Blondinių Lietuva

VYTAUTAS KINČINAITIS

Ką pamanytų mūsų planeton užklydęs ateivis, jei nusileidęs Lietuvon užmestų akį į žmogdėžes (televizorius) vakare, naktines linksmavietes, valdžios viršūnes dieną, o užsukęs bibliotekon pasiklausytų „Marytės mėlynakės“, pavartytų kokį Maironio poezijos tomelį ar šiuolaikinį gyvenimo stiliaus žurnalą? Jis padarytų teisingą išvadą, kad čia dominuojantis Homo sapiens antropologinis tipas yra šviesiaplaukė mėlynakė moteris.

Tą patvirtintų ir prancūzas, kurį vieną spalio šeštadienį palydėjau į naktinį klubą artimiau su Lietuva susipažinti. Mieste būta šventės – ant pakylos puikavosi „Yva“ iš sostinės! O žemiau stovinčios Ievos dukterys buvo visos kaip viena! Bet Šiauliai – ne Vilnius. Lietuvos blondinės štai pasiekė pasaulio rekordą – naujo naktinio klubo atidaryme spalio 1 d. sostinėje dalyvavo 1016 blondinių, jos sudarė apie 70 proc. lankytojų!

Štai ir galvoju sukinėdamas šarmojančią galvą – kodėl jos dažosi?! Gal ir man reikėtų, gal žili plaukai jau nebegražu, nenatūralu, nenormalu etc.? Atsiverčiu blondinių dievaitės autobiografiją: „…kai esi blondinė, jautiesi visiškai kitaip. Negaliu tiksliai nusakyti kaip, tačiau šviesūs plaukai suteikia neįtikėtiną seksualumo atspalvį. Vyrai iš karto reaguoja. Man patinka šviesūs plaukai, bet jie tikrai keičia žmogų. Su tamsiais plaukais jaučiuosi žemiškesnė, su šviesiais – nežemiška. Tai nepaaiškinama.“ Tad aiškinkis, žmogau mielas, pats, nes Madonna ir pati apie save mažai težino.

Mano ieškančioms akims pradžioje atsivėrė vaizdelis iš interneto platybių: sutvarstyta šviesiaplaukės „Russia Today“ žurnalistės pėda, kurią apsižodžiavus restorane pistoletu peršovė vienas silpnų nervų verslininkas. Į akis krito ryškiai raudonu laku padengti nagai. Pritaikęs analogijos – kaip aukštai, taip ir žemiau, ir atvirkščiai – dėsnį, šį tą supratau. Nedažyti nagai šiuo atveju būtų neįsivaizduojamas dalykas! Ekraninės kultūros įsigalėjimas reiškia ir tikrovės perdažymą (neisi gi į televiziją nepapudruotas). Nebėra tokio dalyko kaip natūralus nagų, plaukų ar odos grožis. Ir pats žmogaus gyvenimas, ir jo likimas, toks, koks yra, ir nebegražus, ir netikras.

Tikrovė, bent jau viena koja, šiandien ekrane. Pavadinkime ją medijuota kultūra: iškritęs iš jos, ne tik esi nekultūringas, bet ir nerealus, neegzistuojantis kaip šiuolaikinės tikrovės elementas nei rimtoje politikoje, nei linksmoje žvaigždžių orbitoje. Nori pakliūti į tautos elitą? Eik į televiziją! Ekranizuokis!

Komunizmo statyboje buvai varžtelis (žinoma, jei buvai priimtas į organizaciją), kapitalizmo kūrime tapai pasyviu arba aktyviu rinkodaros elementu, o įsigalinčioje medijuotoje kultūroje tampi įvaizdžiu tarp įvaizdžių. Kaip ir anksčiau, tebesi formuojamas – svarbus ne savaime, o kuo esi padaromas, todėl nepakito ir principas, kad nepakeičiamų kadrų nėra. Bet taip yra ne dėl kieno nors kėslų, juodųjų priešo technologijų veikimo, o kad mūsų smegenys, matyt, taip jau funkcionuoja, jog žmones suvokiame ir juos skirstome į tam tikrus tipus ar kategorijas. Individualybes pakeitus bendrybėmis lengviau gyventi, nes laikas nelaukia, o imperatyvas „gyvenk ir duok gyventi kitiems“ tiesiog reikalauja paviršutiniškumo ir sveikų dantų neblėstančioje šypsenoje.

