Rašau tau nuo Laptevų

MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ

Bijau nebegrįžti, nebegalėti grįžti į save, į tave ir į mus po pusantro tūkstančio dienų, po šaltų naktų pravėrus langą, miesto vėjams pučiant dūmus man į veidą, bijau negrįžti iš tų šalių, kur niekaip neišsivėdina kambariai pravėrus visus langus ir niekaip nepavyksta įkvėpti to pavasario vidun.

Bijau nebegrįžti, todėl ištapysiu visas mylimosios sienas švelniom šventųjų freskom, idant mana mergaitė melstų jų už mane, idant, rudenėjant, šalčio bei drėgmės lašeliams susikondensavus ant sienų, ji galvotų, jog šventieji verkia, ir pati pradėtų raudoti manęs – kad nepamirštų, kad kartotų mano vardą, tik taip galiu palikti gyvas.

Mano senelis ant kalno stato kryžių, sukala lentas, žmonės dabar turės prie ko melstis, šventą kampelį, kur link nukreipti akis, užsimerkti, verkti. Senelis greit po to dingo, dingo žmonėse, sutikęs nepažinčiau, manau, darbas jau spėjo jį išlaisvinti. Nepažintum ir manęs, mieloji, čia šiaurės vėjai kasdien drasko, mano veidas duobėtas kaip vieškelis, kurio taip ir nespėjom išvažinėti prie savo namų, taip ir nepasistatytų kaime, ten, toli nuo miesto; mano akys ir lūpos pilnos dulkių, žiūriu, kalbu, jos kyla lyg koją pastačius ant nenutiesto kelio ir prikėlus debesį dulkių trumpam gyvenimui į orą, jų pilna, iki kauliukų, eini lyg samanose. Tos dulkės sumišusios su sniegu ir neviltim, čia taip šalta, nėra nei senelio, nei obelų. Mano rankos atgrubusios, mano oda maišais kabo ant kaulų, galėtum laisvai po ja palįsti, pagaliau, arčiau nė būti negalėtum. Nenoriu skaudint ar liūdint. Tavo rankos – vienintelė saulė, dėl kurios gyvenu, dvi saulės delnuose, bučiuočiau jas ir glausčiau sau prie veido. Iš manęs tuoj beliks tik idėja tavo meilei, kad turėtum apie ką galvoti, aš klaidžioju maumedžių, kėnių, pušų giriose. Vien ilgesys – visa tai nesibaigs, nėra tikslo, kur link judėti, pažanga čia neegzistuoja, pažanga Laptevų dar nepasiekė, čia kryžiai dar stovi.

Pabusk, susimildamas, kažką tu pamiršai – ne čia tava tremtis. Atsimerk.

Pramerkęs akis matau lubas, jos tokios žemos, kambarėlis menkas. Pažvelgiu pro langą, čia Šiaurės jūra, šiaurinės jūros liko mano sapnuose, kvėpuoju – aš esu laisvas ir mano teisė rinktis kalėjimą, renkuosi tremtį, šaltį ir kito kranto ilgesį.

Valgau košę plonyčiu metaliniu šaukštu, visi daiktai lyg netikri, lengvi, buki – kad neužmuštum jais žmogaus; idėjos kaip ir žmonės – jos slopina, jos žudo degradacija, čia nėra net už ką kovoti, atrodo, tikėjimo nebereikia. Žmonėms čia gerai sekasi, nebereikia Dievo, jie garbina patys save. Ir kryžių, mieloji, skersai sudėję dvi netašytas lentas, niekas nekala ir nekasa žemėn ant kalnelio.

Taip šalta, juodos jūros gelmės skalauja krantą, kažkur, kiekvienas jaučia horizonto ilgesį, kažkur yra kitas krantas, ten laukia, daugelis nežino, kas, bet laukia. Skaudžiau, kai žinai – mergaitė ten grąžo rankas ir skaičiuoja laivus horizonte, ištrėmiau pats save, o dabar bijau nerti giliau, jūros juodumon, bijau negrįžti, mieloji, į save ir pas tave, čia taip šalta, visi po vieną kerta medžius ar sėdi mažose valtelėse, žvejoja auksines žuveles, tiek daug norų, vilčių ir teisių, toks didis ir galingas jų žmogus, tik jo visuomenės sutartis dūli šaldiklyje kartu su šaldytais tunais ir eršketais, sušalusi, apšarmojusi, duok, drauge, ranką, šaukiu į jūrą ašarodamas. Bet čia niekas neatsiliepia, čia niekas kryžių nebestato.

Rankų pirštais skaičiuoju krovininius vagonus, jų neužtenka, skaičiuoju iš naujo, turėtų būti 55, aš kaip dešimt, taip dešimt tesuskaičiuoju. Nors ant rudų vagonų žėri nauji naftos bendrovių pavadinimai, sufleruodami, kas viduje, žinau, jie ten veža žmones, gražiai suguldytus vienas ant kito; nuogi, jie visiškai nesijaudina, tie žmonės labai gražūs, jie puikūs! – nepažinę aistrų ir klaidų, meistriškai save valdą. Aš tupiu po egle, traukinys lekia pro šį laukinį, civilizacijos beveik nepaliestą kraštą, skuba, veža tuos žmones į vergiją, ne kitaip.

Aš esu laisva vaidilutė tavo miškuose, brauk delnu per jį, ar jauti, kaip švelnu ir gera, kaip kutena, ar jauti, čia tavo netašytų lentų kryžius, jis grįžo į tėvynę, belieka surasti jį, atkasti iš po žemių, sugrįžk, mums reikia tavęs prie kryžiaus.

O mūsų visuomenės sutartis atėjo su krauju nuo Laptevų, nuo mažo žmogaus ir stipriai susikibusių rankų, traukiančių žmogų lauk iš negandos, o mano sutartis prasideda sulig tavo rankomis, mylimas, ir baigiasi nuo Talino iki Vilniaus, ir baigiasi su ginklu rankose, kad kitą kartą būtų iššautas bent vienas šūvis.

Pabusk, ne čia tau vieta. Atsimerk iš šios realybės, ši jūra ne tavo.

Keistas vanduo iš ne savų debesų krenta lyg rūgštinis medus. Matau: ne čia man vieta. Žinau: ne čia man vieta, šitos durys per daug sunkiai varstomos, čia pernelyg gera ir saugu, obuoliai apvalūs ir gražūs, noriu savo, noriu pakelti dėmėtą antaninį, nusivalyti į kelnių klešnę ir čia pat senelio sode, prie suklypusių obelų suvalgyti. Mano namai ne čia, ne šita mano realybė, tai kaip netikri deimantai, spindintys tau ant kaklo, žvilgantys mūsų miegamajame ant grindų, lovos, semiu juos saujomis, bet jie netikri, netikri, apipilu tave jais, o tu vis dar kartoji mano vardą, sugrįžk, čia sienos verkia, čia ne mano pasaulis, mieloji, man reikia nešlifuoto deimanto, vieno, tavo delne. Stoviu ant uolos, krantas toks svetimas, kur kopos, kur pušys, gintaro krantas, aš krentu į bangas, miela, aš tuoj parplauksiu per šituos Laptevus pas tave.