Neleiskite šviesai numirti
SIGITAS GEDA
2007 metai
Gruodžio 26, trečiadienis
Skambučiai, žinios…
Užtenka vienos kitos melodijos, kad žmogus nepultum gerti „Coldrex“ ar „Theraflu“… Jonas M., tik išėjęs iš ligoninės, bet žvaliu balsu. O metų jau 85-eri. Vis giria mano įžvalgas ir formuluoja kaip reta. Jam aptiko kepenyse, kaip jis pats sako, „didžiulį akmenį“. Paleido sustiprėti, tada operuos… Iš A. M. (per malonę kitų) išgirdau turįs neabejotinai geriausią gimtosios kalbos klausą… To jau per daug.
V. patarė perskaityti vieno čeko straipsnį „Kultūros baruos“, kur jis aiškina, esą „pakirtom pačias filologijos šaknis“. Pakirstos, – geriau nepasakysi.
Neįprastos dovanos
Panevėžietė moteris, kuriai praeitais metais jos vyras padovanojo savo… inkstą. Pasakoja, kad psichologiškai jai tai buvusi labai sunki valanda.
– Viena, kai organą savo vaikui aukoja tėvai. Pasąmoniškai vaikai laukia pagalbos iš jų, bet mano atvejis buvo visai kitoks.
Tiesa, tai l. sustiprinę jų šeimą.
Dar iš pokalbių su J. M.
Sako:
– Perskaitęs laikraščiuos apie tavo nesėkmes, ilgai svarsčiau, galop apsisprendžiau, kad tokius dalykus geriau aptarti akis į akį…
Aš jam:
– Prisimenu antraštes, kai aprašė jūsų namus…
– Taip. Didelėm raidėm buvo: „Garsaus rašytojo namuose gaminami narkotikai…“
– Aš iš karto supratau, kad taip norėta jus sukompromituoti.
V. sako, kad ta akmens pašalinimo operacija neturėtų būti tokia sunki… Dieve duok!
Dar apie šv. Kalėdas
Kada skamba „Tyli naktis…“, niekas nenori galvoti apie tai, kad tas ar anas vartoja kokainą arba musulmonai nesutaria su katalikais.
SMS (Šekspyro stiliumi)
Virtuozas ant švelnios pražydusios mimozos kuo saldesnės sau ieško meilės pozos. Ir apsistoja – prie dainuojančios beždžionės.
Replikos
Merkucijus:
– Svarbu užkimšti, prikimšti ir užspausti!
Tebaldas:
– Svarbiau prisliuogt, prislinkti ir įslinkti, nenulinkti…
Merkucijus:
– Virtuozas atsirado!
Gruožio 27, ketvirtadienis
Tomašas Hoskovecas
Tik siauram ratui žinomas čekų baltistas. Čia išrašau vieną jo pastraipą iš pranešimo Masaryko universitete šių metų rudenį:
„Politinė revoliucija įvyksta ne tada, kai nuverčiama valdžia, o tada, kai pastebima, kad valdžia jau seniai mėtosi gatvėje, ir pasilenkiama jos paimti. Mokslo revoliucija prasideda ne nauju teiginiu, o kad ir seną teiginį pateikiant naujam tyrinėjimui.“
(Str. perskaityti man patarė V. D., sakydama, kad pakirstos pačios filologijos šaknys… Kaip rašiau vakar.)
