Ei varnalėša!

SIGITAS GEDA

2007 metai

Gaubiantys esamybę

Vienas jų – Leibnizo – dabar verčiamas taip:
– Kodėl yra esamybė, o ne niekas?
Čia pat galima paklausti:
– O kodėl yra esamybės suvokėjas?
– Ar esamybė nėra iliuzija?
– Ar niekas nėra pilnis?
Vienu ar kitu metu visus tuos klausimus filosofai yra kėlę ir bandę atsakyti.
Viskas baigiasi tada, kai suvokėjas supranta, kad realybės apibrėžti neįmanoma. Jeigu gerų mąstytojų būtų ir 10 000, realybė liktų „su liekana“ – neapibrėžtąja dalimi. Dievas iš tikrųjų yra didis, bet čia jau ne filosofijos klausimas.
Mažoji realybė, t. y. mano patirtis, mano svajonės, ilgesys, mano darbai, yra mano tiesa. Žinoma, kad santykinė. Ir dar – užgyveni žmogus tam tikrų įžvalgų, pasitikrini kitų užgyventas tiesas.
Ir dar, ir dar, bet šį rytą mane guodžia tai, kad aš matau gabaliuką dangaus ir žemės, girdžiu sekmadienio mišias…
Virtuvėje burblena skalbyklė.

Iš Algirdo Kaušpėdo repertuaro

Po jo – niekas neturėjo tiek ironijos ir sarkazmo. Svarbiausia, kad inteligentiškai, be jokio vulgarumo. Gal ir gerai, kad „Antis“ buvo padariusi ilgą pertrauką – nenusipigino.
Bene po 15 metų vėl išnirusi (o vieni vyrai!) – ji atrodo nė kiek nepasenusi…

Labas vakaras, ponia!
Kaip gerai, kad jūs rimta…

Keista, kad tiek daug dalykų padaroma balsu, pauzėmis, intonacijomis. Antra vertus – tikrai miestietiškos kultūros muzika ir žodžiai. Gal kiek nusižiūrėta į lenkus, bet architektonika griežtesnė ir – jokio sodžiaus folkloro!

Didieji savimylos

Pasakojama, kad Voltaire’ą sykį pasikvietęs Prūsijos imperatorius Frydrichas II. Pasiirstyti. Voltaire’as iškart pastebėjo, kad valtis leidžia vandenį, ir mandagiai atsisakė.
Imperatorius mestelėjęs:
– Ar bijote nuskęsti, pone Voltaire’ai?
Voltaire’as:
– Ne, Jūsų didenybe! Bet karalių daug, o aš vienas…

Amžini klausimai

Kodėl skaudžiausiai žeidžia artimiausi žmonės?
Dėl to, kad geriausiai tave pažįsta, žino, kur bakstelėti…
Be to, jie manosi, kad esi jiems skolingas, t. y. neįvertinęs jų jausmo tau… Amžinas ratas! Kas kam daugiau gero padaręs…

Tiems, kurie pyksta

Senų vertimų garbintojai atkuto: kam Dante, kam Šekspyras… Juk yra vertimai!
Kurgi, kurgi!
Apie Dantės cenzūravimą jau rašiau. Kas netingi, tegul atsiverčia 55-ąjį Šekspyro sonetą. Klausimas: kur dingo (lietuviškam vertime) centrinės krikščionybės sąvokos – Paskutinis teismas ir Prisikėlimas?
Šekspyro vertimai pasirodė šeštojo dešimtmečio gale, regis, ir Stalino jau nebuvo, o tai, kas krikščioniška (kaip bažnyčių kryžiai) – it peiliu nurėžta!

Gruodžio 31, pirmadienis

Paryčiais

Tarsi gyvenčiau Žvėryne, dideliam baltam name, kiemas – žalias per lietų… Parbėga U. ir ima šaukti, kad M. išbaidė jos paukščius, kurių čia tiek daug ganėsi…
Išbėgęs matau per balas striksint du didelius žaliuosius strazdus (giesmininkus!).
Jų čia buvo visas būrys, aš juos surinksiu… Supami žvirblių visomis pusėmis strazdai, nulenkę galveles, bėga pažemiu… Pliaupia.
– Būtų motina, tai surinktų! – šaukia U.

