Psichologinė kelio topologija

Keturiolikta paskaita (1984. VI. 4)

MERAB MAMARDAŠVILI

Jau įgijome šiokios tokios patirties, kaip filosofiškai skaityti literatūros kūrinį. Beje, formalus mūsų kurso pavadinimas – „Dramos teorija“. Kad ir kaip keista, tam tikru požiūriu šis pavadinimas apskritai atitinka mano dėstomą turinį. Tik, žinoma, kalbu ne apie teatro scenoje statomą dramą, pasakoju jums apie būties dramą, užšifruotą nuoširdžiai ir be galo rimtai parašytame tekste, fiksuojančiame realų, gyvą kelią žmogaus, iš savo sielos tamsos, iš epochos tamsos, iš papročių, mandagumo taisyklių, normų tamsos kažkur ėjusį, iš kažko besivadavusį, – šį „kažkur“ ir „iš kažko“ kaip tik ir bandėme suprasti. Suprasti, iš ko žmogus vaduojasi ir kur jis galiausiai ateina. Sakiau, kad Prousto romanas – tai žmogiškojo aukštėjimo (vozvyšenije) romanas. Senąja, religine, šio žodžio prasme. Žinote, kad esminė krikščioniškojo tikėjimo ašis – aukštėjimo idėja. Mėginau parodyti, kad aukštėjimas yra (kalbu sąlygiškai) topologija arba topografija. Kylame pasirinkę vieną takelį ir vengdami kito. Ne kiekvienas takelis mus veda aukštyn. Vadinasi, esama tam tikrų dėsnių – ir psichologinių, ir būties, arba, pasak filosofų, ontologinių dėsnių, – reguliuojančių pačią galimybę aukštėti. Antai parodžiau, kad yra vadinamasis lygiadienio taškas. Tam tikras maksimaliai prisodrintas taškas, kuriame, pasak Dantės, „susitelkė visi visos žemės svoriai“ ir kuris, būdamas prisodrintas, kartu yra ir tuščias, ir šiame taške mes visi sulyginti – princas ir elgeta, pederastas ir normaliai mylintis žmogus. Iš bet kurio taško, nes visi taškai sulyginti, iš bet kokio purvo ir bet kokios prašmatnybės galime kilti. Taigi nei purvas, nei prašmatnybė patys savaime neturi jokios reikšmės. Beje, Evangelijos žodžiai apie tai, kad kupranugaris nepralįs pro adatos skylutę, dažniausiai iššifruojami taip, kaip parašyti. Ten jie taikomi turtingiems žmonėms. Tačiau jau sakiau, kad, Evangelijos požiūriu, turtingas kiekvienas žmogus, tvirtai žinantis, jog turi ką nors, beje, ir save patį. Turi turto arba turi nelaimę. Juk nelaimė labai dažnai – irgi mūsų turtas, kuriuo labai didžiuojamės, kuriuo patys sau įtaikaujame. Evangelijos žodis, be to, dar ir visiškai nutrina mūsų sąmonėje egzistuojančią hierarchiją. Neturto ir turto hierarchiją. Juk kažkodėl galvodami apie teisingumą visada privilegijuojame neturtą, o turtingų nepraleidžiame pro adatos skylutę. Tai štai vargšai, laikantys save vargšais ir savo neturtu baudžiantys aplinkinį pasaulį (juk bausdami kitus žmonės net baigia gyvenimą savižudybe), šie vargšai irgi neprasibraus pro adatos skylutę. Neprasibraus ne dėl kokių nors moralės taisyklių, ne, tai ne taisyklė, ne norma, tiesiog pasaulis taip sutvarkytas. Pasaulyje veikia ne pamokymai, o dėsniai. Štai apie šiuos dėsnius ir mėginame kalbėti.

