Riešučio pasaka

Riešuto semantikos bruožai

VIDA ŠATKAUSKIENĖ

Ar šį rudenį pasidžiaugėte sunokusiais riešutais, paragavote šviežių branduoliukų? Grybus, uogas rinkti mėgėjų netrūksta, bet klydau manydama, kad šiais laikais žmonės jau užmiršo riešutauti. Net Vilniaus pakraščiuose, paežerėse lazdynai nulankstyti, riešutai nurankioti.

Prisiriešutauti, prisikaupti šių atsargų seniau būdavo būtinas rudens užsiėmimas. Ignas Končius pasakoja: „Riešutauja, kai riešutai lengvai išlaužiami iš kevalo – prigvildę. Norėdami riešutus ilgiau palaikyti, nelaužo jų iš kevalų, bet palaiko, kolei kevalai apdžiūna. Dar geriau – kasa į žemę kuriam laikui (kanapiuose, turbūt, kad niekas nematytų, kur slepiama)… Išlaužę iš kevalų, beria į vandenį; laiko tik tuos, kurie skęsta, plūstančius čia pat suvalgo…“

Riešutai – ne tik skanėstas, ypač mūsų senoliams, kuriems ne tiek daug gardumynų teko ragauti, bet ir sotus maistas. Daugiau jų valgyti būdavo patariama maitinančioms motinoms, kad turėtų pieno.

Šis mažučiuko puodelio „gardus viraliukas“, „saldi košelė“ (taip apibūdinama mįslėse) patinka ne tik žmonėms, ji pamėgta ir tikrųjų, gamtinių, ir pasakų miško gyventojų – voveraičių, genių, kryžiasnapių, šernų, riešutauja meška ir gaidelis su vištyte. O ragana riešutais peni Jonuką, kad jo mėsytė būtų skanesnė. Ir Dievuliui riešutai, matyt, buvo (gal ir tebėra?) gardūs, nes, anot žinomos pasakos (Mečislovo Davainio-Silvestraičio paskelbto mito?), net nubaudęs žmones paskanda, „žiūrėjo Dievaitis (užrašytojo pavadintas Prakorimu – V. Š.) iš antro karto ant žemės iš palociaus pro langą, krimsdamas dangaus riešutus (! – V. Š.), kurie tan darže labai buiniai augo…“

Nors minėto tvano mito patikimumu abejojama, remiantis kitais tautosakos tekstais, senojo mitinio pasaulėvaizdžio modeliais, lazdynas, riešutai tikrai galėjo augti danguje. Tai liudija aukštą šio medžio statusą. Etiologinėse sakmėse lazdynas laikomas geru, šventu medžiu – kaip ir ąžuolas, uosis, šermukšnis (taip teigia ir Norbertas Vėlius), nors ir ne taip dažnai kaip kiti medžiai jis apdalijamas mitinio pasaulio ar gyvybės medžio požymiais. Pasak Nijolės Laurinkienės, tokio nepaprasto trijų dalių ar kamienų medžio (jie, mitologės manymu, galėtų atitikti horizontalią pasaulio medžio struktūrą), augančio vidur marių ir pražystančio stebuklingais auksiniais žiedais neįprastu, gamtos ciklams prieštaraujančiu metu, pavyzdys yra lazdynas Zenono Slaviūno paskelbtoje sutartinėje (SlS 588): „Vidur marių trys lazdelių, / Tūta, metūta / Užsiaugo trys lazdelių… / Išlapavo trys lazdelių… / Pražydėjo trys lazdelių… / Vidury žiemelės… / Auksiniais žiedeliais… / Ir užaugo riešutėliai… / Per šviesiąją vasarėlę“ ir t. t.

