Psichologinė kelio topologija

MERAB MAMARDAŠVILI

Pabaiga. Pradžia Nr. 40

Pateiksiu dar vieną frazę, kurią galite perskaityti tekste. Pateiksiu dėl dviejų priežasčių: pirma, dėl pačios frazės turinio, antra, tam, kad suprastume, kaip sunku skaityti tai, kas parašyta. Reikia turėti kažkokį ypatingą žvilgsnį, nesutampantį su frazę sudarančių žodžių supratimu. Sakyčiau, metafizika – mintinis herojaus apdaras. T. y. minties srityje, meno srityje herojus užsiima metafizika. Šiuo požiūriu Proustas – metafizinis rašytojas, Poundas, Eliotas – metafiziniai rašytojai, ir daugybę kitų XX a. figūrų galima taip pavadinti. Tačiau kad tai perskaitytum, pamatytum – pats turi būti metafizikas. Vadinasi, reikia mokytis būti metafizikais. O išmokti galima iš tikslių frazių. Jos yra… Evangelijoje pagal Joną Kristus sako daugmaž taip (verčiu iš prancūziško teksto, nežinau, kaip yra rusiškame): „Valanda atėjo, ir ji – dabar.“ O toliau iš esmės kalbama apie prisikėlimą. Labai keistas frazės kontekstas, jei įsigilinsime. Štai šią frazę reikia skaityti herojiško entuziazmo problemos kontekste. Evangelija regi laiką kaip neturintį privilegijuotų taškų. Kiekvienas momentas – paskutinė valanda. Ši frazė kalba apie paskutinę valandą arba istorijos pabaigą. Ir turime suprasti, kas yra „istorijos pabaiga“. Mat sakant „istorijos pabaiga“ bet kuria kalba suprantama, kad baigiasi žmogiškoji istorija, baigiasi šio pasaulio istorija ir prasideda kažkoks kitas pasaulis, esantis už šio pasaulio arba po jo. Vis dėlto Evangelija kalba visai ne apie tai. Kartoju, imkime ir pamėginkime perskaityti. Čia kalbama apie paskutinę valandą; Kristus sako, kad paskutinė valanda. Kartu aišku, kad turi omeny ne pasaulio pabaigą, įprastą apokaliptinį religinį terminą. Kad pasaulis nesibaigia – tai žinome empiriškai. Žinome, kad mirusiųjų prisikėlimas po gyvenimo ir t. t. – visa tai čia netinka. Vadinasi, žinodami nežinome. Čia pasakyta: paskutinė valanda. Baigiasi istorija. Ir baigiasi ne taip, kad būtų galima sakyti: štai, tarkime, gyvenu I a., o VI a. bus istorijos pabaiga. Filosofiniu požiūriu tai reikštų, kad yra privilegijuotas laiko momentas, pažymėtas VI a., ir ten – istorijos pabaiga. Ne, kažkas, kas yra pabaiga arba brandus užbaigimas (prisiminkite, kalbėjau apie brandumą tiesos minutės kontekste), neturi išskirto laiko momento. Bet kuris laiko momentas gali būti paskutinė valanda – valanda, kai reikia baigti savo istoriją. Baigti savo patirtį. Ir atlikti poelgį. (Tokios mūsų sielos gyvenimo tiesos visiškai nepriklauso nuo jų religinio apdaro. Tam tikrus dalykus galima pasakyti tik religine kalba. Ji neatsitiktinai egzistuoja. Tačiau tokios tiesos nėra tikėjimo dalykas, tai mūsų sielos gyvenimo tiesos.) Tai štai, grįžtu. Man ši frazė sako štai ką: jei neprisikeli gyvenime, neprisikelsi ir po mirties. Kristus sako, kad prisikėlimas vyksta čia, gyvenime, ne kokiame nors gyvenimo tarpsnyje, po kurio ateina kitas ir ten kažkas įvyksta. Tai nėra laiko dalijimas pagal horizontalę, leidžiantis privilegijuoti kokius nors momentus, – tai pjūvis vertikale. Ir ši vertikalė gali