Noriu šį tą pasakyti apie skaitymo aktą. Kodėl? Jis savaime labai įdomus ir pasižymi savybėmis ir dėsniais, kuriuos pravartu žinoti dar ir todėl, kad skaitome gana keistus, ypatingus dalykus. Pasirinkau Proustą, paskui kalbėdamas apie Proustą kartais pateikiu kitų autorių citatas, ir visa tai pasirinkau pagal vieną šiems kūriniams bendrą požymį, kurį sąlygiškai pavadinsiu „herojišku menu“. Apie šį heroizmą ir apie mūsiškį heroizmo aktų skaitymą ir norėčiau šiandien pakalbėti.

Atgimimo epochoje vienas iš Atgimimo veikėjų, Giordano Bruno, pavartojo tokį žodžių junginį: furore eróico, didvyriškas entuziazmas. Tačiau „entuziazmas“ – ir žodis nerusiškas, ir ne itin išraiškingas rusų kalboje, itališkame tekste yra žodis furore. T. y. aistra arba įniršis. Nirši didvyriška aistra – pačioje mūsų pokalbių pradžioje sakiau, kad tokio meno, furore eróico, ypatybė ta, jog žmogus stovi vienas prieš vieną su pasauliu, neturėdamas jokių išorinių atramų. Jei ir turi kokią atramą, tai tik vidinę. Tokia atrama – vidinis, tačiau jam pačiam nežinomas žodis. Tarp žmoguje glūdinčio vidinio žodžio ir paties žmogaus labai didelis atstumas. Žmonių, vadinamų didvyriais, žmogiškasis gyvenimas – tai niršus vienijimasis su savimi pačiu. T. y. vienijimasis su vidiniu tavyje glūdinčiu žodžiu. Kaip šis žodis įdiegtas, nežinome. Tai būties paslaptis, žmogaus kilmės paslaptis, taip ir liksianti paslaptimi. Net ir ką nors žinodami apie pasaulį, paslapties iš tikrųjų neatspėjame, ją tik suvaidiname. T. y. ką nors suprantame per vaidinimą. Pvz., per tokią misteriją kaip korida – korida kaip tik ir yra misterija, pateikianti ir inscenizuojanti pagrindines būties ir žmogiškų aistrų jėgas. Ten yra vadinamoji tiesos minutė. Sąlygiškai, fizinio rezultato požiūriu, tiesos minutė atrodo kaip jaučio nudūrimas, toreadorui įsmeigus špagą. Vis dėlto tik fiziniu požiūriu, turinys čia kur kas gilesnis. Juk špagą gali įsmeigti ne bet kurią akimirką. Tai tam tikras brandus arba didvyriškas momentas, pilnatvės momentas, kurį – dabar ir čia – vietoje nustato visa situacija. Tačiau tiesos minutės nei pakartosi, nei pratęsi – kaip tik todėl ji taip vadinama. Štai su kuo susiduriame būties paslaptyje. Net jei ką nors supratome per misterijos vaidinimą, padedami protingo misterijos kūno (ne mūsų proto, o visos materialiai organizuotos misterijos), net jei mums blykstelėjo tiesos momentas, vis tiek tarsi ir nieko nesupratome, nes negalime nei pakartoti, nei pratęsti. Ir, beje, neatsitiktinai tai, kas vėliau buvo pradėta vadinti filosofija (čia filosofais vadinu ir literatus, ir poetus), iš pradžių turėjo tokią pirminę formą, didvyrio figūrą. Ją fiksuoja epas. Ir ji pasižymi keista savybe, apie kurią jums kalbėjau: atliekamas koks nors veiksmas, tačiau kol esame gyvi (o gyvenimas – tai tąsa arba kartojimas), apie mus negali pasakyti, kad esame didvyriai ar esame laimingi. T. y. filosofas yra tas, kuris susiduria su išsprūstančia pilnatvės akimirka. Turėti pilnatvės neįmanoma. Turėti taip, kad būdama šiandien ji būtų ir rytoj. [...]