Panašių vaizdinių aptinkama ir latvių dainose: „Žydi ieva obelėlė, / Neprilygusios lazdynui: / Tas žydėjo per gavėnią, / Šiaurųjį mėnesį /…raudonais žiedeliais…“ Jose lazdynas pateikiamas ir kaip visų teisingiausias bei doriausias tarp medžių (nedaro eibių, nelinki blogo, nebijo velnio – todėl iš jo daromos lazdos).

Palyginti neseniai (tik prieš kokį dešimtmetį) Žižmuose (Šalčininkų r.) užrašyta, kad panašiai kaip papartis Joninių naktį „per Krikštus, pusiaugavėny lazda iš tikrųjų pražysta vidurin dienos…“, „dvyliktą valandą, kai bažnyčioj Jėzaus zvanai zvanys…“ Ir tas žiedas turi stebuklingų galių.

Baltarusiai taip pat tikėjo, kad lazdynas stebuklingai žydi, bet naktį prieš Blovieščius arba Čystąjį četvergą (kas nuskins ir paslėps pirmąjį lazdyno žiedą, tas ras lobį Joninių naktį). Nepaprastų galių (padidinti, sumažinti ir pan.) turi ir lazdyno rykštelė to paties pavadinimo rusų pasakoje.

Iš lazdyno medienos, panašiai kaip iš ąžuolo, įdegdavo ugnį.

Riešutas, jo kevalas svarbus mitologiniuose siužetuose. Pavyzdžiui, pasakoje „Kaip vienas brolis antros saulės ieškojo“ arba Aušrinės mite („Vieną kartą rado ant erškėčio tos panos vieną plauką užkibusį ir rado kiaurą riešutą. Suvyniojo tą plauką, įkišo į tą riešutą, įmetė į marias. Atspįsta iš marių spindulys į dangų, kaip žvaigždė didžiausia…“), sakmėje apie Giltinę, įviliotą ir uždarytą tuščiame riešute…

Mitologinė, etnologinė medžiaga atspindi nevienareikšmius amžinųjų priešininkų velnio ir Perkūno ryšius su lazdynu. Viena vertus, velnias bijo lazdyno, kurio šakelėmis galima nuo jo apsisaugoti – reikia jomis apkaišyti duris ir langus (baltarusiai, kitų tautų žmonės jaunus lazdyno ūglius užsikišdavo už juosmens ar kepurės – tuomet velnias negalėsiąs pasislėpti prie žmogaus ir netrenksiąs perkūnas). Kita vertus, po lazdynu velnio nepasiekiančios Perkūno kulkos. Ir žmogui patariama per audrą, griaudžiant slėptis po lazdynu, nes tikima, kad į jį netrenkiąs žaibas. O lazdyno šakelės, ypač šventintos per Devintines, ar „Verboj apišvęsto riešutyno lapai“ yra apsauga „nuo Perkūno daužymo“.

Baltarusių manyta, kad žaibas gali pakenkti lazdynui, bet tik vieną vasaros naktį – per Jonines. Jis pajuosta, tarsi būtų sudegęs iš vidaus. Bet ir į ąžuolą trenkia žaibas, nors jis ir vadinamas Perkūno medžiu. Lietuvių tikėta, „kad žaibai prietemoj pliekia, o griaustinis negriauna, tai gadina ką nors: ar riešutus, ar javus“.

Kaimynų baltarusių etnologinė medžiaga ir jos tyrinėtojai lazdyną, teritoriją po juo labiau linkę priskirti Perkūno antipodui velniui, todėl jis galįs ten ramiai pasislėpti, ilsėtis. Velnias sakęs Dievui: aš taip pasislėpsiu, kad tu manęs neužmuši. Ir išskaičiuoja daiktus, po kuriais jis pasislėps… Lazdyną pamiršta, todėl į jį ir netrenkia Perkūnas. Matyt, tai susiję ir su ryškesniu velnio pirmtakų, vyresnės kartos požemio, vandenų dievybių, valdovų – Veleso, Jaščero ar slibino – palikimu. Baltarusių apeiginio ikikalėdinio žaidimo „Jaščeras“ tekste karalius Jaščeras kaip tik ir besėdįs lazdyno krūme, begliaudąs riešutus ir į pačias besirenkąs sau gražiausią mergelę: Siadzic jaščur u arechavym kusce, areški luščic, vočkami pliuščic, žanica choča… Dzūkijoje žaisto šio tipo žaidimo („Sėdi sėdi jaščeras“) variantuose nei lazdynai, nei riešutai neminimi, bet kai kuriuose variantuose Jaščeras pavadinamas Želaktėliu (žalčiu).