Naujųjų pragaras

Skambina išsigandęs Kacas.
– Kas yr?
– Prasideda Dante. Kaimynas šaltu veidu užrakino žmoną pusrūsy, o raktus išmetė…
– Už ką?
– Nežinau. Stovi, rūko blaivutėlis. Sakau: „Vytautai, išleisk ją, namas dreba!“
– O jis ką?
– Dar dešimt tokių čia atvesiu ir uždarysiu…

2008 metai

Sausio 1, antradienis

Impresijos

Žmonės, kurie gyvena prie upės. Kada iš aukštupių varomos lytys, jie girdi čiužėjimą, šiugždėjimą, šiuženimą, barkščiojimą… Ir dar dešimt tonų bei pustonių.
Panašiai žmonės, gyvenantys prie girių.
Kitiems užtenka vien įsiklausymo.
O šiaip žmones galima skirstyti į tuos, kurie, pavyzdžiui, skaitė ir apmąstė Ekleziastą, ir – visus kitus…
Pozityvistai, anarchistai, pokuistai (ne iš lenk. pokój – taika…).
Yra ir tokių, kurie stačiai gyvena. Nesusimąstydami. Jie kažką veikia ir jiems neblogai sekasi. Beje, Casanovos mintis buvo gyventi akimirka. Jeigu gyvenimas būtų vienas erotinis aktas… Drugelis – ir tas pašoka!

Dar viena versija

Šįryt iš Rusijos. Apie Kalėdų Senelį, Senį Šaltį, Santa Klausą, Silvestrą etc.
Morzlia – sniego žmonės, raudonveidžiai baisuokliai, apžėlę nuo galvos iki kojų. Mitiniai Šiaurės rusų protėviai. Žiemą atveždavę dovanų. Morzlia (iš moroz – šaltis).
Keista, kad lietuviai niekaip neprisimena savo Kalėdų Močiutės! O būdavo… Jeigu randi dovanų Kalėdų rytą po eglute – tai jos būta. Girdėjau, kad ir prancūzai turi kažką panašaus. Jokio ten senio!

Šekspyras, s. 59

Apie tai, kad pagimdytas (vaikas) gimdo vis naują (vaiko) formą. Jei nieko naujo pasaulyje nėra…
Tai, kas pagimdyta (užgimę), gimdo naują (tą patį!), bet kitokį… Užburtas ratas.
Jeigu antikos laikais jau buvo rastas tobulas kūno modelis, tai ar įmanu ką nors čia padaryti?
Beje, lietuviškas (A. Ch.) 59-o soneto vertimas man pasirodė geras. Pirmas iš tų, kuriuos analizavau.

[...]
Lai praeitin pažvelgus atmintis
Penkis šimtus apskrieja saulės ratų,
Kol knygoje, pageltusioj nuo metų,
Jinai paveikslą tavo pamatys.
Tuomet žinosiu, ar stebuklą tokį
Mokėjo žmonės vertint lig manęs,
Katras katrą mes esame prašokę,
O gal, ko gero, vietoj stovim mes…
Esu aš nemažai poetų skaitęs,
Jie garbino daug menkesnes dievaites!

Šekspyras nebūtų savimi, jei paleistų karūną iš savo rankų!

Apie meilę ir moterį

Didelė meilės poezija gali būti sukurta tik Dantės ir Petrarcos principais – vaizduotėje išauginus Moters Deivės įvaizdį.
Moteriškoji dievybė… Žemiškesni poetai prie jos tik priartėja. Tarkim, net P. Širvio eilutės „Iš versmės man atnešk tą mėnulį / Ir supilki stiklinėn žvaigždes“ yra… Beatričės ilgesys.

Grigorijaus pamaldos

Mes jį buvom įpratę vadinti tiesiog Griša. Kilęs iš Jonavos litvakų. Šįvakar mačiau filmuką, kur jis savo anūkui pasakoja apie prieškario Jonavą.
– Už rytines pamaldas močiutė pažadėdavo man 25 centus, už dienos – 10 ir už vakarines – 20 centų… Kruopščiai eidavau melstis į sinagogą ir laukdavau savo honoraro…
Etninius klausimus, jei tokių kildavo, spręsdavo kunigas ir rabinas, nuėję meškerioti. Miestelio žydai ir lietuviai susirinkdavo ant kalno ir žiūrėdavo į abi meškeres.
– Kunige, kimba! – šaukdavo lietuviai.
– Rabine, kimba! – šaukdavo žydai.
Ir Jonavos policininkas, ir pašto viršininkas mokėjo žydų kalbą, tik „burgomistra ne“.
Pirmą eilėraštį parašęs vadui Stalinui, rusiškam Maskvos laikraščiui, rodos, „Sovetskij pioner“.
– Ėjau užsikišęs laikraštį prie krūtinės, girdėjau, kaip jis gurgžda, jaučiausi labai svarbi ir laiminga asmenybė.