Ievos Laniauskaitės piešinys

Grįžtu prie herojiško meno. Gyvenate tokiu metu ir tokioje visuomenėje, kai knibždėte knibžda tam tikrų žodžių. Pripratote prie materialistinio istorijos ir žmogaus aiškinimo tipiška fraze: gyventi visuomenėje ir būti laisvam nuo visuomenės neįmanoma, visuomenė ir aplinka formuoja žmogų. Ir dažnai girdite: žmogus padarė nusikaltimą todėl, kad bloga visuomenė. Visuomenė iškreipė jo normalią, gerą prigimtį. Aplinka kalta. Arba, pasak XIX a. rusų socialdemokratų, „aplinka suėdė“. Kad ir ką galvotume, neištrūkstame iš šios tradicijos kaltinti aplinką, visuomenę, istoriją. Mūsų susitikimams sąmoningai pasirinkau kitą tradiciją, kuriai tokios frazės neįmanomos. Herojui nėra visuomenės, kuri būtų kalta dėl to, kas su juo vyksta. Nėra istorijos kaltės. Yra tik jis pats – kaltas ir nekaltas. Tai fundamentalus filosofinis dėsnis, pailiustruosiu jį jums taip. Štai, tarkime (gana sudėtingas ėjimas, nors išorine forma maksimaliai paprastas), psichologinis pavyzdys (visi psichologiniai pavyzdžiai sudėtingi kaip tik savo paprastumu, nes reikia užčiuopti tam tikrą ėjimą, pavyzdžio intonaciją, jos neužčiuopus viskas sugrius): kas yra revoliucionierius? Revoliucinė mintis – tai ribinė, galutinai užbaigta mintis apie aplinkos įtaką. Idėja paprasta: jei aplinka, pirma, daro poveikį, antra, blogą poveikį, vadinasi, bloga aplinka; trečia, kaip išgelbėti žmogų? – pertvarkyti aplinką. Pakeiskite, revoliucija pertvarkykite aplinką ir, perleidę per šią mėsmalę, kitame gale gausite gerą, nuostabią aplinką. Arba produktą, t. y. gerą žmogų. Kartu psichologiniu arba filosofiniu požiūriu (dabar imu tik mentalinį šio dalyko aspektą, apie kitus dar spėsime pakalbėti) – mentaliniu požiūriu revoliucionieriaus tipą galiu nusakyti viena fraze. Tai žmogus, žvelgiantis į visuomenę pasipiktinusiomis akimis, norintis ją bemat pertvarkyti. Šią jo būseną nusakysiu tokia fraze: „Negaliu būti vienas.“ Kartoju, klausykite atidžiai, tai labai svarbu: „Negaliu būti vienas.“ Arba – tam, kad būčiau geras, man būtinai reikia prasmės būti geram. Kad „būti geram“ pasiteisintų, atsipirktų. O pagal filosofijos dėsnius tai neįmanoma. Panorėję, kad kas nors atsipirktų, apskritai atsiduriame ne moralės ir ne žmogiško dvasingumo srityje. Taip sutvarkyta. Mūsų moralinių, dvasinių vertinimų pagrindas toks, kad tuo atveju, kai kas nors yra naudinga, apskritai nesame dvasinio gyvenimo ir moralės srityje. Gėris pagal apibrėžimą apsiriboja savimi. Tačiau palaikyti gėrį, kuris apsiriboja savimi, savimi paaiškinamas ir savimi grindžiamas, labai sunku. Bemaž neįmanoma žmogui. O ištverti vienatvę reiškia, kad tu gali, kad ir koks būtų laikas, kad ir kokia būtų visuomenė, – „tu gali“ iššifruosiu taip: kad ir kas būtų, visada galiu. Visada yra laikas, kai aš galiu. Nėra netinkamo laiko. Dažniausiai sakome: dabar ne laikas. Ši frazė neįmanoma tradicijai, kurią vadinu herojiška, kuri kartu yra ir metafizinė tradicija, nes herojiška tradicija reiškia laikytis to, kaip sudarytas pasaulis. Kaip sudaryti mes, kaip būtybės, iš esmės pajėgios atlikti moralų poelgį. Esame sudaryti štai taip ir gebame atlikti moralų poelgį, tik neieškodami gėrio prasmės. Pakanka pradėti dairytis prasmės, t. y. pradėti raustis pro mūsų žmogišką vienatvę ir sakyti, kad negaliu, kad nėra prasmės būti geram, kai visi aplinkui blogi, kad pirma visus kitus perdarysiu ir tada jau atsiras prasmė būti geram (žinoma, viską kiek supaprastinu, žodis „blogas“ ne itin tinkamas, galite parinkti kitus žodžius), užtenka mums pradėti ieškoti gėrio prasmės – ir viskas griūna.

