Pro svetimas akis
JURGA TUMASONYTĖ
Mindaugas Nastaravičius. Dėmėtų akių. Eilėraščiai.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. 96 p.
Pirmą kartą apie Mindaugą Nastaravičių sužinojau perskaičiusi „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtojų pavardes. Nebuvau apie jį girdėjusi: galbūt kažkada skaičiau, bet neįsiminiau. Antrą kartą sutikau „Poetiniame Druskininkų rudenyje“: rūkė prietemoje, pagavo mano bekrintančią sagą, bet vis dar buvo neaiškus. Artimiau susipažinau tik trečią kartą: skaitydama šiais metais LRS leidyklos išleistą pirmąją poezijos knygą „Dėmėtų akių“.
Knyga turi tris mažosiomis raidėmis pradedamus skyrius: pirmasis apie dėkojimą ir rašymą, antrasis apie pabaigiamą žmogų, trečiasis pavadintas „Likti nesuprastam“. Kitoje viršelio pusėje iš nuotraukos žvelgia 1984 metais gimęs autorius ir teigia vaikystėje mėgdavęs nešiotis lazdą. Mano manymu, pereinamasis amžius nuo kūdikystės iki jaunystės yra šio poezijos rinkinio leitmotyvas. Skaitant knygą, ima ryškėti mozaikiškai dėliojamos prisiminimų plytelės, kurios sulimpa į intymų ir jautrų šiuolaikinio jauno žmogaus tapatybės paveikslą.
Juk tu buvai tas vaikas, kuris už tvarto įrengei kapines kačiukams – taip, bet aš tik kryželius statydavau, o skandindavau ne aš
(„Dialogai su paaiškinimais“, p. 17)
Iš praeities traukiami vaikystėje patirti fenomenai ir čia pat apžiūrimi suaugėlio akimis. Subjektas atsiskiria nuo savęs ir netgi užmezga būto ir esamo dialogą. Praeitis svarbi net tada, kai savęs neprisimeni: svarstoma mažo berniuko, dabarties akimirką tapusio Kitu, veiksmo motyvacija. Vaikystėje šis atsikeldavo penktą valandą ryto ir nešiodavosi lazdą: „sunkiausia – tikėti, kad tai kažką / reiškė“ („Nemiegantis“, p. 35). Pasitelkus prisiminimus atkuriamas autentiškas asmenybės vaizdinys.
Apie mirtį lyrinis subjektas pirmą kartą pagalvoja dar vaikystėje: jis pats tampa mirties iniciatoriumi. Tai nutinka, kai sesuo primena jo ant asfalto degintus kolorado vabalus. Kiek biliūniška intonacija perteikiamas kiemo berniukų žaidimas – norint įrodyti savo vyriškumą, reikia pagauti katę ir išbadyti jai akis. Lyrinis subjektas paleidžia katytę: „nusprendžiau paleisti, / įrodinėdamas saviškiams – o jei jums akį išdurtų“ („Degė“, p. 84). Jis empatiškas, tačiau vis tiek išlieka pasyvus stebėtojas ir grįžęs namo stebi, kaip draugai padega gyvūną. Vienas eilėraštis taip ir vadinasi – „Jautrumas aplinkai“. Taip pat jautriai žvelgiama į šeimos santykius. Tėvai eilėraščiuose atsiranda kaip praeities ir dabarties liudytojai, įvedami į reikšmių lauką per buitiškąją erdvę. Tėvas sūnų moko vairuoti ir būti vyrišką, motina rūpinasi būsimomis marčiomis ir švariais marškiniais. Tėvas viliasi, kad sūnus dirbs miške ir įgis kaimo pagarbą, motina – kad taps praktiškas ir gydys žmones. „[…] abudu norėjo išeit per mane // kad išeitų žmogus, kuris iš jų neišėjo („Tai, kas iš tavęs išėjo“, p. 25), – ironizuoja jau suaugęs, kažin kur nuklydęs sūnus.
Scena, kurioje tėvas ir vaikas eina į avietyną drožti dūdelės, primena Sigito Parulskio eilėraštį „Pradžios mito nuolaužos“ („Iš ilgesio visa tai“, 1990). Ten lyrinio subjekto tėvas skerdžia kiaulę, o nėščia motina darinėja melsvas žarnas: „aš dar negimęs / – jau kruvinu veidu.“ M. Nastaravičiaus „sūnus“ pats dalyvauja skerstuvėse: „ir man palaikyti už kojos reikėjo, kaip vyrui / nešioti skerdieną, užkasti toliau nuo namų / sukruvintas liekanas, dujomis svilintą uodegą“ („Prisimenu, tėve, kad buvo“, p. 83). Archetipinės skerstuvės krauju paženklina autsaiderišką lyrinio subjekto veidą.