Pasislepiantys rankraščiai

Buvo beveik prieš šv. Kalėdas. Parėjęs namo, užrašiau nedidelį tekstą apie Mesijo tariamą kasmetinį užgimimą.
Žodžiu, mes švenčiame Jėzaus gimimą, bet vietoj jo kasmet ateina tas, ko nelaukiam…
Mažytis bestija!
Bijojau, kad paskelbtas jis gali būti ne taip suprastas. Lyg nujausdamas – dingo pats, pasimetė popierių pusnyse… Tesiilsi.

Dar iš G. K. pasisakymų

Jo pasakymus apie žodžio meną visad įsidėmėdavau. Jie būdavo vaizdingi, reljefiški, tikslūs.
Vakar kūrybą bandė apibrėžti kaip atgailą. Girdi, juo toji atgaila karštesnė, tuo kūryba vertingesnė. Atgaila – dėl savo paties nuodėmių, dėl netobulo pasaulio…
Iš pradžių žavėjausi, paskui pamaniau:
– Še tau! Besimeldžianti močiutė jam ir yra kūryba…
Žinoma, apie išraišką, struktūras, formas jo niekas ir nesiteiravo.
Antra vertus, mokantis vaizdingai pasakoti, regzti intrigą, tapyti vaizdus žodžiais žmogus apie tai ir negalvoja. Jam romanas tarsi „pats pasirašo“…
Jis mąsto apie esmę, žmogiškąjį turinį. Širdį, protą, sąžinę.

Iš to, kas asmeniška

Vakar girdėjau:
– Kaip negerai, kai žmogus neturi su kuo dalintis savo gyvenimu!
Išties. Dabar dalinuosi su Šekspyru. Jei pavyks bent strofa – tai bus man dėkingas.
Dar juodas paklydęs šuo. Ilgom ausim, baltapilvis. Vis prašosi įleidžiamas pasišildyti, paskui tipena laiptais į garažus. Regis, ieško ir maistelio, bet aš bijau jį prisipratinti. Kam visas tas prisirišimo skausmas?

Pavadinimų sąlygiškumas

Émile’io Waldteufelio, „prancūzų Strausso“, kūrinį „Deimantų lietus“ kitados britai pervadino į „Aukso lietų“… Kada klausaisi, jeigu nežinotum to daikto, iš tikrųjų vaizduojiesi dievai žino ką… Čia prisiminiau savo jaunų dienų muzikos mokytoją, draudusį mums, paklausius jo leidžiamos plokštelės, rašyti apie muziką vaizdais… Gerai mokė žmogus!

Sausio 2, trečiadienis

Kvailoji ekstazė!

Vaikščiojau paupiu, gurgždėjo sniegas.
– Pypt, pypt! – mano kailinėj kišenėj.
Išsitraukiau mobilųjį, akinančioj žiemos saulėj švietė A. A. klausimėlis:
– Kada pasirodys Jūsų „Pragaro“ vertimas?
Parašiau, kad žadėjo Kalėdoms, bet nėr. Kam pragaro per šventes?
Parėjęs namo sulaukiau skambučio iš leidyklos.
– Iš spaustuvės atvežė jūsų vertimą…
Nulėkiau kaip „ant sparnų“, parsitempiau 15. Labai gražiai išleista. Žinau tą džiaugsmo dieną, jei pražiopsosi – nebus…
P. S. Sakiau, kad kvailio džiaugsmas! Taip berašant vonioj ėmė neįprastai šniokšti. Nubėgęs pamačiau, kad grindys jau plaukia… Užliejo! Jeigu man pavyks susitvarkyti, tai išties būsiu atsiskaitęs su pragaru (ir kaimynais!).
Po valandos sėdau perrašinėt Šekspyro…