paliesti bet kurį laiko momentą. Kaip tik todėl, tarkime, šiam aktui nėra ritualo. Nėra laiko hierarchijos. Paaiškėja, kad mūsų sielos gyvenimas išsidėstęs vertikaliai laiko srauto horizontale atžvilgiu. Ir bet kurią akimirką… net šeštadienį galima gydyti žmogų, nors pagal žydų tikėjimą tą dieną apskritai nieko nevalia daryti. Juk taip? Tačiau žinote, kad Kristus „atšaukia“ šeštadienį, nes gyvena matmenyje, kuriame klostosi žmonių likimai. T. y. gyvena ontologiniame matmenyje, kuriame nėra tokio laiko dalijimo. Ontologiniame matmenyje bet kuris momentas gali būti paskutinė valanda, kai turi sutelkti ir užbaigti savo patirtį, kad daugiau nereikėtų prie to grįžti. Pvz., kartą visiems laikams ko nors išmokti. Ne ką nors padaryti, paskui atgailauti, paskui vėl daryti tą patį ir t. t. (pasakojau jums apie ydingos begalybės, į kurią įsisuka žmogus, grandinę), o patekti į struktūrą, kurioje nesikartoja atgailos priežastis. Kas nesikartoja? Kaip tai užšifruota? Tai, kas kartojasi, vadinama antrąja mirtimi. Tarsi nesukramtytas kąsnis, kurį visą laiką žiaumojame. Pragariška bausmė. Amžinai darysite tą patį arba amžinai mirsite. Ne numirti kartą visiems laikams, kaip dera „geram krikščioniui“, o mirti antra mirtimi. Arba amžina mirtimi. Visą laiką mirti, mirti ir mirti… Išties, paklaikti gali nuo tokio pragariško paveikslo. O dabar prisiminkite sceną (neatsitiktinai ją primenu): hercogas Germantas lankstosi priešais Marselį, reikšdamas užuojautą dėl senelės mirties. Jis amžinai lankstysis, nes „nesužiaumojo“ formos, kuria išsakoma užuojauta. Tai neatliktas darbas. Germantas jo neįvaldė savo laisvos sielos lygiu, kai atjauta arba užuojauta atsiranda nelaimės taške, visiška atjauta kito nelaimei. Jis eikvoja nusilenkimų atsargas, susikaupusias aristokrato keliuose. Ir nemato nelaimės, nejaučia jos. Kodėl? Todėl, kad blogas? Nagi ne. Todėl, kad čia pažeisti jausmo dėsniai. Jausmo prielaida – visiškas buvimas (prisutstvije), tačiau jis neįmanomas, jei viena koja arba abiem įklimpai tame, kas nepadaryta.

Dabar pateiksiu kitą pavyzdį. Iš Platono „Valstybės“, kurioje figūruoja garsioji anapusiniame pasaulyje vykstanti pasirinkimo scena. Mirusiesiems suteikiama galimybė iš naujo rinktis, ir tai stebi žmogus, iš tikrųjų nemiręs; paskui jis grįžta į žemę ir pasakoja, kas vyksta aname pasaulyje. Tarp kitų ir tokią įdomią detalę. Vienas žmogus pasirinko tironiją. (Jam buvo pasiūlyta rinktis. Ant popierėlių surašyta, kuo nori būti, ir renkiesi. Ant vieno popierėlio buvo parašyta „tironas“. Ir žmogus pasirinko lapelį „tironas“.) Kodėl? Ogi todėl, daro išvadą Platonas, kad jis gyveno „gerai saugomoje valstybėje“. Sutvarkytoje tironijos valstybėje, kurioje buvo griežtai laikomasi visų visuomenės įstatymų. Jis įprato jų laikytis. Jis, sako Platonas, laikėsi įstatymų, nepatyręs išmėginimo. Niekada nieko gyvenime neišmėgino. Gyveno įstatymų tvarkomoje valstybėje ir priprato, kad tvarka palaikoma. Ir štai pasikartojo tai, kas nebuvo padaryta, t. y. neišmėginta, neišaugo iš jo paties sielos. Jis kartoja aktą, t. y. savo būtį tironiškoje valstybėje, o paskui