Šiuo požiūriu įdomus Panočiuose (Varėnos r.) užrašytas (ir kitur Dzūkijoje paplitęs) tikėjimas, kad gyvatės lipa į lazdyną perėti vaikų ir juos, vos išvedusios, ten pat suryja. Šią sąsają liudija ir draudimas šventą dieną riešutauti, „bo gyvatė inkąs“, taip pat posakis „Apsivyniojus kaip gyvatė aplink riešutą“. Taigi lazdynas savo žemutinėje dalyje glaudžia mitines požemio būtybes – gyvates, žalčius.

Ožka, ožys – velnio gyvūnai, Velino įsikūnijimas; jie taip pat sietini su lazdynu ir riešutais. Ožka graužia lazdyną (pasaka „Vištytė ir gaidelis“), vienoje iš dainų senis siunčia ožką riešutauti, o iš ožio gali gauti riešutų (priežodis „Duok riešutų – pakratyk ožį už ragų“).

Kaip pasaulio medžio atitikmuo (prisiminkime minėtą sutartinę) lazdynas neturėtų atstovauti vienai sferai, jį reikėtų laikyti dangų, žemę ir požemį siejančiu medžiu, tarpininku, turinčiu daugybę reikšmingų ryšių su anapusybe. Kad jis buvo svarbus, liudija ir šaltinių (Jono Lasickio, Teodoro Narbuto, Juozapo Ignoto Kraševskio) tvirtinimai, esą lazdyną, riešutus globojusi deivė Lazdona (juk ne kiekvienas medis turėjo transcendentinį globėją).

Dėl išskirtinio statuso lazdyno šakas, lazdas plačiai naudojo vaisingumui ir gyvybingumui skatinti, apsaugai, magijai, gydymui – panašiai kaip šermukšnį, verbą. Lazdynas saugo ne tik nuo perkūno ir velnio, bet ir nuo raganų, gyvačių. Šias savybes lazdynui priskiria daugelis tautų – jo lazda, rykštė turėjo galios nubaidyti rupūžes, gyvates, peles, kitas chtonines būtybes, piktąsias jėgas, išvaikyti audros debesis, todėl kartais jas laikė namuose.

Riešutai itin svarbūs pasidaro advento–Kalėdų laikotarpiu. Per adventą vakarojant, ypač Kūčių vakarą, be riešutų neapsieita. Žmonės būtinai iš anksto jų prisirinkdavo, kaupė atsargas ir prižiūrėjo, kad vaikai neišnešiotų, nes atėjus šventėms reikėjo kiekvieną jų apdalyti. Pasak Jono Balio, moterys ir mergaitės slėpdavo iš rudens riešutus, o per Kalėdas gausiai visiems dalydavo. Riešutų dėta ant šventinio stalo, jais puošta eglutė, žaisti ateitį pranašaujantys, būrimų pagrindus tebesaugantys žaidimai. Anot Stasio Jakubyno, „nebūtų buvęs Kūčios vakaras, jei nebūtų buvę riešutų kiekvienuose namuose“.

Baltarusiai riešutą laikė svarbiausiu ir būtinu Kalėdų atributu, prilygstančiu kiaušiniui per Velykas. Įdomus šiemet Nijolės Marcinkevičienės iš švenčioniškės pateikėjos užrašytas tvirtinimas, esą pas juos per Kūčias nebuvo jokių kūčiukų – tik riešutai.