Seno ginčo tema
Ir po 35–37 metų radau žmogų, gvildenantį tą mintį, kurią mes gvildenom apie 1970-uosius pas Marcelijų M. Daug jaunų ir vyresnių galvų. Atsimenu gynęs tezę „apie Nieką“, buvau prisiskaitęs Eckharto…
Šiandien perskaičiau teologijos daktaro Hanso Fischerio str. „Ar Dievui reikalingas menas…“
Iš visų žmonijos veiklos sričių menas artimiausias tam, kas būdinga vien Dievui – kūrimui iš nieko…
(Prisiminiau išraudusį P. D. veiduką, kai jis atkakliai priešgyniavo: „Ne, iš nieko nieko nesukursi!..“)
Tiesa, net didžiausias menininkas turi pirmtakų, modelių, įkvėpėjų, kuriais, kartais akivaizdžiai, remiasi…
Iš Šiaurės Amerikos spiričiuelų
„Mielas berneli Jėzau, / Gulintis prakartėlėje, / Nežinojome, kad tai Tu, /Buvome akli…
Oi, oi, atėjo šėtonas / Ir pro atviras mano širdies duris / Visko primėtė…
Oi, oi, bet atėjo ponas Kristus / Ir su šluota iššlavė viską…
Žmonės juodi ir balti, / Jau artėja Evangelijos traukinys, / Jame turėtų sutilpti, kas gyva, / Svarbu laiku nusipirkti bilietą…
(Vienas žodžio skiemuo spiričiueluose kartais pavirsta ištisiniu sakiniu).
Tik nepaleiskite Viešpaties rankos, / Ir jokios jūrbangės mūs nebaugina! / Viešpats laiko tvirtai…
(Antifona, vienu balsu priešais visą chorą.)
Užeigoje nebuvo vietos, / Po kalėdinių mišių daug vyrų ir moterų / Tuštino taures, šlovino Jėzų…“
Dar apie W. Faulknerį
Regis, nuo 1921 iki 1924 metų jis dirbo viename JAV miestelyje pašto viršininku, išleido eilėraščių knygą „Marmurinis Faunas“, bet turėjo iš to miestelio bėgti – dėl prastos tarnybos… Naujajame Orleane susipažino su rašytoju Sh. Andersonu, šis ir paskatino jį rašyti romanus. Regis, sykiu jie gerdavo po butelį raudonojo vyno pietaudami?
1932 metais (po „Triukšmo ir įniršio“ bei „Sartorių“) išėjo jo populiariausias romanas „Rugpjūčio šviesa“ (rugpjūčio mėnesį būna kelios dienos, kai saulė šviečia itin blyškiai, lyg mesdama atšvaitus atgal ir į priekį…).
Faulkneris nebuvo populiarus, smerkė išnaudojimą ir vergiją, o dėl draugystės su juočkiais buvo niekinamas ir pravardžiuojamas „nigerių biču“… Jį imta vertinti tik po to, kai 1950 metais gavo Nobelio premiją. Savo kalboje pasisakė prieš madingą egzistencialistų tezę, neva individualizmas naujaisiais laikais sunyks… Jis tikėjo žmogumi ir jo protu bei atjauta. Jo galva, individas laimės, o viso pasaulio rašytojai turi padėti žmogui kovoje prieš tamsą ir blogį. Tai šokiravo tuos, kurie jį laikė skeptiku ir nihilistu, vienu iš didžiųjų pesimistų.
Lietuvoje „atrastas“ apie 1965–1966 metus, tada jau tapo mūsų „stabuku“.
Nesiekė modernumo, nors buvo tokiu laikomas. Jo atradimai lyginami su ūkininko atradimais, kuris tobulina traktorių tam, kad geriau suartų dirvą…
Faulkneris atgręžė mus į senesnę nei įprastą istorijos atmintį ir kultūrą.
Iš mano mėgstamų prozininkų rato jį išstūmė nebent J. L. Borgesas…
Iš kalėdinių sveikinimų
Viskas keičiasi, šįsyk, regis, dėl mobiliųjų įtakos:
Vardan dievo alaus ir barklajaus, ir žolės dūmo, amen. Alau mūsų, kuris esi Utenoje, teesie tavo valia, tegyvuoja tavo darykla kaip Utenoje, taip ir Vilniuje. Kasdieninę pūslę duok mums šiandien ir palaimink mums mūsų tūsus, nes ir mes esam žmonės, ir gelbėk mus nuo pachmielo. Amen, su šv. Kalėdom. Čikaga…
Gruodžio 28, penktadienis
Bamiano paveldas, –
tai Afganistane, vietovė, kur prieš pusantro tūkstančio metų klestėjusi budistinė karalystė. Įstabios šventyklos ir skulptūros buvo sunaikintos 20 metų besitęsiančiame kare. Kabulo nacionaliniame muziejuje buvę 100 000 eksponatų. Dabar sunaikintas ir Kabulas, ir muziejus. Bemaž nieko nelikę.