Išties herojiškas menas naujųjų laikų Europoje yra, sakyčiau, atgimimo menas (kalbu ne apie Atgimimo epochą), dvejopo atgimimo – graikiškojo ir evangelinio. Neatsitiktinai kova dėl sąžinės laisvės ant Atgimimo keteros pirmiausia įgavo religinę formą. Protestantizmo formą. Kad ir kaip keista, katalikybėje anuomet vyko tas pat. Tarkime, barokiškoji XVII a. drama, – paėmę Calderóną nieko nesuprasite, neklodami ant jo herojiško, vien vidiniu žodžiu besiremiančio meno idėjos. Ne norma, ne įsakymu, beje, ir krikščionišku, o vidiniu žodžiu, realizuojančiu savo santykį su pasauliu kaip kovą vienas prieš vieną. Esu vienas prieš vieną pasaulio akivaizdoje ir turiu išlaikyti savo vienatvę. Kad ir koks būtų pasaulis, yra kažkas, ką galiu ir privalau. Paimkite tokius autorius kaip Dante, Calderónas, iš anglų – vadinamąją metafizinių poetų grupę XVI a., užsibaigiančią Williamu Blake’u, Ispanijoje – Calderóną, Prancūzijoje – vadinamąjį klasicizmą. (Beje, mano požiūriu, visi šie literatūriniai skirstymai – romantizmas, klasicizmas, barokas – absurdiški. Jie neaprašo jokios tikrovės ir, akivaizdu, yra naudingi grynai profesiniams interesams literatūrologų, tokia šifruota kalba besikeičiančių tarpusavy savo žiniomis. Norint realiai suprasti, kas vyksta, tokios klasifikacijos netinka. Antai galiu įrodyti, kad tam tikra prasme klasikinis menas absoliučiai romantiškas, romantizmas – klasikinis ir t. t.) Tai štai, šiuos autorius galima kloti ant Prousto. Kodėl? Paaiškinsiu dar vienu ėjimu (viena iš slaptų priežasčių, kodėl vardiju šiuos autorius). Dalykas tas, kad gyvename labai sudėtingu metu. Žinoma, visada taip – esamas metas laikomas sunkiausiu. Akivaizdu, tokia įprasta frazė apie laiko sunkumus. Tačiau kalbu apie kitką. Yra metas, kai suvedamos tam tikros sąskaitos. XX a. pabaiga – metas, kai pagal sąskaitas reikės mokėti. O sąskaitų prisikaupė gana rimtų. Na, tarkime, vien Rusijoje (Rusija vadinu visą erdvinę rusų imperijos plėtrą), elementariais skaičiavimais, trūksta apie šimto milijonų žmonių. Tai lengva apskaičiuoti, nebūtina ieškoti žuvusiųjų koncentracijos stovyklose, tokia statistika sudėtinga ir nepatikima, pakanka pradiniu tašku paimti 1913 m. duomenis, gyventojų prieaugio, normalaus prieaugio, tempą, iš pradžių atimti žinomą skaičių žmonių, tiesiogiai žuvusių per 1914–1917 m. karą, ir gausime skaičių, kuris turėtų būti 1970 m. Apskaičiavus trūksta 100 milijonų žmonių. Praūžė audra, prasidėjusi pirmu pasauliniu karu, tačiau juo nesibaigusi. Pirmasis pasaulinis karas iš tikrųjų buvo ne atskiras karas, tai vienos pjesės, apimančios ir antrą pasaulinį karą, epizodas arba pirmas veiksmas. Tie žmonės, kuriuos vadinu herojiško meno atstovais, dabar pereidamas prie XX a., tie praeities žmonės kaip tik apie tai kalbėjo. Įspėjo. Galima pradėti tiesiog nuo Atgimimo: esama tam tikrų žmonijos istorijos ciklų, tipišku būdu pasikartojančių. Tarkime, dvasinės paieškos procedūra, kurią atliko Dante, absoliučiai