Visi laiškai – žirafos

Rašytoja!

Turbūt toks kreipinys be šauktuko jau atrodytų nepakankamas, tarsi Vilius Telis be arbaleto. Rašytoja! Kai pranoksi Žemaitę, ji apsivers kape ir iškiš abi kojas padais į viršų, galėsi kutenti, ką dabar ir darai.

Vėl čia lyja Lietuvoj, mieželaitiškai, net ant (koks trumpžodžių stereo) po balkonu augančių beržų su plieno dalgiais ant peties, o tokiom sąlygom poezija pati sunkiasi net pro prastai priklijuotų baldų kojų siūles.

Poeziją hic et nunc rašo tik grafomanai, visi kiti tik stovi jos sargyboje. Paskutinis autentiškas poetas buvo Marčėnas, amžiną jam atilsį. Marčėno tezė „geras poetas – miręs poetas“ visų pirma taikytina jam pačiam. Naujosios Gvinėjos kanibalai tiki, jog suvalgę priešo kūną įgauna jo jėgas. Jei taip, žudyk tą Marčėną kiek nežudęs – prisikels šimto jį suvalgiusių priešų kūnuos.

Ha, gyvename coverių amžiuje. Brodskis rašė apie rusų literatūros neįgalumą pasiekti lošėjiškas, bet metafizines (na, žinom mes tą stilistiškai neįmanomą fiksuoti metafiziką) Dostojevskio aukštumas, todėl pasukus ją Tolstojaus keliu ir įsirėžus į tą kelią kokiu nors Fadejevu.

Kažkodėl Tolstojus socrealizmo banginiuose neišsibėgiojo po gyslas su šešių laipsnių temperatūros krauju. Bent jau taip sėkmingai kaip Kajokas, Jonynas (mažiau) ir Marčėnas nutekėjo naujųjų poezijos barbarų gyslomis.

Kadras iš filmo "Boni ir Klaidas" (rež. Arthur Penn, 1967)

Ai, tu dabar pagalvosi, jog žodžiu „barbarai“ aš juos įtrypiu į dirvožemį, iš kurio jie niekad nesudygs. Barbarai buvo tiesiog žmonės, šnekantys kita kalba. Nesvarbu, kad su kirviais, kirvius aš praleidžiu. Taip ir tie marčėnininkai / kajokininkai šneka kita kalba, tačiau bando kirviais įsikirsti į šią. Na ir tiek jau to, jei reiks, pats jiems tuos kirvius pagaląsiu. Bet jų poezijos neskaitysiu. Nes išvestinė poezija veda tiesiai į gastronomą.

Kaip sunku gyventi pasaulyje, kuriame nieko neįmanoma imituoti. Vis išlenda balti siūlai. Visi lekalai pasirodo esantys dešimčia centimetrų per maži. Todėl man žmonės, imituojantys poeziją, atrodo labai drąsūs, it kokie nesugaunamieji keršytojai. Yra tų žmonių. Veik visi ką nors imituojame, esame savotiškos ilgo žaidimo intarsijos. Viktorija Daujotytė rašė, kad geras eilėraštis gali būti pradėtas rašyti prieš šimtą ar daugiau metų, nežinia kieno. Tebūnie. Tik žinau, kas neturėtų čia tą eilėraštį baigti. Nes yra žmonių, kuriuose jis sustoja, suakmenėja ir virsta stalaktitais su stalagmitais.

Minėjau grafomanus. Jie man kažkokie muziejiniai. Dažnai jų kūryba man įdomi visai kita prasme. Man visada įdomus žmonių išoriškumas, nes vidiniai žmonių žemčiūgai ir diamantai sudėtingai koduojami, o kam man dirbti darbą, kad viską išsiaiškinčiau. Teateinie grafomanai ir devintąja banga tenuplaunie mano inercijos apnašas.

O tu man ne tokia patogi, Akvi. Pernelyg užkoduota. Kai kam atrodo, jog leopardai dorėninėm kojom tavo tekste yra siurrealizmas. Nieko panašaus, visiškas realizmas, matau, juk ne jonėninėm ir ne korintinėm. Matai.

Na, norėčiau rašyti taip arogantiškai kaip tu. Patirti tą makaroninių vesternų svaigulį. Apskritai norėčiau gyventi arogantiškai, nes tai selektyvu ir sutaupo daug laiko. Bet tam turėčiau įgyti nors tiek gyvybių, kiek tu turi.

Vaikystėje pasiklydai miške, aštuoniolikai valandų. Išgyvenai. Kūdikystėje apsinuodijai šulinio nitratais, gydytojai nepaliko jokių šansų. Išgyvenai. Pakliuvai po automobiliu. Išgyvenai. Skendai. Išgyvenai. Tau įkirto angis. Irgi išgyvenai. O kurių velnių? Kad rašytum žirafas? Haa.

Rašau ir jaučiu, jog viskas, ką berašyčiau, turi didaktinę nuosėdą, kurios labiausiai pasauly nemėgstu. O netapti didaktiški galime tik likę vaikais. Kaip ir tavo biografiją turėti gali tik vaikas, kokia ir esi. Parašyk man spalvinimo knygelę, mielai spalvinčiau, turiu pieštukų ir flomasterių, nors mano vaikystės herojai buvo ne Mikė P. su Buratinu, o lordas Byronas. Bet vis tiek parašyk, nuspalvinsiu tavo raides.

Mes rašome žirafas, aš ir parašiau žirafą.