Dulkių auksas

SARA POISSON

Geltona ir juoda. Neretai sapnas turi kokį nors centrinį vaizdą ar įvykį, kuris lyg juodoji skylė praryja visa kita. Atsibudęs prisimeni tik tą juodąją skylę ir kad buvo dar kažkas, be jos, tačiau viskas nugarmėjo taip giliai, kad jau vargiai bepajėgsi ką ištraukti iš atminties. Jeigu kas nors pats savaime išnirtų, turbūt nebesuvoktum to kaip prisiminimo – manytum, kad tai visiškai naujas sapno ar gyvenimo daiktas. Tad dabar, kai ruošiuosi rašyti apie sapno, pavadinto „Geltona ir juoda“, centrinį dalyką, visiškai logiška būtų bent jau retoriškai paklausti: ar tai, kas tame sapne buvo svarbiausia, nebuvo kaip tik tai, kas prasmego pragarmėn kokiame nors kitame sapne vien dėl to, kad ten, kitame sapne, šalia buvo kažkas svarbesnis, ryškesnis, didesnis, galingesnis ir tiesiog negalėjo netapti vienintelis?

Geltonomis išmatomis išteptas juodas gatvės asfaltas, išterliotas ne bet kaip – o tarytum sąmoningai, kruopščiai, nelyginant dažais ar gydomuoju tepalu, veido kauke nuteptas. Tarsi išmargintas audinio, sario gabalas, šalikas kuo lygiausiais, nukirptais ir atsiūlėtais kraštais – tobulas, pratisas stačiakampis, kurio niekaip negalėtum sieti su atliekomis ar atsainia nešvara.

Geltonomis, rūgštaus kvapo nelyginant kūdikio išmatomis nuteptas gatvės ruožas. Nuteptas taip, kad iš po išmatų aiškiai marguodamas tamsuoja asfaltas – toks gatvės ruožas tarytum įkūnija harmoningą tvarkos ir nešvaros duetą, estetikos paradoksalumą, galbūt patį Budą, kurio kiniškai užrašytas vardas sudėtas iš dviejų hieroglifų: vienas jų reiškia „žmogų“, o kitas – „ne“ – tai kažkas, kas suvienija teiginį ir neiginį, išreiškia tariamo prieštaravimo harmoniją, paneigia prieštaravimą.

Geltonomis išmatomis nuteptas gatvės ruožas yra ir Buda, ir Budos vardas. Galbūt – viso pasaulio vardas, kurio neįmanoma užrašyti, tačiau įmanoma pavaizduoti, nupiešti, sukurti į jį panašų daiktą, galintį tapti raktu, atrakinančiu patį pasaulį: šis yra vaikiškas, slidus, kas žingsnis paneigiantis racionalumą ar iš jo pasišaipantis – tokiu būdu šios saulėtos, galima net sakyti, auksaspalvės, auksinės išmatos yra konkrečiam atvejui tinkamu būdu materializuotas nekaltas krizenimas, sutrikdantis subrendusių, suaugusių (ir tuo pat metu sustabarėjusių) žmonių eismą, sujaukiantis jų susimanytą tvarką, padedančią jiems skubėti link savo pačių kūniškos pragarmės – prie bedugnės, vadinamos mirtimi.

Ir štai čia, sapno naktyje (būtent, tai yra susapnuotos nakties nuotykis), tuos subrendusius ir jau pradėjusius trūnyti asmenis pakerta žibintų apšviesta drėgna gatvė, kurios žvilgesį, panašų į tamsaus vandens paviršiaus blizgesį, staiga užbaigia tiesutėlė saulėtų išmatų dangos riba. Šią ribą kirtęs, pats nusiteptum, o galbūt nuslystum į kelkraštį lygiai kaip nuslystama ledu.

Ir turbūt visiškai suprantama, kodėl ratuoti sapno ponai subrendėliai staiga pasipiktina sujaukta tvarka, pasibjauri vaizdu ir ima reikalauti, kad išmatas nuvalytų. Ir jie kažkodėl reikalauja to iš tavęs, sapnuotojo, ir jiems, kaip ir tau pačiam, atrodo vienodai: tai tu, sapnuotojas, esi šio vaizdo režisierius ir šeimininkas, tu esi šio išmatomis užtepto asfalto kūrėjas, ir tavo kūrinio interesai kertasi su jų gyvenimo kūrybos tikslais, jų skubaus, tvarkingo, saugaus ir tolygaus riedėjimo pragarmėn interesais.

Jie nori atsikratyti galimybės mirti staiga. Jie pasirinko merdėti lėtai.

Ir tu pakirsti iš savo tylios vienybės su pasaulio vardu ar Buda – šlapia žvilgančia gatve nelyginant vandens paviršiumi žengi tiesiai prie kūdikiškų išmatų aukso tam, kad jį sunaikintum tarytum mandalą. Ji jau atliko savo darbą, buvo ištarta, ja pasakyta viskas, kas norėta, ji išsipildė.