Šeštajame amžiuje Hindukušo kalnuose ištašytose šventyklose buvusi nelygstama sieninė tapyba, – dabar viskas kapojama ir išparduodama – gabalais.
Tai kodėl gi mūsų amžius – ne barbarų laikai?
Sunaikintos ir čia buvusios sengraikių skulptūros (pavyzdžiui, Dzeuso, iš kurio akmeninių pėdų ir pečių ėjusios liepsnos…)
Nefrito kaukės
Jų randama senovės Meksikos piramidėse. Šios kaukės buvo valdovų privilegija. Po mirties jos uždedamos ant galvos – tikėta, kad taip jie tampa dievais ir atgimsta amžinybei (sugrįžta į amžinybę). Piramidės – amžinybės namai.
Tai vis dėlto: nemirtingumo troškulys buvo didžiausias senovės žmonių variklis!
Beje, piramidėse rastas kryžius (iškaltas sienose). Jis buvo (jau daugelį amžių prieš krikščionybę) pasaulio medžio simbolis.
Gruodžio 29, šeštadienis
Paradoksai
Jaunas žmogus, kurį vis matau besirausiantį šiukšlynuose. Kada buvo pastatytos naujos, blizgančios dėžės su skyle viršuje (stiklo tarai), jis įsitaisė specialų smaigą su vinim gale. Grabalioja po 15–20 min., kol sugriebia ir ištraukia butelį. Jeigu būsim pedantai: butelis kainuoja 25 centus; kiek butelių reikia sužvejoti, kad žmogus užsidirbtų, tarkime, 10 litų? 40!
Kariotiškių sąvartyne rausiasi apie 400 žmonių, daugiausia vidutinio amžiaus vyrų. Televizija rodo kadrus: sąvartynas uždaromas, 400 žmonių liks „be darbo“. Asta D-ytė kalbina raudonveidį pilietį, o tas grasina:
– Jei uždarys, eisiu vogti…
Tada kalba Trakų meras…
Visiems atrodo, kad čia vos ne valstybinio masto problema. Gerai, kad premjeras neturi aiškintis!
Kartais imu galvoti, kad žmonės prarado galvas, pasaulyje nėr ką veikti. Meškeriojimas šiukšlių dėžėse.
Kalėdų sakmės
Skrido bitė pro Dievo namus. Ir pamatė ten žvakę degant, vaškinę…
– Štai, – sako, – dievuli, nešiau, nešiau, o kas iš mano triūso paliko…
(Sudegė viskas!)
Nuoskaudos
Sunkiausia rašyti ką nors „iš gyvenimo“. Visada būsi ne taip suprastas, kas nors visada pamanys:
– O čia tas gyvatė mane turėjo galvoj!
Dėl šios priežasties esu patyręs daugiausia nuoskaudų. Aš pats, tiesą sakant, ne vieno raštininko irgi buvau traukiamas per dantį, bjauriausia, žinoma, kai žmonės politizuoja, demonizuoja, ieško, ko nėr, ko nepamatę.
Bėgti kur nors?!
Gruodžio 30, sekmadienis
Nuoskaudų tęsiniai
Metų gale už viską tenka atsiskaityti. Šįryt gavau pylos, girdi, tavo aprašytoji istorija vyko ne parke, o namuose. Rašyti apie daktarą ir vadinti jį daktarėliu yra netaktiška… Ir pan. Dieve gink.
Pasakiau tik tiek: du žmonės tą pačią istoriją ir pasakoja skirtingai, ir girdi skirtingai.
Galop – netgi prisiminimai tėra „mano akimis“. Kaip tame vesterne – baltojo žmogaus tiesa, raudonojo žmogaus tiesa… Kur tikroji tiesa? Niekas to dar nepasakė. Palikit mane ramybėje!
Žmonės nori herojų, kičo, turgaus paveikslėlių. Nesakykite jiems nieko apie gyvenimą. Paglostykite juos…