Knygoje svarstoma apie savo kūrybos pradžią, o atsiminimai įvelkami į trumpus siužetus: „kiek pamenu, penktoje klasėje apsivėmiau“ („Žemėtas, amžinas“, p. 77), „mėgino patarti vienas gyvųjų poetų, / kai nusiunčiau jam, net gėda sakyt, / paskaityt apseiliotų savo eilėraščių“ („Baigtinis“, p. 45).
Santykis su poetais prilygsta epifanijos momentui: tik jiems lyrinis subjektas lenkiasi, meldžiasi. Iš poetų M. Nastaravičius drožia medinius rūpintojėlius ir įsmeigia savo kūrybinio kelio kelkraštyje. Nuolat išnyra „mylimiausias“ Aidas Marčėnas, prisimenamas Sigitas Geda, S. Parulskis, Vytautas Bložė ir kt. „Per daug dėkojimų, lankstymųsi, prisipažinimų, garbinimo ritualų“, – „Bernardinų“ „Savaitės skaitiniuose“ rašo knygų apžvalgininkė Giedrė Kazlauskaitė. Mano nuomone, tai ne visai tyčinis angažavimasis į poetų kastą, o greičiau sąžiningas idealų kūrimas ir džiaugsmas juos prakalbinus.
Jaunystės laikas eilėraščiuose atsiskleidžia kaip romantiškas įsimylėjimas, buvimas greta erotizuoto moters vaizdinio: „prakaitas, kvapas buvusio kūno, per toli nuėjau, / reikėjo žiūrėti, kaip glaudžiasi, vienas po kito neišskrenda / paukščiai, tarp jų ir manasis, ir tu, nesuprantanti // [...] žvilgsnis į tavąją krūtį, žvilgsnis į paukščio snapelį“ („Vos sekundė anąryt“, p. 72).
Eilėraštyje „Šviesa dėmėtų akių“ (p. 61) lyrinis subjektas kalbasi su mylimąja ir teisina dėmes, besislepiančias už jo akių. Šis eilėraštis nėra pats stipriausias rinkinio kūrinys, bet akių dėmės veikiausiai ir yra tas matymo „sutrikimas“, dėl kurio atsirado šie eilėraščiai.
Taigi perskaičiau M. Nastaravičiaus poeziją ir galiu pasakyti, kad debiutantas drąsiai apžiūrinėja savo senus pavidalus, ištėkšdamas juos ant plono poezijos voratinklio. Poetas į literatūrą ateina žvelgdamas pro save par excellence. Ir kol kas tiek forma, tiek turinys atrodo neprastai.
Made in Lithuania
James Douglas Morrison. Viešpačiai ir Naujosios būtybės. Poemos. Iš anglų k. vertė Tadas Žvirinskis.
V.: Versus aureus, 2010. 144 p.
Neseniai Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje vyko poezijos vakaras, kuriame buvo ir degtinės, ir poetų, ir gerbėjų, ir mergaičių, ir šiaip prašalaičių. Kas vėlavo – tas nebetilpo į salę, tad spaudėsi koridoriuje, smalsiai karpydami ausimis. Kadangi salėje sėdėjo ne Justinas Marcinkevičius ir buvo ne devintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis, kai kuriems pro šalį pėdinusiems žmonėms galėjo kilti klausimas: kas gi tuomet ten dėjosi?
O dėjosi sentimentalūs dalykai. Ir visa tai dėl to, kad 1969 metais „The Doors“ vokalistas Jamesas Douglasas Morrisonas išleido pirmąją poezijos knygelę, o 2010-aisiais Tadas Žvirinskis* išvertė į lietuvių kalbą. Knygą pristatantieji pasinėrė į masinę nostalgiją: noriai pasakojo savo jaunystės prisiminimus, taktiškai aplenkdami vertimą.
„Kodėl?“ – pyktelėjau pirmą kartą pamačiusi knygą. Viršelio dailininkės Editos Suchockytės sukurtas Jimo Morrisono portretas primena prie Palangos tilto paišomus šedevrus. Ar dailininkei teko matyti užsienyje leistų J. Morrisono poezijos knygų iliustracijų? Arba aš kažko nesuprantu ir toji beskonybė yra idėjinė.
Tiek to, nebežiūrime į bjaurųjį piešinuką ir atsiverčiame knygelę. Pradžioje randame vertėjo pratarmę, kurioje jis dalijasi impresija apie roko legendą: „jis atrodė tarytum apsėstas vizualumo idėjos ir vizualaus suvokimo manijos“ (p. 7). Toliau T. Žvirinskis lyg ir mėgina pasiteisinti dėl diletantizmo. Profesionalūs vertėjai jau daugiau kaip keturiasdešimt metų nepasinaudoja proga padaryti Morrisoną lietuviškai (prakeikti profesionalai mano, kad poeziją reikėtų skaityti originalo kalba!). Taigi, neapsikentęs profesionalų tingumo, T. Žvirinskis išsitraukia alkoną, konsultuojasi su poetu Mariumi Buroku ir imasi darbo.