Su Kūčių, Naujųjų metų gamtos reiškiniais sietas ir būsimas riešutų derlius. Jų gausą lėmė daugybė žvaigždžių, sniego, taip pat pūgos, vėjas.

Viena svarbiausių riešuto gyvenimiško ir simbolinio funkcionavimo sferų – jaunimo, lyčių santykiai. Tiek advento–Kalėdų laikotarpiu, tiek apskritai jis yra neatsiejamas pažinčių, simpatijų reiškimo, vilionių, apeigų, net ir vedybinių, atributas. Jaunimas riešutais vieni kitus vaišino, dalijosi, smaguriavo, reiškė ir siekė užsitikrinti palankumą: „Aš tau duosiu riešutų, kad neblįstum prie kitų…“ Balio Buračo tai gražiai aprašyta: „Rimdžiokas atėjo vakaroti kišenes riešutų prisikimšęs, o mergiotės, tai suuodusios, tuoj apstojo vilioti. Pasiėmusios po saujelę riešutų, skaičiavo. Jei riešutų porinis skaičius, linksmai džiūgavo – mat būsią geri metai – jaunos ištekės, o berniokai juokais ėmė joms pirštis.“

Ir minėtas per Krikštus pražydęs „lazdos žiedas“ meilės reikaluose – itin paveiki priemonė: „Jei tų žiedų nuskinsi ir inmesi kišenėn (raikia mest, kad nematytų), tai tas bernas bus tavo. Merga meta bernui kišenėn, o bernas, jei nori prisiviliot mergų, turi tai mergai užmest žiedų… ar už anties, ar kur, kad ji tų žiedų pasnešiot“ (Žižmai, Šalčininkų r., užrašė N. Marcinkevičienė).

Riešutauti merginos su vaikinais susitarę eidavo kartu. Pasak I. Končiaus, „jaunuomenė eina riešutauti, parėję iš bažnyčios. Uogos jau yra pasibaigusios. Vyrai ir moterys eina sykiu. Vyrų daugiau riešutaujant negu uogaujant. Vyrai prilenkia storas lazdynų lazdas, moterys raškena.“ Seni grybauja, jauni riešutauja.

Algirdo Juliaus Greimo pastebėjimu, riešutai saldainių, kitų skanėstų dar nepažįstančioje visuomenėje neabejotinai buvo reikšmingi. Tai ypatingas smaguriavimo objektas, iš dalies lygintinas su medumi. Tokiame kontekste galėtų būti minimi ir obuoliai, uogelės, žaliasis vynelis, kurie veikia pažintuvių, piršlybų, kitose vestuvių dainose, apeigose ir žymi viliojimą, žodžiais neįvardijamą meilės saldumą, trauką, vaisingumą (dainuojama: „Ne dėl uogelių didį kelią keliavau, ne dėl riešutų purvynėlį mindžiojau…“). Kelios kekės negliaudytų riešutų turi būti ir vestuviniame sode.

Beje, su obuoliais esama ir daugiau paralelių. Pastebima, kad „jagu obuolių nėra, tai ir riešučių nėra“, patariama „neit su velniu obuoliaut“ arba kituose variantuose – „riešutaut… (pareisi be terbos)“.

Jaunimo, vedybų santykiuose itin veiksmingas yra keimeris, keimaris. Du kevalais suaugę vaisiai kaip niekas kitas (nebent dvi to paties obuolio puselės) tinka meilei, žmonių tarpusavio ryšiui sutvirtinti. Sakoma: „Jei keimerį rasi, viengungiu neliksi“; Tverečiaus apylinkių gyventojai manė, kad jei pusę to riešuto valgydamas duosi mylimajam, tai jis būsiąs dar meilesnis; Gruzdžių apylinkėse mergina, jei rasdavo keimerį, tikėdavosi greit ištekėti; jei mergina iš trijų kekių suvalgys po vieną riešutą, o vaikinas kitą, tai jie susimylės.