pasibaisėjęs sužino, kad tirono likimas neatsiejamas nuo daugybės nelaimių, tarp kurių – ir savo vaikų rijimas. Tačiau buvo vėlu. Jis jau pasirinko (šia scena aiškinu, ką reiškia neatlikto darbo našta, to, kas neprisikėlė gyvenime, našta). Jam nebuvo paskutinės valandos. Jis nebaigė istorijos. Jei ką nors darai, tu darai. O šis žmogus, gyvendamas tironiškoje valstybėje, nebaigė savo istorijos. Gyveno pagal įprotį. Tvarka jam atrodė savaime suprantama. Jis nežinojo, kad tvarka kainuoja kraujo, rizikos, kad ji turi išaugti iš asmeninio išmėginimo. Jis niekuo už ją nesumokėjo. Taigi nebaigė – kokia prasme? Jis neatsiliepė. Jam buvo pasakyta: tai paskutinė valanda, jei nori prisikelti. O jis, akivaizdu, neišgirdo (dabar kloju vieną epizodą ant kito). Ir jis pasikartojo nelaimėje. Jam lemta praryti savo vaikus. Tai, žinoma, metafora. Tačiau žinote, kad tironas visada ryja visa, kas pasitaiko aplink oraus ir savarankiško. Net jei tas orus ir savarankiškas nerezga sąmokslo prieš jį. Pvz., neužsiima politika. Tačiau tironas iš esmės negali pakęsti aplink aukštos idėjos žmonių. Jis juos ryja. Tai šifruoja frazė „ryti savo vaikus“. Dabar pamėginsime padaryti išvadą. Tik aš jos neįstengsiu padaryti. Išvada – kaip tik tai, dėl ko visa tai kalbėjau, – turi įvykti visose galvose. T. y. kaip skaitome frazes, – kaip sudėtinga ir kartu paprasta perskaityti: „Valanda atėjo, ir ji – dabar.“

Tai štai, grįžtu prie herojiško meno, – dabar aišku, kodėl visa tai pateikiau. Herojiškame mene žmogaus gyvenimas – ir dvasinis, ir moralinis, ir socialinis – vyksta tarsi vertikale. Ne horizontale. Horizontale vyksta tolygus judėjimas. Yra laiko srautas. Laikas bėga, teka linija. Žinote, kad laikas vienmatis (skirtingai nei erdvė, kuri bent jau trimatė). Ir šiame laike manoma, kad yra gyvenimo laikas ir mirties laikas. Arba – yra šio pasaulio laikas ir kito pasaulio laikas. Na, tarkime, geresnio pasaulio. Arba Dievo karalystė. Evangelijai ir herojiškam menui (arba herojiškai sąmonei) Dievo karalystė – šio pasaulio pjūvis vertikale. Ji kerta šį pasaulį bet kurią akimirką. Ir, pasak Čiaadajevo, mes nesame atskirti nuo kito, teisingesnio, geresnio ir pan., gyvenimo, nuo pomirtinio gyvenimo mūsų neskiria duobkasio kastuvas. Šis gyvenimas ne paskui ateina. Jis – pjūvis vertikale. Jis – mūsų kito, dvasinio gyvenimo pjūvis. Žodžiais „paskui“, „pomirtinis“, „geresnis“, „tobulėti“, „aukštėti“, „nemirtingumas“ nerangiai ir bejėgiškai mėginame nusakyti tam tikras mūsų pačių būties savybes. Šias savybes reikia mokėti įžvelgti už žodžių. Nepriimti šių žodžių paraidžiui. Proustui (kaip ir Dantei) ir visiems tiems žmonėms, atkuriantiems herojiško meno tradiciją XX a., menas buvo įrankis ir priemonė atlikti vertikalų šio gyvenimo pjūvį. Ne atidėlioti kitam laikui, kai baigsis šis, gyvenimo, laikas, ne perkelti į kitą pasaulį, nuo kurio mus skiria mirties data, štai numirsim – tada. Na ne, ne taip sutvarkyta. Ir kiekviename Prousto puslapyje susiduriate su fraze: kitas, realus, gyvenimas arba – menas realesnis už kasdienį gyvenimą. Kokiu požiūriu realesnis? Tuo požiūriu, kad