taip pat pasikartoja tarp XX a. poetų. Na, žinoma, kad ir kaip keista (Proustas laikomas gana garbiu rašytoju, galantišku rašytoju, salonų snobu, – atrodytų, kas jį sieja su chuliganais aplink ir prieš jį), prancūzų tradicijoje jis tęsia Lautréamont’o, Rimbaud, Jarry tradicijas, jei jums šie vardai ką nors sako. Ir paskesnė tradicija – siurrealizmas. Keista, koks Prousto ryšys su siurrealizmu? Ir vis dėlto – Proustas mirė 1922 m., ir tais pačiais metais pradėjo savo veiklą žmogus, kurį pavadinčiau antru Prousto įsikūnijimu (metempsichozės, sielų persikūnijimo, požiūriu), visiškai į jį nepanašus, būtent Antoninas Artaud (tiesiogiai susijęs su mūsų aptariama drama; iš dalies apie jį jau kalbėjau). Tai štai, pamatysite keistą dalyką. Supratę, koks buvo pagrindinis Prousto sielos rūpestis, pamatysite, kad tie patys rūpesčiai yra ir Artaud, Ezros Poundo, Elioto, Jameso Joyce’o sielos variklis. Taip pat, žinoma, prancūzų siurrealistų, pradedant Antoninu Artaud (ką ir kalbėti apie tai, kad prancūzų psichoanalizė, beje, atstovaujama Lacano, prasidėjo tarp prancūzų siurrealistų). Slapta priežastis, dėl kurios visą laiką apie tai kalbu, – poreikis atkurti dvasinius ryšius (apie tai kalbėjau pačioje mūsų susitikimų pradžioje), būtent mūsų, gruzinų, dvasinius ryšius, siejančius mus ne su Rusija, o su Europa. Tai buvo aišku jau iš to antspaudo, kuriuo pažymėta Iljos Čavčavadzės, bene didžiausio mūsų mąstytojo amžiaus pradžioje, veikla ir poezija. Aišku, kad visa, kuo jis mums artimas ir kuo aktualus, atsirado jam judant Europos link ir peršokant rusų revoliucinius demokratus, su kuriais jis dabar kažkodėl siejamas (jis kaip tik nuo jų atsispyrė). Ir štai apsižiūrėjome esantys tame pačiame „kompote“ kaip ir Europa ir prieš mus tos pačios problemos. Žinoma, kaip gruzinai, galime pasakyti, kad mes – maža tauta, todėl nesame realūs subjektai, Rusijos platybėse įvykusių ir sprendžiamų dalykų autoriai, ir ne mūsų tai reikalas. Na, o Rusijos platybėse sprendžiamą problemą, žinoma, vis dėlto galima pavadinti europine problema, ir ta problema tokia: yra civilizacija ir yra barbarybė – kas nugalės? Kartoju, yra civilizacija – ir, beje, yra mus dominanti civilizacijos figūra, herojaus figūra. Ir yra barbarybė. Yra asmenybė ir žmogiška bendrystė ir yra kolektyvai žmonių, kurių kiekvienas paženklintas ir neegzistuoja be šio ženklo. Jei pamenate Apreiškimą Jonui, ten kiekvieno žmogaus kakta (t. y. protas) ir rankos (tai, ką jis daro) pažymėta šėtono ženklu, ir be šio ženklo jis negali judinti nei rankų, nei galvos. Ženklai, o ne tikrovė. Apsidairykite aplink, pažvelkite į ketvirtojo dešimtmečio Vokietiją ir keistu būdu pamatysite – ne žmogų ir ne realų žmogišką bendravimą, o žmones su įdagu, su ženklais, žyminčiais darbus… Anie žmonės įspėjo, pvz., Artaud sakė: jei norite išžudyti milijonus, jei norite maro, bado, galite nekreipti dėmesio į mano žodžius. O kalbėjo jis apie tai, kad reikia – pačiam ir vienam – susitelkti