Ypatinga pagarba buvo teikiama per Kalėdas rastam dvilypiam riešutui.

Simonas Daukantas, kiti šaltiniai „keimerio su berneliu krimtimą“ liudija buvus sudėtine vedybų apeigų dalimi: per visą piršlybų laiką „motyna jaunąjį ir piršlį riešutais maitino“ ir tik per sužieduotuves jaunieji „keimerį riešutą suvalgė“, tuomet ir žiedus sukeisdavo.

Esama net žodžio tuoktis sinonimo – keimariuotis.

Kitų tautų ne tik lazdyno vaisiai, bet ir šakos naudotos meilės magijoje: mergina, norėdama prisitraukti vaikiną, turėjo nusiskinti jauną šakelę ir 3 kartus suduoti ja vaikinui per nugarą – jis negalėsiąs žiūrėti į jokią kitą paną. Drausta laužyti lazdyno krūmus, nes „mergos bernų, o moterys vyrų nemylės“. Ukrainiečių dainose aptinkama „orechovaja karčma“ („riešutinė karčiama“), kurioje šeimininkauja gražuolė šinkorka, – tai linksmybių ir nesantuokinės meilės vieta.

Ir tiesiog atvirai erotinio pobūdžio, vyriškąjį pradą pabrėžiančių mįslių apie riešutą bene daugiausia: „Kabo kabikas, galelis plikas“; „Stipriai stovi, silpnai kabo, pats maknotas, galas laukas“; „Drūtai turis, silpnai karo, visas pūkuotas, o galalis plikas“; „Apžėls, susivėls, galoks pliks“; „Vyrs išsinėręs, gals apžėlęs“; „Stangriai stovi, linksmai kadaruoja.“

Baltarusiai dar tiesmukesni: Ros-ros, vyras, za štanou vylez; Kančur zagaliuysia, dzevkam paliubiuysia.

Dviem riešutais užmenamos ir vyriškos sėklidės: „Pirštas be nago, du riešutai kabo“ (keimeris?).

Lazdyno krūmas – stiprus, lankstus, greit atželiantis, vešlus, gausiai subrandinantis vaisių, dažnai dvilypių – daugeliui tautų simbolizuoja vaisingumą. Jo galia gausinti plačiai naudota derlingumą, vislumą skatinančioje magijoje: per Jurgines lazdyno šakelių duodavo avims (rytų slavai), o lazdyno vainikais puošė indus, į kuriuos pirmą kartą jas melžė (pietų slavai); kad gausiai neštų medaus, į lazdyno vytelių krepšį sukraudavo atsiskyrusį bičių spiečių; šakelėmis apkaišydavo jaunavedžius; išklodavo gūžtą, kad vištos išperėtų daugiau viščiukų; panašiais tikslais kaip mes verba slovėnai, kroatai jomis paplakdavo žmones, gyvulius ir pan.

Riešutas – augalo sėkla, jo biologinės reprodukcijos priemonė, atsakinga už dauginimąsi, rūšies tęstinumą, tuo grindžiamas ir gimdantis, gausinantis šio vaisiaus vaidmuo, taip pat ir erotiniuose, vedybų reikaluose („Kybur kyburėlis, žalia kepurėlė, vienos močios – dvyleka“).

Metafiziniame lygmenyje riešutai ir „tiesiogiai“ siejami su vaikais. Pasakose iš riešuto išsupamas vaikelis, lopšinėse ir senųjų tikėjimų reliktuose vaikai randami lazdyno krūmelyje. Manyta, kad jei nėščia moteris suvalgo dvilypį riešutą, tai gimdys vaikus dvynukus. Jaunoji dėjosi riešutus po čiužiniu, kad pirmasis gimtų berniukas (vėl akcentuojamas vyriškasis pradas). „Kai kurį metą daug riešutų – ateinančiais metais daug mergių turės vaikų“ (Prancūzijoje sakoma, kad metai, kai gausiai dera riešutai, reiškia vaikų palaimą bei turtą).