menas, t. y. stipri forma, yra vertikalaus gyvenimo pjūvio įrankis. Įrankis, kurio padedami čia prisikeliame savo jausmais, mintimis ir būsenomis. Herojus – tai žmogus, kuris visiškai esti (prisutstvujet). Germantas nesti greta nelaimės. Mat jis iš dalies praeityje, atlieka kažkieno sugalvotą ritualą, kuriuo reiškiama užuojauta. Jis ne dabartyje, ne ten, kur pasakyta: tai paskutinė valanda. Germantas nesti, nes yra iš dalies neatliktoje praeityje. Taigi apgręžkime: turime šansą ką nors pajausti ne todėl, kad esame jautrūs, pvz., sielvartui, o todėl, kad esame. Dabar kalbu ir apie literatūros, ir apie filosofijos keblumus. Kartoju: ką reiškia pajausti? Pajausti svetimą sielvartą… Juk tai šansas būti priklausomam ne nuo savo paties jautrumo, ne nuo nervų dirglumo, o nuo to, esi ar nesi su visomis savo galimybėmis šio atvejo akivaizdoje. Juk „nesi“ irgi pagal tam tikrus dėsnius. Įstrigai praeityje – vienas iš tokių dėsnių. Vadinasi, ne jausmas ir ne jautrumas, o kažkoks įrankis arba forma, leidžianti būti, yra jautimo būdas. Ir jei forma tave sutelkė arba tu susitelkei formos padedamas, tada visiškai esi, tada pajausi. Atsiversi tam, ką matai. Atsiversi svetimam skausmui. Ir kartu nepriklausai nuo savo jautrumo atsitiktinumo. Savyje nešiojiesi šaltinius to, kas nutiks. Tai ir yra herojus. Vienas Johno Donne’o eilėraštis baigiamas vaizdu tam tikros užsiapvalinusios būtybės, kuri visiškai susitelkusi gali nesuirti ir laikytis visatos gelmėse, ten, kur nelaimės, kur kenčia žmonės. O nesusitelkęs pasakysi: kaipgi įmanoma ką nors daryti, jei aplink blogis. Taigi apie herojų negali pasakyti, kad jis nemato blogio ir sielvarto, – jis niekada nemano, kad blogis ir sielvartas leidžia jam nebūti tuo, kuo jis pašauktas būti. Žinote, labai dažnai kitų skurdas, kitų sielvartas yra tarsi atleidimas, kurio ieškome tam, kad nieko nedarytume. Neatliktume, neišbandytume, nepagalvotume ir t. t. Štai ką Proustas gvildena kalbėdamas draugystės tema. Proustui draugystė buvo prarastas laikas, nes ji tave atitraukia nuo tavęs paties, didžiausios tavo mįslės. Draugystė tariamai išsprendžia šią mįslę, mat kalbėdamiesi visada pasirodome kaip gatavi, užbaigti žmonės, nes kažką perteikiame (juk negali perteikti kitam, jei pats viduje nesi užbaigtas). Tai iliuzija, kad esame pas save pačius. O iliuzijos pavojingos. Vadinasi, dar vienas herojiškos sąmonės bruožas – tai sąmonė be iliuzijų. Proustui visas bėgimas ieškant tiesos, tarp kitko ir pavydulingo žmogaus bėgimas ieškant tiesos apie mylimąją (ištikima ji jam ar neištikima, jei neištikima, tai su kuo), visas šis bėgimas, atsispindintis ir santykiuose su vietomis, vardais, tarkime, su aristokratais Germantais, kurių vardas jam daro magišką poveikį, su žodžiu Venecija, kuriame visas žavos pasaulis, – ar tai ne iliuzija? Tai štai, pereiti mylimosios arba jos išdavysčių paiešką, pereiti santykius su patraukliais herojiškais aristokratų vardais, su patraukliais miestų pavadinimais – pereiti visa tai, pasak Prousto, „iki paskutinės iliuzijos, kurią reikia sunaikinti“. Štai ką vadinau žiaurumo filosofija.

