Sielos tapetavimas
ALGIRDAS BRUKŠTUS
Siela. Ar reiškia šis žodis ką nors šiandien? O jei ir reiškia, tai kažką, kas nukišta taip giliai, kad tik nepasipainiotų mums po kojomis procese, kurį vadiname gyvenimu. Bet ką daryti, kai siela ima nebeišsitekti toje kertėje, į kurią kažkada buvo įsprausta, o gal pati įsispraudė, kai ima reikšti savo pretenzijas į aktyvią būtį? Tada jau neužsimerksi ir nebeužsikimši ausų. Taip prasideda sielos pažinimas, kurį aš vadinu sielos tapetavimu. Įsivaizduokim, kad kur nors erdvėje yra visiškai permatomas objektas (prisiminiau kažkada vaikystėje skaitytą Wellso „Nematomą žmogų“). Ir štai, galbūt netyčia, mes prie jo prisiliečiame. Nustebimas, nerimas, smalsumas? Į ką tai panašu? Gal tuo metu klausėmės mėgstamos muzikos ir ta vieta suvibravo, o gal ką nors skaitėme ir tai rezonansu atsiliepė mūsų viduje? O gal iš už posūkio išniręs kraštovaizdis mums pasirodė iki skausmo savas ir artimas? Panašūs buvo ir mano pirmieji prisilietimai, ir tos sielos vietos taip tapo matomos. Kažkur sėkmingai prisiglaudė ir prilipo Cato Stevenso daina, kitur – Hessės romanas. Motyvas po motyvo, gabalėlis po gabalėlio ir tas nematomas objektas ima ryškėti dėl prilipusių prie jo detalių, galbūt ne idealiai tinkančių, tačiau vienaip ar kitaip prigludusių prie sielos reljefo. Kuo toliau, tuo labiau šis sielos tapetavimo procesas įgauna pagreitį, tampa bemaž manija, apsėdimu.
Dabar tikrai žinau, kad mano sielai patinka žalia spalva. Pievos ir miškai jai teikia atgaivą. Katalonijoje man žalumos labai trūko – kaip džiaugiausi, kai po nakties atmerkęs akis pro autobuso langą išvydau Lenkijos mišką. Sielai patinka medžių forma, nesvarbu, kreivašakio ąžuolo, beržo ar žilvičio, – tas pats piešinys, atkartojamas tiek mažų, tiek didelių šakų. Žinau, kad net knyga tokia yra – „Pflanzen als Bilder der Seelenwelt“ („Augalai kaip sielos pasaulio vaizdiniai“), tačiau taip ir negaunu jos paskaityti, bet dėl to labai ir nesikremtu, ir be jos jau žinau, kad taip yra.
Taigi, prie sielos, bent jau mano, gerai limpa medis, bet limpa ir akmenys. Ne kokie nors brangūs, o tie iš laukų, takų, žvyro karjerų, pakrančių, ypač išvagoti gyslelių, intarpų, išmarginti pačios gamtos jiems skirtais raštais. Akmuo dažniausiai liečiasi su siela per ranką, o ilgiau joje palaikytas ima pulsuoti, spinduliuoti, taip įsispaudžia kur nors sielos duobutėje ir lieka joje gulėti. Dabar jau suprantu, kodėl mano akys taip karštligiškai naršo kiekvieną pajūrio akmenuką – per jas siela, lyg nuotaka sukneles, matuojasi akmenėlių formas, o radusi kokį tinkamesnį verčia imti į ranką ir tikrina dar atidžiau. Leidžiu jai tai daryti, be to, ir man malonu, kai siela džiaugiasi.
Dar akys, nesvarbu – žmonių, kačių, šunų, nors sakoma, kad šunims į akis žiūrėti negalima. Labai retai, bet pasitaiko, kad pažvelgus į akis tiesiogiai susitinka dvi sielos. Dažnai pamatau tik uždangą, dažniausiai geležinę – ir nebandyk skverbtis gilyn. Atsitrenkęs į ją, nusuku akis šalin. Geriau sekasi su vaikais ar gyvūnais. Jų akys atviros, ir tam, prigludusiam prie akies lęšiuko, kurs žvelgia iš kitos pusės, dar įdomu, kas aš toks. Taigi, akys. Sieloje yra joms skirta vieta.
O vis dėlto kodėl daugelio žmonių akyse matau miglą, kodėl jos užverstos nereikalingomis, atgyvenusiomis mintimis, sūkuriuojančiais jausmais? Ką tai atitinka mano sieloje? Priplėkusias, užpelkėjusias kertes, pilkumą, matinį apnašą, netinkamų veiksmų purvą, sudeginto džiaugsmo nuodėgulius? Žvelgiu į akis ir jose atsispindi mano siela. Ne tokia jau ji graži ir skaidri, bet mano, užtat miela, kaip apiplyšę džinsai ar apsmukęs megztinis, taip pat kabantys kažkurioje jos vietoje.