Ypač paveikiu, visokeriopą gerovę, gausą, saugą, laimę nešančiu laikomas dvilypis riešutas: „Radęs keimerį, nešiok jį piniginėj, tai niekuomet nestigs pinigų“; „Kas kišenėje nešiojasi keimarinį riešutą, tam niekuomet neatsitiks pragaištis“; „Dvilypis riešutas – laimė.“

Kaimyninių kraštų medžiaga liudija esant riešutų ryšį su mirusiaisiais, protėviais, šie vaisiai laikyti „chtoniškuoju maistu“. Baltarusiai per ketvirtines ar prieš rudeninius Dziedus drauge su blynais, degtine ant kapo dėdavo riešutų; tarpukalėdžiu, kai namuose viešėjo protėvių vėlės, kitų slavų tautų šeimininkai būtinai barstė riešutus ant grindų, į kerčias (kur jos esą apsistodavo) ir taip tikėjosi jas pamaloninti.

Beje, Balkanų tautoms (serbams, makedonams, bulgarams) chtoniškosioms jėgoms ir protėviams itin ryškiai atstovavo kita riešuto atmaina – graikinis riešutas. Antai žmogus, pasodinęs graikinį riešutą, mirsiąs, kai jo kamienas susilyginsiąs su to žmogaus kaklo, liemens storiu arba kai jis subrandins pirmuosius vaisius; vengta užmigti šio medžio pavėsyje, nes užpulsią ligos; prie jo rinkdavęsi įvairios mitinės būtybės; per Šeštines ir Devintines žemėje viešinčios mirusiųjų vėlės esą ilsisi ant jo šakų; riešutmedžio šakas žmonės klojo bažnyčioje ir priklaupę ar prigulę klausėsi iš jų sklindančių mirusiųjų balsų, dengė jomis kapus. Graikinio riešutmedžio šakos buvo laikomos tiltu tarp šio ir kito pasaulio, o riešutai – mirusiųjų maistu: per Kalėdas jų palikdavo namų kampuose, išbarstydavo ant grindų, patys žmonės jų nevalgė iki Trijų karalių; tuomet iš branduolio pilnumo būrėsi ateitį.

Lietuvių tradicijoje lazdyno, riešuto ryšys su protėviais, vėlėmis rekonstruotinas remiantis tuo, kad riešutas įgauna svarbos advento–Kalėdų laikotarpiu, be to, turi sąsajų su vėju (spėta, kad jei per Kalėdas vėjuota – bus daug riešutų, tikėta apsaugine lazdyno galia: „Kai vėjas palėpes drasko, reikia švęsto riešutinio inkišt“).

Subrendęs lazdyno vaisius susideda iš dviejų dalių: kevalo arba lukšto ir branduolio. Kiekvienas jų turi savą prasminį krūvį, bet dažniausiai drauge sudaro vientisą semantinį lauką, pastebėtinas tam tikras kevalo ir branduolio dvinariškumas. Branduolys – gimdantis, maitinantis, pilnatvę, sveikumą teikiantis pradas (net sakoma: „Sveikas vaikas, kaip branduolas“), o kevalas žymi nykimą, sudžiūvimą, senatvę. Antai apie seną žmogų sakoma: „Ką jau jis, sudužęs kevalas, gali?“ Kevalų nuoviru ištrinkus galvą nuslenka visi plaukai.

Viešosios kalbos klišė „kietas riešutėlis“ turi rimtą ir tikrai nelėkštą kultūrinį pamatą (reikia perkąsti kietą kevalą, kad pasiektum branduolį). Tradicinėje sampratoje riešutas siejamas ir su protu, smegenų veikla – gebėjimu spręsti užduotis, atmintimi, žinojimu: „gliaudo uždavinius (anksčiau turbūt ir mįsles) kaip riešutus“; „skaito (ir / arba skaičiuoja) vaikas, kaip riešučius kremta“.