taške. Tą patį dar anksčiau sakė Nietzsche. Ir, beje, kalbant apie ženklą, kaip dabartinės barbarybės formą, priminsiu, ką sakė pranašiškai tai jautęs Nietzsche. Žinote Nietzschės antžmogio idėją. Ji įvairiai traktuojama, dabar nesigilinsiu į tas traktuotes, idėja išties paprasta: jei žmogus nesiekia įveikti savęs paties, kaip žmogaus (psichinės ir biologinės, natūraliai gimusios būtybės), jei nesistengia to įveikti savyje arba, pasak filosofų, transcenduoti, jis negali būti žmogus. T. y., Nietzschės požiūriu, žmogus yra tai, kas nusėda atlikus darbą, pasistengus ištrūkti iš „žmogiško, pernelyg žmogiško“. Abstrakti spekuliatyvi tiesa, ypatinga kalba išsakytas teiginys. Tačiau juk suprantamas. Pamėginkite įsigilinti: galiu būti žmogus tik siekdamas kažko daugiau, tik tada galiu gauti mažiau. T. y. žmogų. Tačiau – žmogų, ne gyvūną. Visą Nietzschės filosofiją galima reziumuoti tokiu paveikslu arba mintimi. Jis sakė: būsime antžmogiai arba, neįstengę būti antžmogiais, būsime paskutiniai žmonės (t. y. istoriškai paskutiniai). Cituoju: „Organizuotos laimės žmonės, kalbėsiantys: mes turtingi, mes laimingi, – ir merksiantys akį.“ Juk esant organizuotai laimei negali būti nei turtingas, nei vargšas. Laimė organizuota – ir tu pagal apibrėžimą turtingas ir laimingas.

Tai štai, gyvendami visuomenėje, kurioje nieko kito neveikiame, tik merkiame akį, vis dėlto turime pažvelgti į save sąskaitų, rezultatų suvedimo dieną, mat, net ir būdami maža, ne istorinė, ne istoriškai atsakinga tauta, esame susiję su šiuolaikinės technikos, taip pat ir karinės, raida; negalime atsitraukti į šalį ir pažiūrėti, kas įvyks ištikus katastrofai, o paskui naudotis katastrofos vaisiais. Tai neįmanoma. Pažvelkime darsyk, ką mums sako Europos mintis. Kokią patirtį ji įgijo ir ką galime perskaityti savyje ir savo sieloje, skaitydami šią patirtį, užrašytą knygose. Juk mūsų judesiai automatiški ir staigūs, šis staigumas ir automatizmas labai pavojingi. Sakydami „kalta aplinka“, atliekame automatišką minties ėjimą, kurio labai sunku išvengti. Tačiau galima parodyti, kad išvengti būtina, antraip taip galvodami žūsime. Ir, žinoma, juolab įdomi patirtis žmonių, kuriuos vadiname „herojais“ būtent šio žodžio prasme. T. y. herojus – tai žmogus, niekada nepasakysiantis, kad kalta aplinka. Visa, ką dabar taip primityviai išdėsčiau, yra europinė problema dar ir tuo požiūriu, kad Europoje įprasta apie tai galvoti. Europa turi žodžius, terminus, mes jų, deja, nežinome. Ne mūsų kaltė – tačiau, kartoju, sakyti „ne mūsų kaltė“ uždrausta. Uždrausta mentaliteto, kurį aprašau kaip herojišką entuziazmą, kontekste. Suprantate, apie ką kalbu? Nevalia, nemoralu taip sakyti. Žmogus turi pats kurti savyje atmosferą, kuria kvėpuoja. Ji nėra duota, ypač mums. Jis turi kurti pats, gauti knygas, kurių niekas jam ant padėklo neatneš, gauti informaciją, kurios jam irgi niekas ant padėklo neatneš. Įvairiais būdais – pradėjus krutėti susiklosto gyvenimo apybrėža.