XX a. – organizuotų iliuzijų, organizuotų mitų amžius, tad išauga mus slegiantis svoris, būtinybė būti žiauriems savo pačių atžvilgiu, t. y. eiti iki paskutinės iliuzijos, kurią reikia sunaikinti. Tai ne tos tiesiog mielos XVIII ar XIX a. iliuzijos, tai kolektyvinės ir gana kruopščiai organizuotos iliuzijos. Ir pereiti jas labai sunku. Šį perėjimo kelią, perėjimo pastangą ir vadinu heroizmu. Iš tikrųjų visus šiuos žodžius galima pakeisti ir kalbėti apie darbą. Dirbti reikia. O dirbti labai sunku, ir mes vengiame darbo. Juk šios iliuzijos XX a. juolab stiprios, nes, būdamos organizuotos, jos tyčia sukonstruotos taip, kad sukurtų žmogui aiškios sąmonės būseną, tarsi jis supranta pasaulį, ir kartu išvaduotų jį iš darbo, būtino tam, kad apskritai ką nors suprastum pasaulyje. Organizuotos iliuzijos – tai schemos, paprasčiausiu būdu talpinančios pasaulį štai tokio… dydžio galvoje. (Pažvelkite į socialdemokratijos istoriją ir nustebę pamatysite sukrečiantį paveikslą: štai tokio dydžio socialdemokratinių korporantų galvos talpino labai sudėtingą pasaulį. Talpino taip, jog jiems net nereikėjo dirbti, kad suprastų. Antai jau Kautskis pateikia ištisą filosofijos istoriją, kurioje Platonas ir Sokratas – aristokratinė reakcija. Viskas suprantama. Demokritas – graikų demokratinių jėgų atstovas. Tai prasideda nuo Kautskio. Manote, viską sugalvojo tarybiniai kretinai antrajame dešimtmetyje? Na ne, ką jūs… Tai sugalvota garbingoje Vokietijoje, XIX a. pabaigoje.) Tai štai, schemos baisios tuo, kad jos mus tenkina, nes yra aiškios ir suprantamos ir išvaduoja iš darbo. O herojiškas menas arba herojiška sąmonė – tai laisvės ir atsakomybės darbo suvokimas. Siaubinga našta, darbo ir laisvės našta, kurią žmogus bet kokia dingstimi nori nusimesti. Kadangi nieko neįmanoma be darbo. Antai be darbo neįmanoma net paprasčiausio jausmo sužinoti. Juk nuolat susiduriame su tuo, kad, pvz., teisingumui nepakanka teisingumo jausmo. Meilei nepakanka meilės jausmo. Paaiškėja, kad reikia dirbti, nes teisingumą nustato forma, ir jausmai nusistovi per meną (meną plačiąja šio žodžio prasme, nebūtinai poeziją, literatūrą ir t. t.). Menas kaip stipriai suręstos formos produktas. Prisiminkite – kaip tik tada, kai Proustą labiausiai užvaldydavo meilė tėvams, tėvai jį atstumdavo, ir jis to nesuprasdavo. Likdavo vienas su savo neaprėpiamu, didžiuliu meilės jausmu, nuostabiu jausmu, ir jausdavosi neteisingai įžeistas, nesuprastas. Žinoma, kontaktas neįvyko dėl paprastos priežasties – prieš tai berniukas voliojosi isterijos apimtas ir kankino tėvus. Kaip tik tada, kai tu kupinas meilės jausmų – nepavyks. Tėvų atžvilgiu tai dar pataisoma. O štai su mylima moterimi susitikai ir – nieko neįvyko. Neįvyko bendravimas. Buvau kupinas tokių gerų ketinimų, taip puikiai mylėjau!.. Arba minties srityje – aš juk to nenorėjau! Žodžiai „nenorėjau“, „buvau taip gerai nusiteikęs“, „ketinau“ priklauso prie draudžiamų žodžių. Draudžiamų brandžiai herojiškai sąmonei. Žinoma, jų negalima uždrausti. Žodį „draudimas“ vartoju „vidinės neįmanomybės“ prasme, t. y. kai kas nors tapo neįmanoma mums pasiekus vidinę brandą. Subrendę negalime mąstyti taip, kad paskui būtų galima sakyti, jog mūsų ketinimai buvo kiti. Na, tarkime, socialinės minties paveikslas: kuriama kokia nors teorija, perdaromas žmonių gyvenimas, paskui ten aptinkama žiojinti koncentracijos stovykla ir žmogus sako: „Aš to nenorėjau.“ Atleiskite, šitaip nebūna. Herojiška sąmonė to nepriima. Nepriima net ir kaip pasiteisinimo. Taip negali būti. Herojiška sąmonė žino, kad šėtonas žaidžia mumis, kai nemąstome tiksliai. Malonėk mąstyti tiksliai. Vadinasi, apskritai nemąstei. Ne todėl, kad nenorėjai – tuo momentu, kai buvo paskutinė valanda, tada nemąstei.

