Nelaisvė ir laisvė
Kino savaitė
JŪRATĖ VISOCKAITĖ
Ankstesnis Šarūno Barto filmas „Laisvė“ su keliaujančiu per dykumą Valentino Masalskio herojumi prasidėjo ir pasibaigė nepamirštamu ilgaplaniu vandenyno vaizdu: neramus vanduo ošė ir gyveno vietoj tų nebylių išsekusių žmonių. Naujojo Barto filmo „Eurazijos aborigenas“ pradžia ir pabaiga – laivų prigrūstoje prieplaukoje. Nuo čia pagrindinis herojus, kurį vaidina pats režisierius, atsispiria ir neria į miesto džiungles. „Norėjau dar įkvėpt, gražiai gyvent“, – prisipažįsta už kadro Gena, arba Prancūzas, prostitucijos ir narkotikų verslo atstovas, sumanęs išeiti iš to verslo. Neįtikėtina, bet sodraus siužeto kriminalinę dramą, kartais pereinančią net į melodramą, režisieriui pavyko paversti egzistencine tragedija. Iš pirmo žvilgsnio pretenzingas filmo pavadinimas pasiteisina. Aborigenui nebėra čia vietos. Įkvėpt jis jau nebegali.
Kai persekiojamas Gena pelkėje užsikuria lauželį ir susirietęs virš jo kaip ištraukta iš kiauto sraigė šildosi ir rauda, įtampa pasiekia aukščiausią tašką. Herojus, rodos, galėtų čia pat kristi ir susideginti. Bet išganančios mirties dar reikės palaukti. Netrukus Paryžiaus gatvelėje jis pats apatiškai atsuks nugarą ir bus nušautas, ir jo kraujo lašai sužibės ant staiga suskambusio mobiliojo telefono ekrano. Išoriškai tai bus panašu į lėkšto televizinio serialo pabaigą. Bet šitaip herojus gaus siektą išrišimą.
XXI amžiaus Eurazijoje išpasakotos visos istorijos, atrodo, sukurtos visos pabaigos. Bartas, pabrėžtinai vengęs kalbančio kino ir kalbėjęs vaizdu, dabar išsirenka standartinio trilerio siužetą, kuris kaip galingas magnetas susiurbia į vidų įvairiaplaukius žiūrovus, ir tuomet pamažu ima jiems atidenginėti sunkiai perprantamą, dėmesį prikaustantį veidą. Visai uždarą, be jokios mimikos, gali net sakyti, bejausmį, su žvilgsniu, nukreiptu į save kaip ikonoje. Veidas atsiveria tik minėtoje laužo scenoje ir automobilyje su prostitute Saša, kai abudu gauna laiko pavalgyti ir daro tai laisvai kaip vaikai (arba kaip amerikiečių plėšikų porelė Boni ir Klaidas).
Režisierius pasiima sau pagrindinį vaidmenį, jis beveik nepalieka filmo be savęs ir filmo erdvė plečiasi, autorystė tvirtinama be jokios priedangos ir imitacijų. Istorijos pradžioje daug atvirų meilės (ir pornografijos) scenų, jos lipdomos viena prie kitos be pauzių, herojai tiesiog agresyviai filmuojami stambiu planu, pakvimpa net ekshibicionizmu. Dalyvauji kūnų akistatoje. Tačiau nuo kūniškų dramų meistriškai atsiplėšiama, išsitraukiamas ginklas, prasideda bėgimas, kuris turi tik vieną pabaigą. Gena važiuoja Vilniaus, Maskvos, Paryžiaus gatvėmis ir vieškeliais, eina skustuvo ašmenimis, jį lydi ribinė violončelės melodija. Bartas nė nebando vaidinti sąvadautojo, meilužio ar žmogžudžio Genos, jis dalyvauja čia greičiau kaip statistas, natūraliai sutampantis su filmo vieta ir laiku, be apsimestinės vaidybos „nešantis“ neguodžiančią filmo idėją. (Įdomu, kad kadaise irgi kine vaidinęs režisierius Eimuntas Nekrošius pasiekė labai panašios įtaigos.)
Šalia tokio intravertiško Barto Genos ryškiai žiba vienintelis tradicinis dramatinis filmo vaidmuo – maskvietės aktorės Klaudijos Koršunovos Saša, porcelianinė prostitutė, svajojanti tapti ištikima žmona. Ji sutinka dalyvauti mylimo Genos bėgime, bet anksčiau nei jis pasiduoda ir sėda į atgalios vežantį traukinį. Mafijos krikštatėvį su trapiom gerberom ant stalo kruviname mūšyje gavo suvaidinti Arūnas Storpirštis. Keli prancūziškai kalbantys aktoriai (filme visai įprastai skamba keturios kalbos) – vakarietiškai laisvų judesių, kiek prigesintų, romantizuotų charakterių.
„Eurazijos aborigeną“ galima lyginti su klasikiniais panašios temos prancūzų ar rusų kino pavyzdžiais, tačiau akivaizdu, kad šito herojaus bėgimas į niekur, laisvo kvėpavimo troškulys yra natūralus, prigimtinis, neerzacinis. Režisieriui pavyko sukurti naują istoriją.
Per dvidešimt nepriklausomybės metų Šarūnas Bartas vienintelis iš Lietuvos kino režisierių įrodė esąs visiškai nepriklausomas. Ir už tai Lietuvoje mažai kieno mylimas, suprantamas. Barto kūrybinėje biografijoje, net ir griežčiausiai ją peržiūrint, nėra nė vieno jam gyvybiškai nebūtino, konjunktūrinio, neautorinio filmo. Taigi šiandieniniame mene jis atrodo kaip į laisvę išsiplėšęs aborigenas.