Su riešutais žaidžiami spėjimo žaidimai „Pora–lyka“ (reikia atspėti, porinis ar neporinis riešutų skaičius saujoje sugriebtas), „Kumža–pakumža“ (po kuriuo sugniaužtos saujos pirštu riešutas slepiasi).

Prisimintinos ir kitos keimario reikšmės. Šiuo žodžiu įvardijamos įmantrios konstrukcijos, kurias padaryti reikia intelektinių gebėjimų. Pavyzdžiui, keimerio būta kažko gudriai išneriamo ar sukraunamo – tai šešių dalių kombinacija, lyg koks šiuolaikinis Rubiko kubas. Keimeriu vadintas ir kitas uždavinys – iš vieno obuolio ne kiekvienam žinomu būdu išpjaustyti dvi vienodas dalis. Šios užduotys formuluojamos lyg kokie išbandymai apeliuojant į protą: „kad gudrus, sukrauk keimarį“ ar „išnerk keimarį“.

Atminties išbandymu laikytinas žaidimas „Krimsti keimarį“ ar „Ėsti, suėsti keimarį“, kai dviese, suvalgę po keimario pusę, susitaria lošti iš pašauktinių, prisėstinių, paduotinių, iš žalios ir nepamiršti susitarimo neatsiliepti, neprisėsti, nepaduoti kokio daikto prieš tai neištarus tam tikros formulės – pavyzdžiui, „atsiliepiu, bet ne už keimarį“. LKŽ skelbia užkalbėjimą primenančią formulę: „Kremtu kremtu keimerį, man duok, Dieve, atminti, tau užmiršti, nuo tavęs visus keimerius atimti.“ Matyt, ją vartojo minėtų lažybų žaidėjai, bet, to nežinant ir girdint kreipimąsi į Dievą, ar ji neprimena žmogaus kėsinimosi į dieviškąją atmintį, žinystę, panašiai kaip ragaujant uždrausto biblinio obuolio nuo pažinimo medžio? Turint omenyje, kad tvano mite Dievas „krimto dangaus riešutus“, o prie lazdyno mitiniame pasaulėvaizdyje telkiasi gyvatės, žalčiai, požemio dievybės, galima prielaida, kad pažinimo medžiu laikytina ne tik obelis, bet ir lazdynas.

Šiaip ar taip, kitų tautų medžiaga riešutinį – lazdyną liudija turint pažinimo medžio požymių: baltarusių tikėta, kad „kas per Blovieščių nuskins ir paslėps pirmąjį lazdyno žiedą, tas Joninių naktį ras lobį“, kitur manyta, kad kartą metuose sužydusio lazdyno šakelė gali nuvesti prie lobio ar iš po žemės atverti vandens šaltinį. Anot serbų, įsidėjęs į burną po lazdynu gyvenusios gyvatės mėsos imsi suprasti gyvulių, o jei suvalgysi jos širdį – žolių, augalų kalbą.

Pasakų, mįslių dėžutė, „maža maža kamarėlė – aukštai pakabinta, diktai užrakinta“ po kietu kevalu saugo paslaptį, stebuklą, nepaprastą turinį. Tai gali būti, pavyzdžiui, nuostabūs Mėnesio, Saulės, Žvaigždės drabužiai, kuriuos mirusi motina ar kokia mitinė būtybė parūpina vargšei našlaitei. Bet ne tik. Pasitelkime keletą abstraktesnių, bendresnių interpretacijų.