Visą laiką sukame ratus aplink tai, kur, kokioje erdvėje, kada vyksta mūsų pačių aktai. Tarp kitų ir minties aktai, švelnumo aktas, atjautos aktas. Juk (ištariau žodį „tiksliai“) jei Germantas pajustų, išsispręstų problema, vadinama keistu žodžiu „tikslumas“. Yra jausmo tikslumas. Tačiau jausmo tikslumas nėra pačių jutimų, kaip psichofizinių reiškinių, dovana, tai mūsų sąmonės įdirbio, susijusio su ontologija, būties dėsniais, dovana, –  įvaldę šiuos dėsnius sugebame būti, o būdami jaučiame tiksliai. Tad vadinamasis tikslus aktas (žodis „tikslus“ taikomas jausmui, šiuo atveju kalbame apie tikslų jausmą) vyksta tam tikroje erdvėje. Jis turi vietą. Natūralios gamtinės mūsų sandaros ir mūsų nervų dirglumo požiūriu. Vienų nervai dirglūs, kitų ne. Na ne, Germanto nervai, užtikrinu jus, tokie pat kaip ir kito, tiksliai jaučiančio, žmogaus. Nervai tokie patys. O jaučia jis netiksliai, t. y. nėra atviras ir negali suvokti to, kas vyksta panosėje, dėl kitos priežasties. Todėl, kad „mirė sau pačiam“. Mirė, nes jis – praeityje, o ten nepadarytas darbas. Tai, kas nenuveikta, ir yra mirtis. Mirusi jo sielos gyvenimo dalis. Jis mirė sau pačiam. Proustui tai buvo tarsi baisiausias dalykas: mirti sau pačiam, nepripažinti, atsižadėti mirusio – iškristi iš žmogiškų saitų ir neatpažinti Dievo. Arba neatpažinti talento, neatpažinti genijaus (šiuo atveju tai tas pat). Nepažinti. Kaip pažįstame? Kokie pažinimo dėsniai? Įvyksta susitikimai. Tarkime, puoliau ant kaklo tėvams, o jie mane atstūmė. Aš taip ją myliu, o ji mane atstūmė. Čia yra viskas. Yra ji ir aš esu, mudu susitikome – gyvenimo srovė neperėjo. Kodėl? Arba kodėl ko nors nepažįstu? Pvz., galiu žiūrėti į Sokratą ir matyti jo bjaurumą. O kokiomis akimis matau jo dievišką kūną, t. y. tikrąjį Sokratą, – kokiomis akimis? Koks šansas, kad Sokratas stos žmonių akivaizdoje ir jie pamatys, kas jis yra? Juk tai, kas jis yra, neregima. Kokios sąlygos, kad pamatytume ką nors, akimis neregimą? Dirbti reikia, kad tave suprastų, nes netobulu pavidalu gali stoti tik Dievo akivaizdon, o priešais žmones nevalia – nei jausmais, nei mintimis. Kodėl? Todėl, kad žmonėms bet kokia dingstis gera nepamatyti. Antai, jei mano skonis geras, susidūręs su minties draiskalais, galiu pasakyti: fu, kokia nudriskusi mintis, – ir nepasistengti pažvelgti, kas po šiais skarmalais iš tikrųjų veržėsi pasisakyti. Juk žmonės netobuli jausmais.

Veržiasi kas nors tikra, bet žmogus neįstengia išsakyti. Negaliu išgirsti tiesiog todėl, kad jis blogai kalba. Pažvelkite į rusų disidentus – juk su žmonėmis jie šneka tokia kalba, kuria būtų galima šnekėtis vien su Dievu, nes Jis atleistų netobulumą, įžvelgtų žmogiškos kančios kūną anapus netobulos ir kvailos kalbos. Tačiau juk kalbama ne su dievais, o su žmonėmis. Vadinasi, nepasistengė, kad būtų mintis. Patys kalti. Tiesa, aš dar galėčiau išgirsti, ką jie norėjo pasakyti. Tačiau tai atsitiktinumas, antra vertus, žmonės neprivalo tave išvaduoti iš tavo paties darbo artikuliuojant mintį. Niekas ir niekada nesupras net ir geriausių barbaro ketinimų. Geriausių minčių. O jis įsižeidęs sakys: kaip tik tada, kai buvau geriausias, kaip tik tada, kai buvau geriausiai nusiteikęs, kas nors „įdėjo akmenį į mano ištiestą ranką“. Na, ne tik akmenį įdės, blogiau atsitiks.