Grįžtu prie tradicijos, kuriai būdinga apmąstyti šiuos dalykus. Minėtas mentalitetas – na, aplinka „suėdė“, arba tam, kad būtum geras, reikia prasmės būti geram, – čia vadinamas nihilizmu. Rusijoje šis žodis irgi figūravo, tačiau visiškai kitaip suprantamas. Štai kodėl sakau „Europos tradicija“. Rusijos literatūrinė tradicija apskritai netinka šiems dalykams apmąstyti. Ten nieko nesuprasime. Europos tradicijoje tai vadinama nihilizmu. Ši tradicija neišskiria atskiros didelės minties srovės, vadinamos nihilistine. Yra tokių atskirai išskiriamų minties srovių – fenomenologija, egzistencializmas. Nihilizmo srovės nėra. Nihilistinė mintis – daugelio žmogiškų būsenų ir daugelio srovių elementas. Šį elementą aptinku ir tarp europietiškų žmonių, net nežinančių tokio žodžio, tačiau nihilistinė mintis juose veikia. Pateiksiu nihilistinės minties pavyzdį. Antai neseniai per radiją girdėjau, kaip svarstant kažkokią socialinę problemą buvo kalbama daugmaž taip: žvelgiant į šią visuomenę, į tai, kas vyksta, neįmanoma tikėti Dievą. Arba tiesiog „tikėti“ aukšta žmogiška šio žodžio prasme. Tokį sakinį ištarė nihilistas. Mat tik nihilistas priima prielaidą, kad yra realus Dievo reikalas pasaulyje, įsikūnijęs kokiame nors institute, valstybėje, šalyje, ir tokiu atveju, jei jis yra, prasminga gyventi, atsiranda viltis, yra kuo remtis. O mūsų herojai kalba kitaip. Blake’as kadaise rašė: kai kurie žmonės sako, kad tik vienas Dievas veikia pasaulyje. O aš teigiu, kad Dievas veikia visoje gyvastyje ir anapus jos neegzistuoja. Vadinasi, toliau plėtoja šią mintį Blake’as, šiedu tipai visada skirsis ir visada bus antagonistiniai. Jų neįmanoma sutaikyti. Kokius du tipus jis įvardija? Įvardija nihilistą, teigiantį, kad kas nors vyksta savaime, be manęs. Tarsi yra kažkoks gėrį gaminantis mechanizmas. Jei tokio mechanizmo nėra, apskritai nieko nėra. O Blake’as, būdamas mistikas ir to meno, kurį aptariame ir kuris pasikartojo XX a., atstovas, manė, kad yra tik tai, kas vyksta kartu su manimi, man dalyvaujant ir prisidedant. Ir nieko pasaulyje neįmanoma gauti kaip mechanizmo. Antai laimės mechanizmas. Neatsitiktinai rusiškoje kultūroje, pvz., Černyševskis iki giliausios senatvės periodiškai grįždavo prie savo jaunystės svajonės, išradinėjo amžinąjį variklį. Tai ribinė nihilistinio mechanizmo idėja. Galiu suderinti amžiną laimės variklį, o pats nusisukti ir užsiimti kitais dalykais. O variklis tuo tarpu gamins laimę. Lygiai taip pat revoliuciniai demokratai mėgino suderinti ir visuomenę. Juk kaip jie suprato revoliuciją? Suderinti laimės gamybos mechanizmą. O filosofija tvirtina, kad laimė, gėris, draugystė, brolybė negali būti mechanizmai. Tegali būti dovanos. Padirbėjęs gali gauti dovaną, bet nebūtinai visada. Nuopelnas gali būti, ne visada bus atlygis už nuopelną. O nuopelnas tegali būti vienas – reikia būti pasirengusiam ir apdovanojimui, ir bausmei. Pasirengusiam savo darbu.