Pasakose (AT 720, AT 707 ir kt., neretai su dainuojamuoju intarpu, kurio priedainis „du riešučiu“; kadangi jų yra nemažas pluoštas, pasinaudoję Jono Dovydaičio publikuotu varianto pavadinimu, įvardykime jas „riešučio pasakomis“) nepaprastiems vaikams, gimusiems su saule kaktoje, mėnesiu pakaušyje ir iš šalių po žvaigždę, tenka įvairių išbandymų: piktų giminaičių ar įmočių raganų valia, apgavystėmis jie mėtomi po kūtes gyvuliams sumindyti, pintinėje, kubile išmetami į upę, patiria kitą sunkią dalią. Taip pat jiems tenka atlikti užduotis, susijusias su riešutais. Karalius, žadėdamas pusę karalystės, užduoda: vienu atveju suskaičiuoti statinę riešutų, o kitu – įminti ar užminti mįslę. Nepaisydamas ankstesnių bandytojų nesėkmių, herojus ryžtasi užduotį įveikti. Vaikas skaičiuoja riešutus, dėliodamas po du ir pasakodamas savo gyvenimo istoriją: „Metė mane, du riešučiu / Žąselių tvartan, du riešučiu / Tos žąselės… / Išnešiojo… / Ant savo sparnelių… / Metė mane… / Žirgelių tvartan… / Tie žirgeliai… / Išnešiojo… / Ant savo petelių… / Metė mane… / Karvelių tvartan… / Tos karvelės… / Išnešiojo… / Ant savo ragelių… / Metė mane… / Gilan šulnelin… / Vandenėlis… / Mane išmetė… / Iš gilaus šulnelio…“

Kaip tai išgvildenti? Gal patyręs gyvenimo išbandymus ir priėmęs karaliaus jam parengtus iššūkius herojus kaip asmenybė subrendo – įgavo drąsos, proto, valios, išmoko „krimsti gyvenimo riešutą“. Ar herojus nebus jo perkrimtęs, suvokęs kažką esmiška, atradęs svarbiausias tiesas? („Simbolių žodyne“ teigiama, kad sapnuoti riešutus reiškia susidurti su sunkiai išsprendžiama problema, kurioje glūdi vertinga esmė.)

Gintaras Beresnevičius „Sielos fenomenologijoje“ kevalą apibūdino kaip vientisą apvalkalą, kiautą, saugantį viduje esantį turinį – taip kūnas integruoja, saugo sielą (prūsų kails „sveikas“; sen. indų kevala – tos pačios kilmės žodžiai). Šiuo atveju branduolys – siela. Panašią sampratą savaip iliustruoja riešutą užmenanti mįslė: „Striukas bukas vokietukas, kaulo kailinukai.“

Dar sykį grįžkime prie tvano mito: „…čia matydamas didelį ant žmonių prispaudimą, teip tada pasigailėjęs mislydamas sau: „koc viens žmogus teišliktų nuo tvano metų.“ Teip tada kiautą riešuto išjėmė ir išmetė par langą ant skęstančių žmonių. Teip tropijo, kad vienas senis diedukas ir bobutė gavo įsisėsti į tą kiautą riešuto.“ Šie į riešuto kevalą susėdę seneliai milžinai, pasak A. J. Greimo, – „tarsi tas branduolys, iš kurio išsivysto naujoji žmonių rasė, kurio pagalba įvyks nauja žmonijos metamorfozė. Taigi žmonių (antrųjų žemės gyventojų) veislė po paskandos atsirado, jei taip galima išsireikšti, iš riešuto.“

Riešutas (jo kevalas ir branduolys) gali simbolizuoti sėklą, skalsą, vienovę, pilnatvę, iš jo tarsi iš embriono gimsta nauja gyvybės fazė, forma, epocha. Metaforiškai jis gali reikšti ir esmę, idėjinį grūdą, didžiulę minties ar kūrybos galios koncentraciją, išsiveržiančią „branduoline“ energija ir tarsi didysis sprogimas sukuriančią naują kosmosą.

„Riešučio neperkandęs, branduolio nekaštavosi“ – krimskit, gal Jūsų dantys tvirtesni.