Žengi ten, prie mandalos, visas susikaupęs, žinodamas, ką darąs, nebeatsakingas už tai, kad tavo ištartas žodis buvo nesuprastas. Vis dar išlikdamas lyg neišgliaudytas riešutas, pilnas savojo branduolio, pats sau pakankamas ir vis dar tebeprieinamas tiems, kam lemta tave išgliaudyti, žengi su Budos šypsena. Galbūt netgi mėgaudamasis tuo, kad vis dar nesi suprastas, suvirškintas – kaip tik dėl to galbūt vis dar gyvas, dar turintis kai ką svarbaus savo ateityje, visas pilnut pilnutėlis ypatingos sėklos.

Eini lygiai taip, kaip verstum knygos puslapį, kurį ką tik perskaitei balsu savo mylimam žmogui ir staiga pastebėjai, kad į tavo virpantį balsą, krečiamą teksto elektros, jis atsakė žiovuliu ir apsiblaususiu veidu.

Vis dėlto puslapis buvo perskaitytas, skaitydamas jį gyvenai, lyg būtum suprastas ir įdomus, ir nesvarbu, kad tasai puslapis niekada nebus skaitomas dar sykį.

Gėlė nužydėjo, žmogus nugyveno savo gyvenimą, dabar žydės kitos gėlės, gyvens kiti žmonės, bus skaitomos kitos knygos, verčiami kiti puslapiai, tačiau praeitis kurį laiką vis dar bus prisikabinusi prie tavęs, jos kotelio, lyg didelė sunki švytinti kriaušė*. Jos buvusį žiedą žyminčioje vietoje vis dar liepsnoja Didysis Sprogimas, kurio šviesoje tu dabar ir eini per savo sapną, gerai matydamas ir naktį, ir gatvės dangą, į kurią įsižiūrėti paprastai nerandi laiko. Pagarbiai ir išdidžiai žengi per išmatas, kurios galbūt reiškia tavo paties praeitį, panašią į kriaušių košę.

Griūvančio miesto grožis. Savižudybė slepia šventą pirmykščio beformiškumo ilgesį. Ji turi tą patį kodą kaip ir pirmapradis to, kas griūva, grožis, kuriam neatsispiria smėlio pilį staiga panūdęs sugriauti vaikas. Šis vaikas vieną gražią dieną galbūt nusuks galvą papūgėlei, o dar po keliolikos metų pakels ranką prieš save patį.

Griuvimas turi laike ištįsusią keturmatę formą, ir ji galbūt niekuo ne prastesnė nei daikto forma, kurioje jis buvo įsikūręs iki griuvimo. Dūžtantis langas turi skaisčią ir svaigią formą, kurios trumpalaikiškumas yra vienas iš jos grožio katalizatorių. Dužimo ar sprogimo formos laike ir erdvėje ribotumas sudaro šios formos savastį, ir ji gali mus pakartotinai pakerėti, kai vaizdo juostoje stebime nufilmuotą sulėtintą vyksmą. Šis perkeistas stebimas vyksmas yra toks pat papildomas formos grožio liudijimas kaip ir savo apibrėžtyje neišsitenkantis juokas, virpinantis visą berniuko, kuris ką tik išdaužė langą, kūną.

Tas juokas yra nelyginant išraiška žinojimo, kad ką tik buvo prasibrauta pro sustabarėjusio gyvenimo struktūras, kad ką tik buvo pravertos durys anapus. Anapus įprastų daiktų formų, kiton, beformiškumo ir dvasios karalystėn.

Kažkada, kai man visiškai netikėtai teko susitikti su penktokų ir šeštokų auditorija, kuriai turėjau papasakoti, kas yra poezija, apie vieną iš poezijos bruožų sakiau, kad joje kalbama tai, apie ką paprastai gyvenime nešnekama. Poezijos svetimumas įprastam gyvenimui, jos nenaudingumas yra jos esencija. Dūžtanti ir griūvanti forma gyvenime yra tokia pat trumpalaikė ir panašiai nenaudinga. Todėl gyvenimui ji beveik svetima. Tuo ji artima poezijai, jei tik ji nėra pati poezija. Tiek griūtis, tiek poezija yra baltaodės karalienės tarp juodaodžių, čigonės tarp anemiškų ponų, šamanai tarp kovos už būvį išvargintų gentainių.

Nenuostabu, kad griuvimo grožis įvairiais pavidalais atgyja sapnuose: panašu, kad sapnuose jis randa kur kas jaukesnių santykių ir tikresnį įvertinimą nei gyvenime.

