Miestas kaip sandoris
MILDA KIAUŠAITĖ
Vaida Keleras. Vilniaus užkampiai: žiemą, vasarą, rudenį, pavasarį. Fotoalbumas. Koncepcijos autorė ir sudarytoja Margarita Matulytė, tekstų autoriai Albinas Galinis, Vyt Bakaitis, Margarita Matulytė. K.: Kitos knygos, 2010. 112 p.
_
Miestų esama visokių: vieni – neapčiuopiami, prarasti ar pamiršti, atėję iš legendų, tokie kaip amžinasis aukso miestas Eldoradas, Makso Frajaus romanuose aprašytas sapnų miestas Echas, miestai, gyvenantys stebuklinguose M. K. Čiurlionio etiuduose ir cikluose ar V. van Gogho paveiksle „Kavinės terasa naktį“, kiti – lengviau ar sunkiau pasiekiami, pažymėti žemėlapiuose, turistų vadovuose, gyvenami ar tik aplankomi, tačiau nė kiek ne mažiau subjektyvūs ir esantys. Visi šie miestai – ne kas kita, kaip pasakotojo-žiūrovo asmenybės atspindžiai, vizuali savitumo išraiška.
Vaida Keleras fotografijų albume „Vilniaus užkampiai“ apgraibomis tiria Vilniaus gatves. Intuityviai pasirinkti atvaizdai, neritmiškai klaksintis fotoaparato užraktas – visa paklūsta savitai logikai, primena šokį tamsoje. Albumo paantraštė „žiemą vasarą rudenį pavasarį“ – tai ne tiek metų skaidymas į atskirus segmentus (metų laikų kaita neabejotinai juntama, tačiau neišryškinama tiek, kad būtų galima kalbėti apie priartėjimą prie Kim Ki-duko ar Donelaičio pasaulėjautos, kaip užsklandoje „Paraštės“ užsimena albumo koncepcijos autorė ir sudarytoja Margarita Matulytė), kiek pareiškimas, kad vienalytė visuma mieste egzistuoti negali. Kasmetinė metų laikų kaitos monotonija atspindi būdingas nuotaikas, tačiau visgi geba išlikti pastovi ir sykiu kisti neišsižadėdama savo ramios prigimties.
Miestų tema suviliojo ne vieną Lietuvos fotomenininką: jos ėmėsi tokie meistrai kaip J. Bułhakas, J. Čechavičius, A. Sutkus, A. Kunčius, R. Rakauskas, A. Budvytis, V. Balčytis, D. Kuzmickas… Paradoksalu, tačiau fotoatvaizduose užfiksuoti vidiniai namų kiemeliai, griuvėsiai, atkampios senamiesčio gatvelės ilgainiui spėjo tapti atpažįstami, familiarūs. Kadaise bandyta miestą romantizuoti, vėliau imta maištauti, siekta paneigti stereotipus, tačiau, kad ir kaip keista, prikuriama begalė naujų. Ir maištas netenka prasmės.
V. Keleras fotografijose miestas staiga ištuštėja, rodosi toks, kokį aptinka nuošalėn nuklydęs pašalietis – negyvas, sustingęs, šaltas, tarytum mumija, seniai išleidusi paskutinį kvapą. Gaila, tačiau daugelyje autorės fotografijų sostinė tokia ir išlieka – neatsiskleidusi, nepažinta. Svetima. O tikėtasi daugiau: palietę maloniai matinį, jaukų albumo viršelį (dailininkė Daiva Kišūnaitė) laukiame dvasingos kelionės po Vilnių. Rodos, pirštų galiukais jau užčiuopsi viliojančią paslaptį, bet dažniausiai tenka nusivilti – išmokome skirtingą Brailio raštą. Daugelyje darbų atsisakydama ne tik žmonių, bet ir jų buvimo nuojautos, praeities ir dabarties šmėklų, autorė praranda santykį, be kurio neįmanomas tikras miestas. Tą akimirką nesunku suprasti, kodėl žmones iš viso pasaulio žavi tokie gyvybės ir istorijos susieti miestai kaip Roma, Madridas, Berlynas, Egiptas, Praha… Tai miestai, niekuomet neišsižadantys savo gyventojų. Mat miestas – tai ne pirmasis civilizacijos požymis. Tai sandoris.
Vietoj skyrių „žiemą vasarą rudenį pavasarį“, „žiemą žiemą žiemą žiemą“, „vasarą vasarą vasarą vasarą“, „rudenį pavasarį rudenį pavasarį“ albumą „Vilniaus užkampiai“ galėtume perskelti į dvi dalis: miesto materiją, kai pastatai – lyg gyvybės išnaros, ir tikrąjį Vilnių. Gedimino miestas – didžiulis organizmas, sudarytas iš daugelio veidų ir kūnų, pritvinkęs minčių, jausmų, svajonių, veidrodis, kuriame žiūrintysis gali išvysti šimtus mažų žmonių-visatų, sudarančių įspūdingą megapolį. Kai trikampiu išsirikiavę kasdienybės kareiviai – šuo, automobilis, tolstantis praeivio siluetas – žada ne dramą, bet vieną darnos akimirką, norisi suklusti. Tuo metu ne žiūrime į Vilnių, o priartėjame prie jo.
Kol vienas ant kito šiugždėdami gula verčiami pilkai rudeniško miesto atvaizdų lapai, apima dvejonė, ar iš tiesų kurta apie Vilnių. Nors albumo pabaigoje pašiurpinanti rodyklė, kur sudokumentuotas kiekvienos nufotografuotos gatvės pavadinimas ir metai, neleidžia abejoti, kad fotografijose – senas ir garbus Vilniaus miestas. Ir visgi šis albumas – ne apie Vilnių.
Romane „Mylimoji Sputnik“ H. Murakami rašo: „Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. Kodėl reikia tapti tokiems vienišiems? Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“ V. Keleras ieškojimai nieko neprarastų ir persikėlę į kitą miestą, vis vien autorė kalbėtų apie santarvę ir vienatvę, akimirkas ir vietas, kai miestai praranda žmones, o šie – miestą, akimirkas ir vietas, kai įsivyrauja harmonija. Nes miestai esame mes patys.