Taigi ką turime? Pirma, herojiška sąmonė – tai darbo sąmonė ir, antra, nėra atleidimo arba, taip sakant, atleidžiančių instancijų, jei darbas neužbaigtas. Nėra tokių atleidžiančių instancijų. Nėra kuo remtis. Kadangi tu gali. Nėra mechanizmų. Minties mechanizmai neegzistuoja. Draugystės mechanizmai neegzistuoja. Galima kažką daryti, ir galbūt tau bus padovanota draugystė arba brolybė. O atvirkščiai – nedera. Filosofine kalba, teorine kalba pasakysiu taip: yra kultūrų, tiesiog neišvysčiusių ontologinio santykio tarp tikslo ir priemonės. Tokia yra rusų kultūra. Todėl negaliu pateikti herojiško meno pavyzdžių iš rusų tradicijos. Net Dostojevskis – jei dabar mane „užvestumėte“ ir įsisukčiau į pokalbį apie Dostojevskį, parodyčiau jums jį kaip literatūrinį Chlestakovą, genialų, talentingą, kokį norite, – tai pats tikriausias Chlestakovas. Žinoma, jam pristigo gyvenimo tam, kad taptų. Reikėjo nugyventi dar keletą gyvenimų, kad jis visiškai išrautų iš savęs tai, ką rovė. O jis rovė, turime pripažinti. Naikino savyje. Tačiau nespėjo, ir todėl Dostojevskio minčių, vaizdinių ir paveikslų niekada nereikia dėlioti į sistemą; nereikia anapus jų ieškoti sistemingos filosofijos, nes tokia sudėliota sistema bus absoliuti kvailystė. O štai artistinio, neįmanomo reziumuoti jo buvimo nepaneigsi. Ir neįmanoma nuo jo atskirti minties, kaip Dostojevskio doktrinos.

Grįžtant prie heroizmo problemos, heroizmo, visada susijusio su idėja arba stiprios formos sukūrimu: herojus žino, kad turi būti darbu suręsta forma. Ja kas nors gali laikytis. Kristalas, „kalba“. Vadinasi, civilizacija – tai kalba (skirtingai nuo barbarybės). Teisingumas kaip civilizacijos mechanizmas – tai forma arba kalba, anaiptol nesanti mūsų galvose (atkreipkite į tai dėmesį). Toli gražu. Štai pamėginkite pateikti sau ataskaitą: kaip mes reaguojame, ko laukiame. Pamėginsime patys užfiksuoti savo barbarybę, nes nėra kito šanso būti ne barbaru. Nesužinoję, kad mes – barbarai, niekada nebūsime kitokie. Siedamas su šia forma, su neišardoma herojaus ir formos vienybe, pateiksiu vieną terminą, paaiškinantį visų problemų, gvildenamų pasitelkiant Proustą, sritį XX a. literatūroje. Įvesiu naują autorių – per pertrauką klausėte, ką būtų galima paminėti iš vokiečių tradicijos, paminėjau Rilkę, o dabar pridursiu Musilį. Šis žmogus sukūrė utopiją. Nekalbėsiu apie ją visą, paminėsiu tik vieną aspektą, susijusį su mano šiandieniniu įvadu. Galima sakyti, tai yra tikslaus gyvenimo utopija. Paprastai sakome „tiksli mintis“, „tikslus samprotavimas“, o Musilio atveju – tikslaus gyvenimo utopija. Jis suprato, kad tai, ko mums norėtųsi gyvenime, įvyksta jame kažkaip organizuojant gyvenimą. Ir šitai organizuoti galima. T. y. įmanoma organizuoti mūsų reakcijas, tai, kas vyksta per mūsų susitikimus, nes mūsų jėgoms organizuoti buvimo pilnatvę. Žinoma,  kas nutiks būnant – jau likimo dalykas. Tokia šio daugelio puslapių romano „Žmogus be savybių“ filosofija. Beje, pavadinimas juk irgi… Sakiau, kad „turtingasis nepralįs pro adatos skylutę“. O kas yra turtingas? Žmogus, turintis savybių. Ką nors iškovojęs, pasiekęs – štai toks nepateks į Dievo karalystę. Neatsitiktinai Musilį domina, kaip būti žmogumi be savybių. Juk iškovoto iš tikrųjų nėra – pasak Kierkegaard’o, mirtina liga manyti, kad kas nors esi. Tai negali būti tikslaus gyvenimo elementas. Nors, atrodytų, gyvenimas – netiksliausias iš visų įmanomų dalykų pasaulyje. Tačiau, suprantate, paradoksas tas, kad laisvas veiksmas, laisvas gyvenimo veiksmas gali būti tikslesnis už logišką mąstymą. Logišką mąstymą sudaro daug jungčių ir samprotavimų, ir tūkstantis pirma jungtis gali būti klaidinga, nes pamiršome kokius nors simbolius. O tiksli laisvė, tarkime, buvimas sielvarto akivaizdoje, kai per atvirą tavo sielos angą įvyko kontaktas, – tai laisvės garantuotas tikslumas. Tavo jautimas visiškai laisvas. Niekur neįstrigęs. Ką reiškia „būti praeityje“? Įstrigti praeityje – koja praeityje, ranka čia. Štai kas yra nelaisvė.