Kas gi jam išėjo?
Ogi kažkas panašaus į Šekspyrą odinėmis kelnėmis. Štai keli pavyzdžiai: „Kol įsčiose, urvinės aklos žuvys būvam“ (p. 22; In the womb we are blind cave fish**) arba „Vujaristas esti onanistas, ir veidrodis – jo / emblema, o grobis – langas“ (p. 43; The voyeur is masturbator, the mirror his badge, the window his prey). Kad ir kaip verstumeisi per galvą – niekaip negali sutapatinti To su J. Morrisonu. O jei neapsižiūrėjęs skaitytojas sumanytų pasiimti šią knygą kelionėn ir pasinerti į psichodeliką kur nors kelyje, tatai padaryti (be interneto) būtų pragariškai sunku. Mat leidykla „Versus aureus“ pasielgė tiesiog pankiškai ir šalia lietuviško vertimo nepateikė originalo.
Knygą sudaro trys dalys: minėtasis įvadas ir dvi poemos „Viešpačiai“ bei „Naujosios būtybės“. Poemoje „Viešpačiai“ J. Morrisonas kuria apokaliptinį miesto – mirties žiedo – vaizdinį. Jo centre tarpsta kūniški malonumai. Miestas tampa žaidimo metafora, o žaidimas yra mirtis. Čia sutinkame ir autoriaus alter ego – šių laikų herojų – tysantį saunoje su žurnalistu, kuris kiek mielesnis nei kiti plėšrūs paparacai, transliuojantys „kirminų interviu“ iš karsto. Svarbiausias įvaizdis šioje poemoje, be abejo, yra akys. Kino kamera – tai mechaninis akies pakaitalas, padedantis patirti jogo jėgą: „Pasiversti nematomu ar tapti mažu. / Tapt milžinu, pasiekti atokiausius daiktus. / Pakeisti gamtos prigimtį. Vos panorėjus, atsidurt / bet kur, laike keliauti. Iškviesti mirusius“ (p. 19; To make oneself invisible or small. / To become gigantic and reach to the farthest things. / To change the course of nature. / To place oneself anywhere in space or time. / To summon the dead). Žmonių minia skyla į aktorius ir žiūrovus. „Kino gamintojai“ yra alchemikai, o alchemija, kaip aiškina poetas, gimusi iš erotikos. Taigi kinas – paskutinis erotiškas menas. Tie, kurie stebi, geba ištirpdyti savo kūną, likdami tik akimis. Visi trokšta tapti viešpačiais – vujaristais. Poemos pabaigoje jie persikūnija į menininkus: „Viešpačiai nuramina vaizdais. Pateikę mums / knygas, koncertus, galerijas, šou, kino teatrus. O, / taip, – pastaruosius. Jie trikdo menu, apakina / mus, ir mes imame vergauti. Menas puošia mūsų / kalėjimo sienas, jis verčia tylėti. Atitraukęs / dėmesį, jis paverčia mus abejingais“ (p. 91; The Lords appease us with images. They give us / books, concerts, galleries, shows, cinemas. Es- / pecially the cinemas. Through art they confuse / us and blind us to our enslavement. Art adorns / our prison walls, keeps us silent and diverted / and indifferent). Poemoje „Naujosios būtybės“ skaitytojas tarsi provokuojamas prasmes susigalvoti pats. Man ši poema pasirodė kaip haliucinogeninis debesis: jei nesi tinkamai pasiruošęs, gali netyčia uždusti metaforų ir simbolinių / siurrealistinių derinių lavinoje.
Nors vertimas nevykęs, nesiruošiu žiaukčioti kaip snobas Mindaugas Peleckis („Literatūra ir menas“, X.1). Netgi esu tikra, kad knygos „Viešpačiai ir Naujosios būtybės“ vertimas yra pozityvus reiškinys. Pirma – tai ramentai skaitančiam originalą (dėl žodyno). Antra – tai romantiškas poelgis (pagrįstas melomaniška meile ir edukaciniais tikslais). Galų gale nereikėtų knygos pasirodymo priimti asmeniškai: vertėjas juk ir nepretenduoja į LLVS premiją! Be to, tai dar vienas (ne)įmanomų dalykų chimeriškumo įrodymas.
______
* 1969 metais gimė Vilniuje, šiuo metu dirba farmacininku. Išleido keturias poezijos ir dvi prozos knygas. Leidyklos „Versus aureus“ autorius.
** http://pages.prodigy.net/james_morrison/thelords.htm.