Pažvelgę dabar, kokią konstrukciją kuria Jamesas Joyce’as arba Ezra Poundas, Eliotas arba Antoninas Artaud savo teatre, kokią konstrukciją kuria Proustas mūsų aptariamame romane, pamatysite tą patį. Ką? Pirma, viso pasaulio atkūrimą asmeninio veiksmo taške. Antra, tikėjimą tvirta ir tikslia forma, turinčia apybrėžas ir gebančia kažką kurti. Ne „aš“ kuria – forma kuria. Vėl priminsiu jums Prousto problemą. Proustas kuria romaną, tam tikra prasme šventovę, kurios detalės suręstos su tokia jėga ir įtampa, kad kuria įvykius romano viduje, – ne gyvenimas spontaniškai kuria, įvykius kuria stipriai suręsta forma. Atitinkama pasekmė – laimės ar nelaimės šaltiniai, anksčiau buvę daiktuose, dabar atsiduria mano paties sieloje. Ir aš nepriklausau nuo aplinkinių, nuo to, kokia bus aplinka, ar visi bus geri ir t. t. Ši vienatvės geba, geba eiti pasaulyje savo keliu rizikuojant, baiminantis ir drebant, sudaro motyvą ir ašį to, ką vadinu herojišku menu, kurio problema staiga tapo visa apimanti ir aktuali XX a. pradžioje. Paaiškėjo, kad šie menininkai buvo teisūs, apie tai mąstydami ir kalbėdami. 1914 m. prasidėjo pirmasis Europos dramos epizodas, t. y. Pirmasis pasaulinis karas, tačiau jis ir vėl nieko nedavė, nes nebuvo pasimokyta. Vienetai pasimoko, o istorinės masės mokosi labai sunkiai. Paskui, nepasimokius, viskas dar didesniu mastu pasikartojo Antrajame pasauliniame kare, nesusiaurinusiame, tik dar labiau praplėtusiame barbarybės arealą. Užbaigdamas šį pasažą, pateiksiu labai keistą apibrėžimą. Ar žinote, kaip graikai apibrėžė barbarus, kaip patys save skyrė nuo barbarų? Barbaras jiems buvo… kaip čia pasakius? – tai nebuvo vertybinis apibrėžimas. Pasakyti „barbaras“ nereiškė pasakyti „blogas“, „geras“. Graikai labai gerbė persų imperiją. Įžvelgė daugybę šios imperijos teigiamybių ir jos jėgą, tačiau laikė persus barbarais. Pagal kokį požymį graikai skyrė save nuo viso aplinkinio pasaulio? Barbaras – tas, kuris neturi kalbos. Imk kad gudrus ir suprask tokį apibrėžimą… juk aišku, kad persai turėjo kalbą – persų. Ką reiškia – kalba? Viešai artikuliuota, visuomeninėje vietoje esanti mintis. Ne tavo viduje, ne tavo kalboje, – artikuliuotas kūnas. Kalba, kuria galima ginčytis, pateikti savo teises, t. y. turint piliečio teises, už kurias esi atsakingas, – nes, graikų supratimu, ne tiesiog turi teisę, o privalai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, visuomenės reikaluose ir kaip tik todėl vadiniesi piliečiu. (Tokia sąmonė nebūdinga Tbilisio gyventojui. Visiškai. Kalbu ne apie tai, kad jis neturi teisių, jis neturi šio suvokimo.)

Pabaiga kitame numeryje

Iš: Mераб Мaмардашвили. Лекции о Прусте (психологическая топология пути).
Moсквa: Ad Marginem, 1995

Vertė Austėja Merkevičiūtė