Todėl mes jau ir kalbame ne apie personalijas ar partijų programas, o vien apie įvaizdžius ir jų kūrimą. Tiktai kaime dar kai kur kandidatų į prezidentus plakatus žmonės vertina, kabina juos kaip ikonas, o pirmenybę teikia priešingai lyčiai. Tos pačios viešųjų ryšių technologijos tinka ir paruošti keliui į žvaigždes, ir šlovei apsakyti, ir ją sugriauti – monotoniška kaip žaidime kubeliais. Be to, pramogų pasaulio ir politikos elito egzistencijai būdingi tie patys juos gimdančios ir palaikančios medijinės kultūros, kurioje susilieja ir archajiškiausi bandos instinktai, ir moderniausi elektroniniai įvaizdžiai, bruožai. Kaip ant scenos užlipusi „Yva“ patraukia prie savęs visas miesto blondines, taip ir kiekviena į valdžią atėjusi politinė jėga meta savo šešėlį – atsivedamą komandą. Juk kiekviena partija yra ir įvaizdis, ir tam tikras dominuojantis antropologinis tipas.

Kadangi politikos ir pramogų pasaulio žvaigždės pasitelkus medijas sukuriamos ne tik iš pikselių, bet ir iš mūsų norų, aiškinantis blondinių fenomeną reiktų atsižvelgti ir į juos. Tačiau kaip atskirti, kiek blondinė yra mano norų projekcija ir kiek ji pati juos sukelia? Blondinė – tai žaidimai, linksmybės ir lengvas pamišimas; esama netgi kažko velniško tose bobų vasaros saulėje besidraikančiose „voratinklių gijose“; bet juk nieko nėra ir dieviškesnio už blondinę – tai sąžiningos mėlynos akys, angeliškas nekaltumas, kūdikiškos garbanos, dangiškas tyrumas ir šviesi galva. Taigi čia turime reikalą ir su antgamtišku žmogiškumu, ir su gamtišku antžmogiškumu, tai yra su tuo, kas viršija įprastas žmogaus supratimo galimybes.

Todėl svarbesnė už jų supratimą yra pati nuostata blondinių atžvilgiu, jų kaip reiškinio interpretacija. Žinia, ji gali būti labai skirtinga ir… lemtinga. Štai optimistas Adolfas Hitleris dėl mėlynakių baltaplaukių arijų pasišovė perplaukti jūras, perkopti kalnus – užkariauti visą pasaulį! O vienas su šuneliu Atmanu butelyje Frankfurte sėdėjęs pesimistas Arthuras Schopenhaueris anam dar nė negimus jau skrebeno, kad šviesūs plaukai ir mėlynos akys yra gamtos anomalija, kaip baltos pelės ar balti arkliai; kad šio tipo žmonės sutinkami tiktai Europoje, o atsikraustę, matyt, yra iš Skandinavijos.

Man, gimusiam soclageryje, artimesnė yra socrealistinė blondinės interpretacija Vladimiro Bortko 1984-ųjų filme „Blondinė už kampo“, kaip ir visa sovietinė gyvensena pro kompiuterio langą – graudžiai juokinga ir sava. Buvęs astrofizikas Nikolajus, penkiolika metų bergždžiai ieškojęs nežemiškų civilizacijų ir neįgijęs jokio materialinio turto, desperacijos ištiktas puola dirbti kroviku univermage, ten sutinka ir kas rytą autobusų stotelėje matytą savo svajonių moterį – Nadeždą iš gastronomijos skyriaus. Šioji nelieka abejinga, nes mokslininką jau rodė per televizorių (o jai tai „įžymumo“ kriterijus), jis ją priregistruos Maskvoje, o vedybas apvainikuos butas jaunai šeimai. Optimistė blondinė imasi iš nevykėlio „daryti žmogų“, mokyti jį veikti ir susiveikti „šiame“ žemiškame deficito ir blato pasaulyje, susikurti materialinę gerovę, pajusti gyvenimo skonį. Beviltiškas intravertas Nikolajus tokio tempo neišlaiko, uždūsta, pasigenda ramybės ir žvaigždėto dangaus; savo vestuvėse nesugeba nusišypsoti nė vienam iš sveikintojų ir kaip tikras laukinis pabėga; grįžta į buvusią darbovietę ir išvyksta už poliarinio rato – geriau jau kontakto su nežemiška civilizacija tikimybė negu jo neįmanomybė su žemiška. Per vėlu. Iš paskos į trobelę sniegynuose atbėga Nadežda su vaikeliu ant rankų.