Vadinasi, metafizine prasme kalbėdami apie formą, apie heroizmą, visą laiką kalbėjome apie kažkokius mechanizmus arba priemones išlaisvinti laisvę (žinoma, tai tautologija). Sakau – laisvės laisvė, minties mintis. Dėsnio dėsnis. Dėsnis, kuris yra bet kokių dėsnių forma ir sąlyga. Kokie bus dėsniai, neaišku. Laisvės laisvė – tai galima suprasti, o štai kas bus padaryta laisvėje, niekas negali numatyti, apibrėžti ar nulemti. Bus tai, kas yra – jausmas. Nagi imk jį ir sufabrikuok. Tačiau yra laisvės sąlyga. Laisvė – kaip laisvės sąlyga. Arba išlaisvinimo sąlyga. Tai susiję ir su laiku. Ėmęsi laiko problemos pamatysime, kad atrasto laiko problema yra išlaisvinto laiko problema. Visur virš tokio pobūdžio tikslaus mąstymo arba tikslaus gyvenimo tvyro vienas ribinis vaizdinys. Žodis „mąstymas“ čia reiškia mąstymo sąlygos mintijimą. Ne mąstymo aktą, analizuojamą logikos, o kažką, kas irgi mintis tuo požiūriu, kad yra minties sąlyga. Jos įvykio sąlyga. Minties įvykio sąlyga. Arba – jausmo įvykio sąlyga. Tarkime, Germanto atveju buvimo pilnatvė yra jausmo įvykio sąlyga. T. y. kito žmogaus sielvarto išgyvenimo sąlyga. Ši sąlyga tenkinama arba ne; galima aprašyti – tenkinama, netenkinama. Galima parodyti, kodėl netenkinama.

Tačiau negalima „kodėl“ terminais kalbėti apie pačius jausmus. Jei tarp jūsų yra matematikų, leisiu sau pasakyti: mūsų terminologija – visada metaterminologija. T. y. ne patys jausmai ir jų aprašymas; aprašymas kažko, kuo paveikiame jausmų atsiradimo sąlygas, o pats jų atsiradimas savaime spontaniškas, nedeterminuotas ir neaprašomas. Ir virš visko (nukrypau į šalį aiškindamas metateorinę arba metaterminologinę mūsų darbo pusę – ne laisvė, o laisvės laisvė) tvyro kažkoks neišsakomas simbolis, slaptas kažkokio nebuvimo (otsutstvije) simbolis. Kažko, kas yra, tačiau ir nėra. Ir kartu negali to apčiuopti, primena lengvą prisilietimą angelo sparnų, kurių negali sugriebti, tačiau be jų niekas nepajuda, o jų pačių nėra. Štai žiūrėkite, sakau: visiškai būti (prisutstvovat’). T. y. būti išimtam iš visų kitų savo gyvenimo dalių ir būti dabar čia. Kaip tai pamatyti? Neįmanoma pamatyti, neįmanoma aprašyti, galima nusakyti tik neigiamais terminais. Kažkokia tuštuma, kartu ir prisodrinta. Kalbėjau apie nulį, apie lygiadienio tašką, prisodrintą ir t. t. Vaizdas, pateikiamas ir Artaud, ir Prousto. Prousto atveju plaukikas išlaisvina povandeninį svorį. Beje, šis vaizdas primena Dantės – pagal atitikimų dėsnį, ne citavimą. Correspondance – atitikimas būsenų, pasikartojančių žmogiškos sąmonės erdvėje. Ne atskiros sąmonės, o mūsų visų sąmonių, nepriklausomai nuo erudicijos ir citatų…

Iš: Mераб Мaмардашвили. Лекции о Прусте
(психологическая топология пути).
Moсквa: Ad Marginem, 1995

Vertė Austėja Merkevičiūtė