STASĖ LYGUTAITĖ BUCEVIČIENĖ. Eilės

Rudenio vakarą liūdną,
Rudenio vakarą vėlų.
Nė viena, nė viena žolelė
Iš numirusių neprisikėlė.

Debesys sunkūs.
Žvaigždės jau gęsta.
Tamsėja
Spalio naktis.

Nieko šią naktį
Nėra teisingesnio
Kaip vienišųjų
Mirtis.

Svetimšalis

Tu esi svetimšalis.
Nes, pakėlęs akis į dangų,
Nieko daugiau nematai,
Tik skrendantį
Žemės paukštį.

Vėjarodė sukos

Atsiskyręs nuo visko
Ąžuolas barsto giles.
O voverės miega.

• 
  

Ištremtas iš atminties
Tu vėl pasirodai,
Kai pradeda temti.

• 
  

Nusvilino man pirštus
Ta atvirutė,
Atsiųsta iš mažo miestelio.

• 
  

Varnos kapinių medžiuose
Juodos ir sunkios.
Lengvos mirusių vėlės.

• 
  

Obelys linksta nuo vaisių.
Po rudens obelim
Bliauna bergždžia avelė.

• 
  

Čia pat upė šnarėjo.
Čia pat laumžirgiai skraidė.
Tu buvai baisiai toli.

• 
  

Tokia šviesi mėnesiena.
Gruodžio ąžuolas – baltas.
Tamsus tavo langas.

• 
  

Seniai arba vakar
Su seserim žiūrėjom,
Kaip Nidoj pateka mėnuo.

• 
  

Laukinės lapkričio naktys.
Kaukia tamsa ir vėjas.
Nurimus mano širdis.

• 
  

Diena – nenumaldoma –
Praeis ir negrįš daugiau.
Kodėl gegutė kukuoja?

• 
  

Šermukšnis raudonas.
Tamsu kambariuos.
Pelenuos atradau žariją.

• 
  

Visą vasarą laukiau
Tavo neišsiųsto laiško.
Prisirpo vyšnios.

• 
  

Angelas žiūri
Į vienišą senį
Ir atgailauja.

• 
  

Šlamėjo medis.
Sučiulbo paukštis.
O tu tylėjai.

• 
  

Visą rugpjūčio naktį
Mirusieji tylėjo.
Vėjarodė sukos.

• 
  

Varnas išlesė
Mano akis,
O buvo nekaltas.

• 
  

Raminantys rudenio lietūs.
Vėsi bulvienojų ugnelė.
Atėjo senatvė.

• 
  

Vakaras buvo šaltas.
Mergaitė liūdna,
O mėnuo aukštybėse.

Aukštas buvo dangus

Visi išrinktieji turėjo ragus.
Visi pasmerktieji turėjo nagus.
Bet niekas, bet niekas sparnų neturėjo,
O aukštas buvo dangus.

Kareiviai užsnūdo, nušveitę kardus.
Bajorai pamiršo garbingus vardus.
Ir niekam, ir niekam sparnų nereikėjo,
Nors aukštas buvo dangus.