Vieną gilią miego valandą staiga esi perkeliamas į vaiskų geltonai kreminį naujamiesčio daugiaaukščių kvartalą, įkurdinamas kažkur aukštai daugiabutyje. Pro langus matai sprogdinamus ir griūvančius tokius pat daugiabučius, beveik dangoraižius, dargi tą patį pastatą, kuriame apsistojai pats: regi, kaip aplinkui jį tarytum palaužti griūva milžiniški geltonai kreminės kreidos gabalėliai, skirti rašyti ant mokyklinės lentos ar piešti ant asfalto. Jie virsta trupėdami, skęsdami savo pačių dulkių debesyse. Jie panašūs į čiaudulį ar jo metaforą.

Žvelgdamas į visa tai jautiesi, tarytum būtum pusiau vaikas, kuris ką tik išdaužė langą, ir galbūt pusiau savižudis, kuris, nors ir nesižudo pats, visiškai pritaria tam, kad jau kitą akimirką kažkas susprogdins ir tą daugiabutį, kuriame jis įsikūręs ir iš kurio stebi šią fantastišką miesto griūtį – ji kur kas mažiau monotoniška nei pats miestas, ji už jį daug elegantiškesnė. Ir ji nepalyginti galingesnė nei miesto statyba, kuri neapsiėjo be rutinos ir nuovargio, apkrečiančio žmones mirtinai besiraukšlėjančių veidų liūdesiu, atspindinčiu jų lėtos mirties idėją. Griūties laikas nepalieka laiko liūdesiui ir senatvei, iki paskutinės sekundės jis yra gyvas veiksmas, kuriame mirtis panašesnė į gyvybę nei į nebūtį.

Sapne staiga esi įvesdinamas į specialaus spektaklio teritoriją, kurioje matai niekada ligi šiol nematytą ir galbūt paskutinįsyk gyvenime matomą neįtikėtinai saulėtą ir didingą reginį. Griūtis čia išsiskleidžia lyg milžiniškas žiedas, paskleisdama savo užkrečiamas beformiškumo žiedadulkes. Jai pavyksta tave apvaisinti, tik nežinia kuo. Ir šis apvaisinimas yra liudijimas, kad tu ir griūtis esate giminingi, kad esate tos pačios dvasios.

Šis stulbinančio grožio vaizdas tave pagauna lyg ekstazė, kurios vibruojančiame lauke ištirpsta nuosėdos kaltės, kad dalyvauji kažkokiame nusikalstamame veiksme.

Tiesiog grožiesi destrukcija, įžvelgdamas ten grožio ir formos kūrybą, žydėjimą, kuris sugeria galybę į statybas sudėtos energijos, susiurbia ir užgožia milžinišką kiekį kitų žydėjimų. Griūties galia tolygi per šimtmečius mieste sukauptos kūrybinės energijos galiai. Galbūt kaip tik tai yra šio griūties žiedo, naujos kartos, kitos pakopos žydėjimo kaina, kurią suvoki, kad ir nesąmoningai – ši reginio kaina yra svaigaus reginio sudėtinė dalis, ir kaip tik dėl tos kainos reginys įgyja jėgos tave apstulbinti ir tu pamiršti visa kita pasaulyje.

Kartais tai nutinka su mažiausiais dalykais, ir mes staiga perprantame jų didybę. Galbūt iš mūsų atimta galimybė patirti, kaip nutinka didiesiems, kurių didybė mums nesuvokiama.

Vis dėlto tai sapnas, kuriame esi parblokštas pasaulio pabaigos grožio ir kartu suvoki, kur atsidūrei ir kiek tau kainuoja šie paskutiniai didingo grožio gurkšniai, išsiskleidę milžiniški, efemeriški, iš daugybės dulkelių sukurti jau nebe šio pasaulio gėlės žiedlapiai.

Pusė tavęs teisinasi, kad ne tu juos sukūrei, ne tu už šią griūtį sumokėjai. Tačiau kita pusė linkusi patikėti, kad visą šį pernelyg brangiai kainuojantį žydėjimą, šį nepakartojamą vaizdą puoselėji ir sąmoningai užbaigi būtent tu – tas, kuris visa tai supranta ir kuris už visa tai pasirengęs paaukoti savo paties gyvybės formą. Tu esi valia, kuri pritaria savo mirčiai, sutinka su savo virtimu dulkių debesiu – beveik su džiaugsmu, kuriame bevirpa tik mažytė visam tam besipriešinanti baimės liepsnelė.

______________

* Fizikai priėjo išvadą, kad mūsų praeitis, arba laikas, yra kriaušės formos. Mūsų praeities šviesos kūgis, juo grįžtant į buvusį laiką, praeis pro tam tikrą kiekį medžiagos, kurios pakanka erdvėlaikiui iškreivinti. Taigi šviesos spinduliai, sklindantys mūsų praeities šviesos kūgiu, yra užlenkiami atgal vienas kito link.