai pakalbėti apie dailininko kolorito specifiką – apžvelgę parodą, pamatome savotišką kūrėjo santykį su šviesiomis spalvomis. Daugumoje drobių dominuoja tamsa, suteikianti paslaptingumo, savito vietovių mistifikavimo ir romantikos prieskonį. Paveiksluose vengiama šviesių atspalvių, dangus nuo medžių ar pastatų skiriasi tik subtiliais rusvais pustoniais, tai ryškiai matoma drobėse „Juodas namas juodame fone“ ar „Miestas naktį“ (1999). Galima daryti prielaidą, kad Paškevičius tokius ryškius tamsių spalvų kontūrus naudoja būtent pagrindiniams objektams išryškinti. Drąsios juodų spalvų linijos atskiria pirmąjį planą nuo fono ir suteikia vaizduojamiems objektams ryškumo ir statiškumo.

Į akis krenta kūrinių atlikimo įvairovė – kai kurios drobės ekspresyvios, neramios, atliktos kiek gruboka technika („Seni namai“, 1996; „Juodas namas juodame fone“), kitose kruopščiai ištapyti debesys, preciziška, realistinė maniera („Krinčino lygumos“). Iš bendro konteksto išsiskiria ankstyvojo laikotarpio „Laivai“ (1976), nes tapyta šaltomis mėlynomis spalvomis, mažai tapybiškumo, ekspresijos. Taip pat kiek kitoniški ir Paškevičiaus natiurmortai – juose nevengiama šviesos, tačiau ryški balta spalva rėžia akį, ji pateikiama gryna, taip nusižengiant tapybos taisyklėms („Natiurmortas su žuvimi“, apie 2005; „Natiurmortas kaime“, 1973). Kita vertus, tokia maniera sukoncentruoja dėmesį į vaizduojamus daiktus, o kontrastas paryškina griežtas formas.

Iš pažiūros paprasti paveikslų siužetai – kaimo, gamtos vaizdai, natiurmortai, senamiestis – atskleidžia savitą tapytojo santykį su pasauliu. Švelnių rudų ir rausvų spalvų dermė verčia atkreipti dėmesį ne į patį objektą, o į ryškią, dvasingą dailininko saviraišką, užgožiančią ir Vilniaus vaizdus, ir gimtąjį Krinčiną. Svarbiausia čia – juose perteikta romantikos, paslaptingumo ir tamsa alsuojančios ramybės sąveika.